11 Bir Lukas Butkus. Ten ir atgal: konkurso „Vox juventutis 2025“ finalinis koncertas
Jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkursas „Vox juventutis“, šiemet birželio 4 d. įvykęs jau devynioliktą kartą, neretai yra vadinamas vasaros pradžios šaukliu kasmet pritraukiančiu gausią publiką išgirsti naujausius jauniausios kartos kūrėjų darbus. Apsidairęs aplink Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios salę supranti, kad meiliai „Voxu“ vadinamas konkurso finalinis koncertas yra vienas iš tų nedaugelio bendruomenės jausme dar galinčių suburti šiuolaikinės muzikos renginių. Dėl to kiekvienas debiutas (o jų šiemet buvo apstu) tampa savotišku pažadu, kurį Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, vadovaujamas prof. Vaclovo Augustino, kasmet su kiekviena nauja įgarsinta partitūra nenustoja tesėti, – bendruomenei ir jos ateities puoselėjimui.
Koncertą pradėjo Aleksandro Mašonio kompozicija „Čiūtyta rūtyta“. Joje skambantis sutartinių polifoniškumas įdomiai atsiskleidžia kontraste su tarytum jam oponuojančiais homofoniniais epizodais. Šis tėkmės ir stovio gretinimas išlaisvina kūrinį nuo dažnai liaudies dainų plėtotes ištinkančio banalumo įspūdžio. Pasitelkta medžiaga – tikslinga, sprendimai – sąmoningi, o vengimas pataikauti vis dar niaukiančiam sutartinių sakralizavimo šešėliui pasirodė itin sveikintinas. Visgi norėjosi ryškesnio paties kompozitoriaus požiūrio į pasirinktą medžiagą, savitos minties, kurią jis norėjo perteikti klausytojui, aiškumo (estetinis nesuinteresuotumas irgi gali būti pozicija, jei tikslas toks). Neabejoju, kad šie aspektai glūdi autoriaus sumanyme, o laikui bėgant jo kompozicinis arsenalas pasipildys įrankiais, leidžiančiais geriausiai išreikšti savo idėjas. Einant į kovą kardais svarbu nepamiršti ir rankinės granatos.
Marco Righetto kūrinys „My Head Hurts but the Heart Knows the Truth“ nustebino ekspresyvumu ir subtiliu skambesio niuansiškumu, kuriame buvo galima pajusti sonorizmo užuominų. Šamaninio būgno panaudojimas bažnyčios akustikoje itin pasiteisino – klausytojų dėmesys buvo prikaustytas nuo pat pirmųjų dūžių ir iš jų pašnibždomis išnyrančio choro. Stipri pradžia išaugo į tembrinį balso tyrinėjimą ir atmosferos kūrimą. Rezultate – įdomaus ir savito skambesio kūrinys, kurio vienintelis tobulintinas aspektas yra jo forma. Norėjosi aiškesnio dramaturginio vystymo ir kulminacinio „svorio“, kurio kažkiek pritrūko. Antroje dalyje atsirandantis puantilistinis melodinis kontūras nusipelnė ilgesnio vystymo. Vis dėlto, Marco Righetto „My Head Hurts…“ vakaro kontekste išsiskyrė savo įtaiga ir subtiliu garso bei erdvės – akustinės, emocinės, vystymo metu atsirandančios erdvės – derinimu.
Benignos Ramoškaitės kompozicija „Bagua“ remiasi senovės kinų filosofiniame tekste „Permainų knyga“ (Yijing) aprašytais, gamtos prigimtį išreiškiančiais simboliais. Šis kontekstas kūriniui suteikia persmelkiantį ramybės ir tylaus ryžtingumo pojūtį. Nuojautas sustiprina ir kompozitorės sprendimas nesiremti konkrečiu poetiniu tekstu, o „tapyti“ balsėmis ir vėją imituojančia priebalse „s“. Kūrinio vystymas – jautrus ir nuoseklus, tarytum panardina į saugius buvimo vandenis ir nepaleidžia iki pat pabaigos. (Norėtųsi ryškesnės kulminacijos, bet kyla klausimas – ar ji neišardytų tos trapios pusiausvyros?) Formos požiūriu – aiškus, organiškas vystymas, o faktūriškai – skaidrus, neperkrautas keturbalsumas. Visa tai liudija kompozitorės prigimtinį muzikalumą ir gebėjimą dirbti su apsiribota muzikinės medžiagos apimtimi. Vienintelė abejonė galėtų kilti dėl sprendimo riboti harmoninį lauką vien G-dur derme – tai nieko neatima iš galutinio įspūdžio, tačiau platesnė harmoninė paletė galėtų praturtinti skambesį ir padėtų lengviau išlaikyti dėmesį viso kūrinio metu.
Karolio Dabulskio kūrinys „deBATAI“, sprendžiant iš publikos reakcijos, buvo sociopolitiškai aktualiausias vakaro numeris. Jis išsiskyrė savo humoristiniu tonu, polinkiu į politinę parodiją (dabartinės valdančiosios koalicijos, o ypač – socialdemokratų partijos kuriozų). Lozungai, gyvąja tautosaka virtę politikų ištarti nonsensai, šeimamaršistų himno uždainio citata, raudonos gėlės atlapuose – regis, visi ingredientai „laikosi ten“, kur turėtų. Galbūt siekiant didesnio rezonanso vertėtų pamąstyti apie daugiau nei vieną sceninį momentą, kurį publika instinktyviai norėtų nufilmuoti ir pasidalinti socialiniuose tinkluose. Tam puikiai tiko paskutinė kūrinio padala, kuomet choras trypdamas ir plodamas grupės „Queen“ dainos „We will rock you“ ritmu dainuoja „mes, socialdemokratai“.
Nojaus Mackevičiaus kompozicija „Pavasaris“, sukurta pagal Vytauto Mačernio sonetą, išsiskyrė dėmesingu muzikos ir teksto santykiu, skaidria, aiškia keturbalse faktūra ir geru choro specifikos pajautimu. Tai mažorinio, melodingo skambesio kūrinys, kurį, žvelgiant į viso vakaro kontekstą, labiausiai įsivaizduoju atrandantį sau vietą chorų repertuaruose – dėl savo formos aiškumo ir interpretacinio prieinamumo. Tai profesionaliai parašytas ir išbaigtas kūrinys. Vis dėlto, čia vėl iškyla anksčiau minėtas klausimas – kiek jame atsiskleidžia savitas autoriaus žvilgsnis? Atsimenu pirmą kartą susidūręs su N. Mackevičiaus kūryba moksleivių konkurse „Mano nata“, kai jo „Vilniaus haiku“ balsui ir kontrabosui pelnė pirmąją vietą. Tas kūrinys sužavėjo nuotaikos lengvumu ir skaniu humoru, kurių įtaiga buvo sunku nesižavėti. Norisi palinkėti, kad ilgame kūrybinių ieškojimų kelyje autorius leistų šiai savo pusei kartas nuo karto pasimėgauti pavasarį „viršum galvos linguojančiomis medžio šakomis“.
Simono Gimelsteino kompozicija „Yöllä“ koncerte išsiskyrė bene savičiausia ir labiausiai įtraukiančia harmonine kalba. Įkvėptas senovinio suomių pasakojimo apie nekaltos mergelės aukojimą, kad ši atgimtų kaip gydomasis augalas, kūrinys kuria apeiginę atmosferą – tai sustiprina scenoje atliekama būgno partija ir žaidimas su suomių kalbos fonetinėmis ypatybėmis. Tai solidus, nepataikaujantis ir mistiškas kūrinys, alsuojantis ritualine įtampa ir formos drausme – pelnytai įvertintas antrąja konkurso vieta. Jame derinamas šiuolaikiškumas, ryšys su senovę menančiu skambesiu atsiskleidė išvien su klausymosi patirtį praturtinančiais netikėtumais įtikinamai ir paveikiai.
Šiais metais konkurse „Vox juventutis“ triumfavo Evaldas Alekna su kūriniu „Clayton“ (teksto autorė Agnė Semenovičiūtė), pelnęs ne tik pirmąją vietą, bet ir du simpatijų prizus – choro bei publikos. Tai tik antrasis kartas viso konkurso istorijoje, kai šie trys apdovanojimai atiteko vienam autoriui. Pirmasis kartas buvo 2006 m. per patį pirmąjį „Vox juventutis“, kai laimėjo kompozitorė Jurgita Mieželytė su kūriniu „O ignis spiritus“.
„Clayton“ – tolydžiu ir rafinuotu plėtojimu pasižymintis kūrinys, panardinantis klausytoją į pasakojimą apie vidų ir išorę transformuojančią kelionę. Kompozitorius jautriai ir skaidriai papildo savaime muzikaliai skambantį A. Semenovičiūtės tekstą jo neapkraudamas. Būsenų ir faktūrų kaita vystosi organiškai formos logikoje, o sprendimas įtraukti molinį švilpuką suteikia kūrinio idėjai papildomą koncepcinį iš(si)pildymą. Išgirdus aleatoriškas glissando linijas, abejonių nekilo, kad tai E. Aleknos kompozicija. Šis jau ne pirmame kūrinyje girdimas muzikinis „parašas“ liudija autoriaus individualų santykį su muzikinių naratyvų kūrimu ir chorinės muzikos specifika. Tai išbaigtas kūrinys, kuris džiugina ne tik kaip meninis rezultatas, bet ir kaip nuoseklaus kūrybinio kelio rezultatas. Šis konkurso „senbuvis“, anksčiau jau pelnęs ne vieną įvertinimą bei simpatijų prizą, šiemet pagaliau buvo įvertintas ir pagrindiniu prizu. Ne, nelaikyčiau tai pirmąją vietą. Pagrindinis prizas greičiausiai yra per savo muziką užmegztas ryšys su visais klausiusiais ir ją išpildžiusiais.
Koncertą užbaigė trečiosios vietos laureato Pauliaus Stanulionio kūrinys „Gimė miestas“. Tai šviesi, žavi, lengvai įtraukianti ir nepretenzinga kompozicija, veikianti ne tik kaip dedikacija Vilniaus miestui, bet ir kaip savotiškas meilės laiškas mažiems, kasdieniams miestietiško gyvenimo malonumams. Savita harmoninė kalba ir natūralus struktūrinis mąstymas leido šiam kūriniui išsiskirti kaip puikus pavyzdys, kaip pasitelktomis priemonėmis galima išpildyti kūrybinę idėją. Intuityvus priėjimas, derinamas su aiškia struktūra įtraukia, neapsunkindami klausymosi patirties. Manau, kad tame slypi gero kūrinio paslaptis: kai jaučiama tvirta autoriaus laikysena netrukdo mėgautis kūrybos rezultatu. Visgi, galbūt šiek tiek pritrūko netikėto elemento, kuris atskleistų kūrinio idėją ir simboliniame lygmenyje: savotiško „aha!“ momento. Tai padėtų dar labiau išryškinti tai, kas kūrinyje labiausiai veikia.
Šių metų „Vox juventutis“ finalinis koncertas parodė jaunosios kartos kompozitorių kūrybinės raiškos įvairovę ir chorinę muziką, kaip atvirą erdvę asmeninėms, politinėms, poetinėms, o kartais tiesiog žmogiškoms refleksijoms. Netikėti skambesiai, protestas, ritualas, urbanistinė lyrika ar atskleistos muzikos ir teksto santykio subtilybės – visa tai ir daug daugiau vieno vakaro rėmuose. Vertinimo komisijos, kurią šiemet sudarė muzikologė Laima Budzinauskienė, kompozitoriai Raimundas Martinkėnas, Ieva Parnarauskaitė, kompozitorius ir dirigentas Gintautas Venislovas ir dirigentė Iveta Mikalajūnaitė-Valickienė, sprendimai atspindėjo jų profesionalumą ir jautrumą kompozitorių kūrybinėms intencijoms. Belieka laukti kitų metų, kuomet konkursas „Vox juventutis“ minės solidų savo dvidešimties metų jubiliejų.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra