Gaila Kirdienė. Laudacija Rūtos Žarskienės atminimui

10 Bir Gaila Kirdienė. Laudacija Rūtos Žarskienės atminimui

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2024 m. muzikologijos darbų rinkimuose Onos Narbutienės premija skirta a.a. Rūtai Žarskienei už skambią folklorinės ir istorinės atminties refleksiją knygoje „Pučiamųjų instrumentų ansambliai ir orkestrai tradicinėje Lietuvos kultūroje“ (knygą 2024 m. išleido Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas). Po netikėtos autorės mirties šią knygą užbaigė ir leidybai parengė jos kolegė bei bendražygė Austė Nakienė, kuri renginyje ir priėmė laureatės diplomą. Laudaciją parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė etnomuzikologė Gaila Kirdienė.

Mokslinė monografija „Pučiamųjų instrumentų ansambliai ir orkestrai tradicinėje Lietuvos kultūroje“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, 304 p.) apvainikavo dvidešimt iškilios etnomuzikologės, atlikėjos, smuikininkės, ilgametės folkloro ansamblio „Dijūta“ ir Lietuvių tautosakos archyvo vadovės, menotyros daktarės Rūtos Žarskienės (-Šimonytės) (1964–2023) mokslinės veiklos metų. Ji buvo viena iš produktyviausių lietuvių etnomuzikologų, organalogų, daugiausia tyrusi pučiamuosius muzikos instrumentus, aktyviai dalyvavusi tarptautinėse tradicinės muzikos organizacijose, skaičiusi pranešimus konferencijose ir paskelbusi apie šimtą publikacijų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių (Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje) bei JAV. Vos tik baigusi etnomuzikologijos studijas dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1993 m. ji paskelbė lyginamąją skudučių ir jų europinių giminaičių studiją – jau tuomet jos mokslinis rašymas pasižymėjo itin sklandžiu stiliumi. Kolektyvinis muzikavimas šiais itin archajiniais muzikos instrumentais – nesurištomis vieno garso medinėmis ar augalinėmis, netgi iš paukščių kaulų padarytomis dūdelėmis – Šiaurės Rytų Europoje tapo pagrindine jos tyrinėjimų kryptimi, kurią ji tęsė iki 2017 m., o 2003 m. disertacijos pagrindu paskelbė išsamią mokslinę monografiją. Taip pat ji išryškino moterų pūtėjų vaidmenį, dalyvavo ir tarpdisciplininiuose tyrimuose, akustiniais metodais tiksliai išmatuojant skudučių darnas.

Nuo 2004 m. pradėjusi kone kasmet dalyvauti ekspedicijose Vakarų Lietuvoje, ji fiksavo šiuolaikines, gyvąsias XXI a. muzikavimo tradicijas: bendravo su pučiamųjų orkestrų muzikantais ar net ir visomis šeimomis, filmavo jų muzikavimą ne tik namų aplinkoje, bet ir apeigų, religinių švenčių metu. Taip susiformavo visiškai nauja jos tyrimų kryptis, sutelkta į Lietuvos ar net atskirų regionų – ypač Žemaitijos – tradicinį muzikavimą, varinius pučiamuosius instrumentus. Ji pasitelkė ir Lietuvių tautosakos archyvo bei nuo 1987 m. Nevalstybinio etnomuzikos instituto ekspedicijose visuose Lietuvos kraštuose užrašomą rankraštinę medžiagą.

Garbingą Onos Narbutienės premiją pelniusi monografija yra trečioji svari Rūtos Žarskienės knyga. Su kolege, dainuojamojo folkloro tyrinėtoja dr. Auste Nakiene ji yra paskelbusi lietuvių tradicinės muzikos įrašų rinktinių su moksliniais įvadais ir kruopščiomis transkripcijomis. 2024 m. išleistoje monografijoje autorė atskleidžia varinių pučiamų instrumentų ansamblių ir orkestrų istorinę raidą ir vaidmenį tradicinėje Lietuvos kultūroje nuo seniausių, XIV a. siekiančių paminėjimų iki šių dienų. Pirmajame knygos skyriuje ji apibendrino, praplėtė ir pagilino anksčiau kraštotyrininkų, istorikų ir muzikologų paskelbtus istorinių šaltinių tyrimus. Kai kuriais atvejais jai teko patikslinti vertimus, aiškinantis ir su užsienio kolegomis, kokie konkrečiai instrumentai minimi lenkų ar lotynų kalba rašytuose šaltiniuose.

XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruose pučiamųjų orkestrai skambėjo įvairiausiomis progomis – sudarant taikos sutartis, aukštų svečių priėmimuose, iškilmėse, sutinkant ir išlydint svečius bei reprezentuojant Lietuvą užsienyje. Jau tuo metu orkestrai buvo tapę ne tik karinės, bet ir pasaulietinės bei liturginės muzikinės kultūros dalimi, skirti aukščiausio lygio, karališkajai reprezentacijai. XIV a. pabaigoje, vos tik LDK oficialiai priėmus krikščionybę, trimitai, obojai ir katilai jau skambėjo per apeigas Vilniaus katedroje. Ilgainiui susiformavo liaudiškoji pučiamųjų ansamblių ir būgnų-katilų pamaldumo tradicija, dar ir šiais laikais tęsiama kai kuriose Lietuvos parapijose. XV–XVI a. ir vėliau orkestrų sudėtis sparčiai augo. Knygoje išsamiai aptariamos didikų Oginskių mecenatystės tradicijos XIX a., ypač jų Rietave ir Plungėje įsteigtų muzikos mokyklų ir orkestrų veikla. Į šias mokyklas būdavo priimami ir muzikai gabūs valstiečių vaikai, vėliau turėję įtakos orkestrų prigijimui ir sparčiam plitimui kaimuose ir miesteliuose.

Daug dėmesio autorė skyrė XX a. pirmojoje pusėje nepriklausomoje Lietuvoje, okupuotame Vilniaus krašte bei Klaipėdos krašte ir visoje Mažojoje Lietuvoje populiarumo viršūnę pasiekusiems orkestrams. Tarpukariu savo pučiamųjų orkestrą buvo subūręs kone kiekvienas Lietuvos kariuomenės pulkas, jų pavyzdžiu sekė ir daugelis visuomeninių, ypač šviečiamųjų, kultūrinių organizacijų. Nors instrumentai tuo metu buvo nepaprastai brangūs, bendruomenės, kiek tik pajėgdavo, aukodavo lėšas jiems įsigyti. Dažniausiai tai buvę nedideli 8–12 muzikantų orkestrėliai. Tarpukariu jie buvo neatsiejami nuo kultūrinio miestelių gyvenimo, grieždavo visose svarbesnėse iškilmėse, rengdavo koncertus ir edukacijas bei šokių vakarus, gegužines, grojo regioninėse ar visos Lietuvos dainų šventėse. Pavyzdį ėmė ir regionų miestelių, bažnytkaimių gyventojai, kurių orkestrėliuose neretai užtekdavo vos 5 muzikantų.

Knygoje aptariama spausdintų natų, kurių tarpukarių orkestrams labai trūko, problema: pasitaikydavo, kad kartu suėję du orkestrai dėl skirtingų instrumentuočių negalėdavo pagroti net ir Lietuvos himno. Tik 1939–1940 m. pasirodė du lietuviškos muzikos natų leidiniai pučiamųjų orkestrams, pabrėžiant, kad jie tinkami ir mažesnės sudėties ansambliams.

Rūta Žarskienė taip pat ėmėsi apžvelgti ir įvertinti orkestrų padėtį bei veiklą sovietinės ideologijos gniaužtuose, kai pokario metais iš orkestrantų buvo atimami instrumentai, profesionalams griežtai drausta muzikuoti bažnytinėse šventėse ir katalikiškose laidotuvėse (todėl to ėmėsi mėgėjai). Orkestrai privalėjo groti sovietiniuose renginiuose, paraduose ir, brandžiuoju sovietmečiu tapę ypač populiariais, demonstruoti klestinčio socialistinio gyvenimo privalumus. Autorė taip pat apžvelgė ir papildė paskelbtus duomenis apie muzikinę lietuvių pūtikų veiklą, tremtyse ir lageriuose Sibire suburtus orkestrus, jų dvasinę kultūrinę rezistenciją.

Svariausia ir išsamiausia yra antroji monografijos dalis, skirta Žemaitijai. Nors autorė labai atsargiai svarsto, kada iš Vakarų Europos ir didžiųjų Lietuvos miestų į regionus sklidusi bažnytinė, religinė varinių pučiamųjų ansamblių ir orkestrų tradicija galėjo įsitvirtinti Žemaitijoje, tačiau iš jos atliktų šaltinių tyrimų aiškėja, kad tai galėjo įvykti XVII a. ar net anksčiau. Etnografų duomenimis, būtent šiame regione pučiamųjų ansambliai apie 1870-uosius pradėjo griežti per pasiturinčių ūkininkų vestuves, krikštynas ir gegužines. Ypač daug naujų reikšmingų triūbavimo aspektų autorei pavyko atrasti ir ištirti religinių švenčių (per atlaidus, procesijas ir svarbiausias metines šventes), liaudiško pamaldumo – ypač Žemaičių Kalvarijos kalnų apėjimo – ir laidotuvių bei mirusiųjų paminėjimo tradicijose, tęsiamose nepriklausomoje Lietuvoje. Autorė aptarė pučiamųjų ansamblių muzikavimą ne tik katalikų, bet ir evangelikų mirusiųjų paminėjimo papročiuose. Svarbūs ne tik orkestrų muzikavimo tyrimai per minias maldininkų sutraukiančius iškilmingus atlaidus, bet ir per asmeniškas šeimos apeigas, Kalvarijos stočių apėjimą ar mirusiųjų paminėjimą kapinėse, kurioms pagal tradiciją taip pat būtinai prireikdavo pūtikų, bet jų galėjo užtekti ir vos kelių. Šiuolaikišką metodologinį požiūrį liudija knygoje skelbiami gana ilgi pateikėjų pasakojimai, atskleidžiantys jų pačių patirtis ir vertinimus. Daug dėmesio autorė skyrė ir muzikiniams aspektams: antifoniniam maldų, giesmių atlikimo būdui, varinių pučiamųjų tembro ir jų atliekamos muzikos simbolikai, kai dūdos sustiprina maldą, kelia ją aukštyn ar atstoja giedamą maldą, net kai giedotojai nutyla ir poetinis tekstas yra tik menamas mintyse.

Paskutiniais metais Rūta Žarskienė taip pat tyrinėjo triūbų ansamblių tradiciją ištaigingose pasiturinčių žemaičių ūkininkų vestuvėse, kuri, jos žiniomis, visiškai nunyko XX a. pabaigoje. Paskutiniame monografijos skyriuje autorė pateikė ir reikšmingų įžvalgų apie XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos valstijose klestėjusius lietuvių pučiamuosius orkestrus ir mišrius ansamblius. Taigi, knyga išties monumentali, atliktas tyrimas aprėpia įvairias lietuviškojo tradicinio muzikavimo pučiamųjų orkestruose sritis nuo pat ištakų iki šių dienų, daugiau kaip 700 metų laikotarpį ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių diasporoje Amerikoje.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba. Už tai, kad knyga buvo puikiai parengta ir nedelsiant paskelbta, visų pirma, turime dėkoti Rūtos Žarskienės kolegėms etnomuzikologėms: nuolatinei bendražygei dr. Austei Nakienei, kuri užbaigė knygos pratarmę, parašė santrauką ir surinko senąsias ikonografines iliustracijas, bei dr. Aušrai Žičkienei, kurios straipsnis apie autorės veiklą, šios monografijos recenzija ir sudarytas jos visų publikacijų sąrašas skelbiamas knygos pabaigoje.

Lietuvos muzikos antena