Jonas Tomkevičius. Epinės muzikinės dramos „Išeisiu ir ašei karan“ atgarsiai

25 Kov Jonas Tomkevičius. Epinės muzikinės dramos „Išeisiu ir ašei karan“ atgarsiai

Praeitą sekmadienį, kovo 22 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje nuskambėjo kompozitorės ir choro dirigentės Vilijos Mažintaitės epinės muzikinės dramos „Išeisiu ir ašei karan“ premjera. Kūrinį atliko Vilniaus moterų choras „Viva“ bei pianistas Darius Mažintas. Kūrybinę komandą taip pat sudarė siužeto ir tekstų autorė Birutė Pernaravičiūtė, vizualinės medžiagos dailininkė Džiuginta Lukšytė, šviesų dailininkas Paulius Varonenka bei garso režisierius Vilius Narvilas.

Šiuolaikinėje lietuvių chorinės muzikos kultūroje ieškoma ne tik naujų būdų atskleisti chorą kaip plačios techninės ir emocinės raiškos muzikinį reiškinį, bet ir kaip būdą kalbėti apie šiandienos aktualijas natūraliausiu žmogui instrumentu – balsu. Lietuvoje, kaip ir visose Baltijos šalyse, vis skambantis tautiškumo ir pilietiškumo naratyvas šiandien atskleidžiamas ne tik siekiant nacionalinės kultūros puoselėjimo, bet ir norint išlikti politiškai ir socialiai sąmoningais. Vilijos Mažintaitės epinė muzikinė drama „Išeisiu ir ašei karan“ tampa bandymu kalbėti apie mūsų šalies visuomenę tarptautinių karų akivaizdoje, žiūros kampą nukreipiant į lietuvę moterį. Tai kūrinys, kuris jungia tautosakos archyvą su šiuolaikine muzikine kalba ir klausia – ką iš tiesų reiškia būti veikiančia, o ne tik išgyvenančia mūsų istorijos figūra?

„Išeisiu ir ašei karan“ – septynių dalių epinė muzikinė drama chorui ir fortepijonui, atverianti užmirštas lietuvės moters istorijas karo akivaizdoje. Dramos tekstas yra paremtas Lietuvių tautosakos archyvo išleistais XV-XX a. vidurio (iki Antrojo pasaulinio karo) istorinių-karinių dainų rinkiniais, sukompiliuotais į vientisą siužetinę liniją. Nuo pirmųjų pavojaus signalų, paskutinių atsisveikinimų su vyrais ir sūnumis iki pasiruošimo kovos mūšio link – tai yra moters dvasinė ir fizinė kelionė į (savi)destrukciją, kurios pagrindinė motyvacija yra meilė sau, artimiesiems ir šaliai. Anot Vilijos Mažintaitės, „Išeisiu ir ašei karan“ žymi ir moters transformaciją – „moteris, kaip skydas“ ir „moteris, kaip varomoji jėga“ yra dvi rolės, dominuojančios lietuvių tautosakoje. Nors dažniausiai karinėse-istorinėse dainose moteris aptinkame raudančias už savo šeimos vyrus, bet – tai anonsuoja ir dramos pasakotojas kūrinio pradžioje – Lietuvos istorijoje bei pasakojimuose iškyla ir tokios herojės, kaip Adomo Mickevičiaus karingoji Gražina arba grafaitė Emilija Pliaterytė (lietuviškoji Žana d’Ark). Nepaisant stipraus feministinio braižo, ši muzikinė drama neaproprijuoja ir neromantizuoja praeities – tai nėra XXI a. neofeminizmo ideologijos šaržuotė, bet realių moters silpnybių ir stiprybių panorama.

Kompoziciniu požiūriu Vilijos Mažintaitės epinė muzikinė drama „Išeisiu ir ašei karan“ vystoma gana nuoseklia šiuolaikinei chorinei muzikai būdinga postminimalizmo stilistine gija. Čia vengiama aiškios metrinės pulsacijos, nors struktūrinė simetrija vis tiek girdima. Muzikinė medžiaga nuolat vystoma kelių pagrindinių temų, pvz., „Ant tų kalnų“, vis sugrįžtančių skirtingose dalyse. Kitas, subtilesnis, tačiau lygiai taip pat paveikus komponavimo principas – smulkūs muzikiniai motyvai, jų transformacija ir fragmentacija. Muzikinė mintis neretai išvystoma iš 3-5 garsų motyvų, kurie vis apverčiami, transponuojami ir kitaip kaitaliojami – tai kūriniui suteikia vientisumo, pilnumo pojūtį. Pagrindinis dalykas, kurio trūko minties tęstinumui, buvo kiek aršoki kontrastai. Suprantu kompozitorės norą priešinti kontrastuojančias emocijas (pvz. liūdesį ir pyktį), tačiau kartais norėjosi nuoseklesnių muzikinių perėjimų nuo vienos muzikinės padalos prie kitos. Taip pat pasigedau kiek įvairesnių derminių, metrinių ir struktūrinių atspalvių. Nors girdima nemažai šiuolaikinių chorinės faktūros akordų, vystant melodijas lineariai buvo galima šiek tiek išlipti iš mažoro-minoro sistemos, galbūt pasidomėti archaiškuoju lietuvių liaudies modalumu. Kalbant apie metrinius piešinius, galima atrasti asimetriškų metrų, tačiau 4/4 metras vis tiek šiame veikale dominuoja. Taip pat girdima aiški simetrija, kvadratinės struktūros, kurias kiek išjudinus atsivertų platesnis muzikos komponavimo raiškos laukas. Žinoma, jei grįžtume prie postmodernistinės gijos koncepto, gal tokie prieskoniai būtų traktuojami kitaip, bet kartais tiesiog pritrūkdavo vieno kito drąsesnio mosto ar skambesio.

Pats epinės muzikinės dramos žanras, kompozitorės teigimu, kilęs iš military epic (liet. „karinis epas“) arba military (science) fiction (liet. „karinė (mokslinė) fantazija“) žanrų. Šie žanrai paprastai būdingi kinui ir literatūrai, tačiau muzikoje šis reiškinys dar nėra iškultivuotas arba yra itin nišinis. Šie epitetai puikiai tinka aptariamam Vilijos Mažintaitės opusui – nors klausytojai neišgirs patrankos šūvių ar naikintuvų ūžesių, muzikoje gausu staigių energijos pliūpsnių, dramatizmo ir vidinės jėgos. Žinoma, šiems epizodams kontrastuoja jautresni, introspektyvūs epizodai, primenantys lietuvių liaudies raudas. Taip pat girdimi šimtmečius naudojami, bet vis dar klausytojams rezonuojantys herojiniai, tragiški ar net šventiniai-fanfariniai muzikiniai afektai. Šie elementai padeda transliuoti emocinį turinį ir nepalikti interpretacinių skylių. Čia būtų nusikaltimas nepaminėti ir įspūdingo šviesų dizaino – Pauliaus Varonenkos efektingi, ryškūs, glaudžiai su muzikiniu turiniu susiję LED vizualai ne tik puikiai iliustravo intensyvių emocijų aibę, bet ir buvo išties malonūs akiai. Tačiau efektyviausias šios muzikinės dramos emocinis instrumentas, visgi, yra moterų choras.

Moterų choras „Viva“ – nepaliekantis abejingų kolektyvas. „Viva“ skambesys pasižymi tembriškai lygiais, puikiai suderintais balsais, itin plačiu diapazonu (~2,5 oktavos yra išties nemažai) bei natūraliu dinamikos ir akcentų pojūčiu. „Išeisiu ir ašei karan“ atlikimas – ne išimtis. Čia choras išties tampa vienu masyviu polifonišku instrumentu, kuriam, esu tikras, vadovauti būtų tikras malonumas. Deja, antroje kūrinio dalyje šiek tiek strigo artikuliacija, ypač greitesniuose pasažuose, tad kartais buvo sunku išgirsti tekstą – tai yra daugelio chorų problema. Taip pat kulminaciniuose taškuose choras užgožė fortepijono partiją – tai galima spręsti tiek techniškai (pvz. kūrinio atlikimo metu būtų koreguojamas dinaminis įgarsinimo balansas), tiek iš atlikėjiškos pusės (gal ne visada reikia forte fortissimo?). Nepaisant to, apie choro „Viva“ atlikimą galima kalbėti tik teigiamai, ypač tada, kai jis turi profesionalią vadovę, gebančią aiškiai parodyti ne tik įstojimus, pauzes ar akcentus, bet ir perteikti emociją.

Grįžtant prie fortepijoninės partijos, reikėtų aptarti ir pianisto Dariaus Mažinto indėlį. Nors kai kurie pasažai partitūroje šiam instrumentui išrašyti, „Išeisiu ir ašei karan“ išskirtinumas slypi improvizacinio pobūdžio instrumentinėje partitūroje. Kūrinyje fortepijonas atlieka tris pagrindines funkcijas: ekspozicijos – fortepijonas įveda chorinę medžiagą, anonsuoja tam tikrus vėlesniuose taktuose skambėsiančius motyvus; komplementarumo – instrumentas kuria dialogą su moterų choru, jį papildo; apibendrinamąją – girdimi jau skambėjusios muzikos aidai, uždaroma ar kontempliuojama muzikinė mintis. Tokio pobūdžio improvizacijos nėra iš lengvųjų – partitūroje užuominos minimalios, pagrinde žyminčios laiko padalas ar įstojimus, o muzikinė medžiaga yra techniškai niuansuota. Čia Darius Mažintas turi privalumą – absoliučios klausos savininkui ženkliai lengviau kurti tokią muziką momentiškai. Nors Dariaus Mažinto atlikimas buvo įspūdingas, ateityje norėtųsi išgirsti ir kitų instrumentų ar technikų šio kūrinio kontekste – tam tikros arpeggio figūracijos ir ritmai pasirodė kiek repetityvūs, o tembro prasme norėjosi platesnės amplitudės. Tikiuosi, kad kitiems šios muzikinės dramos pasirodymams instrumentarijus tik plėsis.

„Išeisiu ir ašei karan“ – tai ambicingas ir didelį emocinį krūvį nešantis kūrinys, kuriame susitinka pažįstami tautosakos motyvai, šiuolaikinė kompozicinė kalba ir stiprus atlikėjų indėlis. Nors kai kuriose vietose norėtųsi didesnės muzikinės drąsos ar įvairesnių raiškos priemonių, pats kūrinys konceptualiai stiprus. Tai drama, kuri ne tik pasakoja, bet ir veikia – per garsą, per tekstą, per kolektyvinę emociją. Ir galbūt svarbiausia, kad ji palieka atvirą klausimą – kiek dar tokių balsų slypi mūsų kultūrinėje atmintyje, laukdami, kol bus išgirsti?

Lietuvos muzikos antena