01 Gru Jonas Tomkevičius. Sapnas sapne. Opera-performansas „Jūreivis“
Atvirumas, intuicija ir introspektyvumas šiandienos kontekste yra pagrindinės paveikaus meno kūrėjo dominantės. Savotiška kūrėjo-atlikėjo-žiūrovo triada nebeatskiriama – publika reikalauja realizmo ir intymumo, neatsiejamų nuo daugelio šiuolaikinių spektaklių. Lapkričio 26 dieną Kauno kameriniame teatre parodyta režisieriaus Jono Kuprevičiaus ir kompozitoriaus Luko Butkaus opera-performansas „Jūreivis“ (pagal Fernando Pessoa dramą, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis) būtent to ir siekia – ryšio su tikrumo ištroškusiu klausytoju. Operos-performanso kūrybinę komandą taip pat sudarė kostiumų dizainerė Elena Marija Veleckaitė, solistai Salomėja Petronytė, Liepa Ribokaitė, Ūla Marija Zemeckytė ir Ignas Ščesnulevičius (teatro „UTOPIA“ produkcija).
Nors Fernando Pessoa statiškoji vieno veiksmo drama „Jūreivis“ (1913 m.) nėra dažnai statoma, jau daugiau nei 100 metų iš teatro režisierių sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Ši pjesė ne tik turtinga savo psichologiniu bei filosofiniu profiliu, bet ir yra gana žymi dėl didelio pasipriešinimo tradicinio teatro režisūros principams, kuriems įprastos griežtesnės dramaturgų nuorodos ir turtingesnė remarkų kalba. Sapnas sapne – taip galėtume apibūdinti „Jūreivio“ dramaturgiją, kadangi tiek pjesės siužetas, tiek jos forma nėra konkretūs ir uždaryti realybės rėmuose. Teatras, turbūt, yra labiausiai liejanti realybės ir nerealaus pasaulio plotmes meno rūšis, todėl, iš pirmo žvilgsnio, toks dramaturgo keliamas uždavinys neturėtų būti sudėtingas, tačiau F. Pessoa „sapno sapne“ motyvas tampa itin komplikuotu galvosūkiu. Šioje dramoje judesys ir veiksmas praktiškai neegzistuoja, tradicinį siužetą keičia dominuojančios nuotaikos ir veikėjų tropai, o dialogai yra repetityvūs bei ritmiški. Visos pjesės metu kalbasi tik trys moterys, pasakodamos apie savo sapnus ir svajones – tik tiek. Tačiau tuo „Jūreivis“ ir yra paveikus – jis atsisako draminio veiksmo štampų ir žaidžia su veikėjų (o taip pat ir žiūrovų) vidinėmis būsenomis. Trijų sesių, simbolizuojančių tragediją, komediją ir tragikomediją, prisiminimai yra tarytum tam tikri kolektyvinės patirties atspindžiai, galintys gana detaliai atgaminti daugelio žiūrovų emocinius piešinius ir taip surezonuoti su publika. Tokiomis priemonėmis F. Pessoa pasirinko užmegzti dialogą apie mūsų santykį su vienatve ir kaip mes bandome su ja susitaikyti.
Iš kitų per 112 metų dramos gyvavimo metų iškilusių inscenizacijų Jono Kuprevičiaus ir Luko Butkaus interpretacija unikali savo žanru – opera-performansas. Anot kūrėjų, operos režisierius anksčiau mėgino pastatyti šią dramą grynąja teatro forma, tačiau vis kilo keblumų tiksliai perteikiant kūrinio dvasią. Antroji projekto fazė taip pat greitai „sudegė“ – operos kompozitorius parašė muziką J. Kuprevičiaus spektakliui, tačiau šis variantas paprasčiausiai nebuvo pilnai išpildytas ir kūrėjai nusprendė šį kūrybinį kelią nutraukti. Galiausiai, L. Butkus galutinės operos muziką su vokalinėmis partijomis perrašė ir, vėl paskatinus J. Kuprevičių atgaivinti šią pjesę, gimė kūrinys, kurį žiūrovai gali išvysti dabar. Ši istorija liudija begales valandų, praleistų kūrybiniame procese, ir džiugu, jog tai akivaizdžiai atsispindi tiek muzikoje, tiek režisūroje.
L. Butkaus muzika – transformuojanti laiką ir erdvę ir jų visiškai nepaisanti. Turbūt toks jos apibūdinimas tinkamas „Jūreivio“ kontekste. Ir, greičiausiai, todėl galintis garsais interpretuoti šiuos parametrus suliejančią F. Pessoa kūrybą, kompozitorius puikiai tiko šiai dramai perteikti. Instrumentinė partija, šiai pastatymo versijai įrašyta kompiuteriu, rėmėsi styginių ir sintezatorių sample‘ais. Kaip ir būdinga L. Butkaus kūrybai, muzika neskaičiuoja laiko, t. y. kompozitorius nesistengia kompaktiškai sukoncentruoti muzikos, jos skubinti – kiekvienas garsas yra lygiateisis, jo trukmė nesąlygoja po jo skambančios natos ir duoda jai erdvės, o tai klausytojui leidžia pamiršti muzikinių struktūrų konvencijas ir keliauti nenutrūkstama, nesuvaržyta siužeto tėkme. Tarp plaukiančių, ilgų styginių frazių dramatinėse siužetinės linijos taškuose pasigirstantys perkusiniai pizzicato motyvai, iš kitos pusės, palaiko įtampą ir pavarijuoja emocinio krūvio kreivę. Kompozitorius aiškiai, su intencija piešia jūros vaizdus ne tik iš interneto paimtais garso efektais (kurių, beje, buvo keletas), bet ir kruopščiai tembrinėmis ir ritminėmis priemonėmis atitinkamai ieškojo (ir atrado!) jūreivio laivą skalaujančias bangas. Be to, kompozitoriaus idėja personifikuoti Jūreivį (F. Pessoa dramoje šis veikėjas minimas tik sesių istorijose) atrakino papildomų reikšmių – ar tai mūsų praeities šešėlis, ar vidinis vėjavaikis, ar bet kuri kita žiūrovo pasirinkta interpretacija.
J. Kuprevičiaus pastatymas rodo režisieriaus gilią pajautą muzikai ir gebėjimą perskaityti kiekvieną dramaturgo paslėptą simbolį. F. Pessoa kūryba pasižymi fragmentiškumu, abstrakcijomis, kurios iš pirmo žvilgsnio gali suformuoti pjesių amorfiškumo įspūdį – siužetinės linijos, dialogai bei autoriaus mėgstami heteronimai gali sukelti pavojų lengvai pasimesti ir nesugebėti perskaityti turinio „tarp eilučių“. J. Kuprevičius, kruopščiai analizavęs tiek šią, tiek kitas F. Pessoa pjeses, sugebėjo ir sukoncentruoti medžiagą, tampančią lengviau perskaitoma, ir išlaikyti interpretacinės laisvės dvasią. Minimali scenografija ir Elenos Marijos Veleckaitės monochrominiai, neobarokiniai kostiumai, tiesiog dvelkiantys laidojimo namų energija, privertė pasijausti lyg iš tikro žiūrovai atėjo į jau išėjusios Anapilin sesers šermenis. Scena neapkrauta rekvizitu, apšvietimas minimalus (nors kartais besikeičiantis kiek per greitai), o atlikėjai nesiplaiksto scenoje. Šie sprendimai leidžia žiūrovui sutelkti visą dėmesį į artistų meistriškumą, tekstą ir muziką. Režisieriaus siektas hiperrealizmas buvo įtaigiai perteiktas scenoje – priešais auditoriją veikė tikri, familiarūs personažai, nors ir buvo įrėminti į dramos ir režisūros sukurtą abstrakciją, iš pirmo žvilgsnio atitolinančią nuo emocinio žiūrovų-artistų žaidžiamo simultano.
„Jūreivis“ taip pat buvo nemažas iššūkis ir operos solistams Salomėjai Petronytei, Liepai Ribokaitei, Ūlai Marijai Zemeckytei ir Ignui Ščesnulevičiui. Šiuolaikinės operos kontekste klasikinio dainavimo „pastatymo“ atsisakymas tikrai nėra naujiena – šio žanro kūrėjai ir atlikėjai neretai inkorporuoja ir pop, džiazinio, miuziklinio ar kito stiliaus vokalinės technikos elementų arba pilnai jais remiasi. „Jūreivio“ atlikėjai, nors ir yra klasikinio dainavimo atstovai, vokalo prasme taip pat pasirinko paprastesnį, nepastatytą vokalą. Šis pasirinkimas didžiąją dalimi pasiteisino – švelnesnis tembras ir mažesnis obertonų kiekis susiliejo su instrumentiniu įrašu (šiuo atveju atlikėjų balsai buvo įgarsinti mikrofonais), suteikė intymumo jausmą, išvengė neaiškios teksto artikuliacijos, kuri yra dažna problema operiniame dainavime, bei leido natūraliau pereiti iš dainavimo į kalbamuosius intarpus, o tai vaidybos prasme padėjo atlikėjams parodyti platesnę emocinę amplitudę. Deja, tai sukėlė ir nedidelių problemų: kūrinio kulminaciniuose taškuose vokalinės partijos, rodos, reikalauja klasikinio pastatymo, kai dinamika didėja ir aukštesnėje tesitūroje esančias natas be stipresnės vokalinės atramos išdainuoti darosi sudėtinga. Tokiais atvejais perėjimai ne visada buvo nuoseklūs arba stiprūs garso lygio aspektu. Nepaisant to, ypatingai pagirtini solistų aktoriniai sugebėjimai. Anot J. Kuprevičiaus, solistai nebuvo teatro scenos profesionalai, be to, neretai perdėta ir animuota operinė vaidyba drastiškai skiriasi nuo natūralistinio, gal kiek „stanislavskiško“ metodo, kuris buvo taikytas šiame pastatyme. Tačiau tiek režisierius, tiek žiūrovai vienareikšmiškai sutiko – šis išbandymas buvo įveiktas. Be to, (tragi)komiškos remarkos buvo atliktos nuostabiai ir tikrai vietomis privertė skaniai pasijuokti.
Opera-performansas „Jūreivis“ – tai jautri, daug kam atpažįstama istorija, kurioje kiekvienas gali rasti bent dalelę savęs. Kūrinys atrodė išbaigtas, režisūriniai akcentai išieškoti ir puikiai išdėlioti laike, o muzika ir atlikėjų pasirodymai buvo paveikūs. Kaip minėjo kūrėjai, galbūt ateityje galime tikėtis ir alternatyvaus pastatymo varianto su gyvais instrumentais. Tad lauksime, kol ši idėja pamatys dienos šviesą. Teatro bei muzikos gerbėjai, tikiuosi, dar turės galimybę patirti nostalgijos kupiną „Jūreivio“ dvasią.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra