Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. „Sviesti pirštinę geriausiems pianistams“. Pokalbis su Gabrieliumi Alekna

29 Lie Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. „Sviesti pirštinę geriausiems pianistams“. Pokalbis su Gabrieliumi Alekna

„Fortepijonu šiandien skambinu taip, kad drąsiai galėčiau sviesti pirštinę geriausiems pianistams.“ – laiške broliui Kęstučiui ir brolienei Halszkai 1945 m. iš Niujorko rašė Vytautas Bacevičius. Galbūt ši išdidi mintis suksis ir Bacevičiaus pianistų konkurso finalininkams? Šiais metais minime ne tik 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911), bet ir 120-ąsias kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) gimimo metines. Vienas pirmųjų lietuvių muzikos avangardistų, Bacevičius buvo tarptautinį pripažinimą pelnęs koncertuojantis pianistas, paliko didelį ir vertingą fortepijoninės ir simfoninės muzikos palikimą: operą „Vaidilutė“, baletą „Šokių sūkuryje“, šešias simfonijas, pirmuosius lietuvių istorijoje koncertus fortepijonui ir orkestrui ir daugiau kaip penkiasdešimt kūrinių fortepijonui. Šie jubiliejiniai metai priminė, kad Lietuvos kultūrą galima „kaltinti“ dvejomis „nuodėmėmis“: mes pagrįstai didžiuojamės Čiurlioniu ir savo kūrėjus prisimename tik per jų jubiliejus.

Bacevičiaus jubiliejus pasitiktas dviejų dalių tarptautiniu konkursu, kurį organizuoja VšĮ „Akantas“. Tai 2024 metais surengtas kompozitorių ir šiemet rengiamas pianistų konkursas. Apie tarptautinį Vytauto Bacevičiaus vardo pianistų konkursą kalbuosi su konkurso vertinimo komisijos pirmininku, tarptautinių konkursų laureatu, muzikos menų daktaru, Vytauto Bacevičiaus kūrybos tyrinėtoju ir atlikėju pianistu Gabrieliumi Alekna.

Vytauto Bacevičiaus konkurso tikslai – suaktyvinti jo kūrybos tarptautinę sklaidą, paskatinti jaunos kartos domėjimąsi šiuolaikine muzika ir propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje. Tikriausiai dar anksti spręsti, bet, kaip manote, ar pirmasis Vytauto Bacevičiaus konkursas pasiekė šiuos tikslus?

Kadangi kol kas įvyko tik virtualus pirmasis turas, spręsti apie konkurso tikslų įgyvendinimą gerokai per anksti. Tačiau turiu gerą nuojautą, kad konkursas bus pastebėtas ir ras savo vietą!

Antrajame ture dalyvaus Danielė Banišauskaitė (LT), Paula Bagotyriūtė (LT), Robert Fleitz (JAV), Joe Howson (JK), Borim Kang (Pietų Korėja), Milda Marija Kiškūnaitė (LT), Gustas Perskaudas (LT) ir Viktoras Orestas Vagusevičius (LT). Nors vienas iš konkurso tikslų yra propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje, tik trys iš aštuonių antrojo turo dalyvių yra užsieniečiai. Be abejo, komisija vertino atlikėjų skambesį, bet, regis, konkurso idėja pasiekė daugiausia lietuvius?

Jūsų teiginį apie dalyvių iš Lietuvos ir kitur santykį perfrazuočiau – beveik pusė dalyvių bus užsieniečiai. Manau, tai puiki proporcija. Jei lietuvių atlikėjų būtų mažesnė dalis – manyčiau, kad kažką darėme ne taip. Šiaip ar taip, tai Bacevičiaus vardo konkursas, vykstantis Lietuvoje. Man rodos, svarbu suvokti, kad lietuviško meno propagavimas pasaulyje, kurio mes nuolat siekiame, visada atsispiria nuo to, kiek mes patys Lietuvoje jį vertiname.

Pakomentuokite, prašau, kokių šalių atstovai dalyvavo pirmame ture ir kokias tendencijas pastebėjote?

Sulaukėme paraiškų iš jau paminėtų atlikėjų. Nors tikėjomės gausesnio skaičiaus, labai nudžiugino aukštas, solidus visų pateiktų video perklausų lygis. Visi kandidatai lengvai atitiko konkursinius reikalavimus ir lūkesčius, labai laukiu išgirsti jų antrojo turo programas mums visiems susirinkus rugsėjo mėnesį Kaune. Tai ir yra pirmas pastebėjimas – kad nebuvo atsitiktinių žmonių, šis konkursas patraukė stiprius, pasiruošusius atlikėjus. Daug didesnio paraiškų skaičiaus buvo sunku tikėtis, nes tai visiškai naujas renginys, o dėl finansavimo tvarkos (apie pagrindinį indėlį iš Lietuvos kultūros tarybos sužinojome sausio pradžioje), skleisti žinią potencialiems dalyviams turėjome penkis mėnesius. Įdomus palyginimas – dešimtmečių tradicijas ir tęstinį valstybinį finansavimą turinčiame Stasio Vainiūno pianistų konkurse pastarąjį kartą antrajame ture (po virtualaus pirmojo turo) buvo 11 dalyvių.

Kitas pastebėjimas, ir iš dalies netikėtumas man – konkursantų repertuare itin daug išties šiuolaikinės muzikos, nuo pokarinio avangardo iki pačių naujausių kūrinių, nuo Stockhauseno, Boulezo ir Crumbo, iki Unsuk Chin ir Beato Furrerio. Kai kurie konkurso dalyviai drąsiai pasinaudojo pirmojo virtualiojo turo formatu ir įtraukė kūrinių su įgarsinimu, elektronika ar balso naudojimu. Konkursas patraukė šiuolaikinę muziką aktyviai atliekančius, jos repertuarą kaupiančius muzikus. Nors dauguma fortepijono studentų ne tik Lietuvoje, bet praktiškai visur, „minta“ itin tradiciniu, standartiniu repertuaru, vis dėlto, nors ir lėtai, tačiau nesustabdomai, post-standartinio repertuaro muzika įgyja vis didesnį respektabilumą. Tikiu, kad Bacevičiaus konkursas su savo aiškiu profiliu yra labai savalaikis, puikiai išnaudoja bei skatina šią tendenciją.

Šalia tradicinio amžiaus cenzo yra gan naujas apsidraudimas dėl komisijos narių studentų ir agresiją prieš Ukrainą vykdančių šalių – Rusijos ir Baltarusijos. Šiais reikalavimais kaip nors išsišokate bendrame atlikėjų konkursų fone ar tai jau įprasta?

Didžiuojuosi šiomis abejomis nuostatomis. Neleisti komisijos narių studentams dalyvauti konkurse yra neabejotinai gera konkursų organizavimo praktika. Deja, ji vis dar nėra universaliai priimta, todėl dažnai kyla konfliktų, dramų ar bent įtampų konkursuose. Tarp Lietuvos pagrindinių konkursų, mes, berods, pirmieji įvedantys tokią paprastą ir skaidrią taisyklę, kuri, manau, pakels pasitikėjimą žiuri darbu. Taip pat manau, kad padarėme teisingą sprendimą dėl Rusiją ar Baltarusiją atstovaujančių pianistų – šiuo metu tikrai negalime vertinti ir, tuo labiau, apdovanoti piliečių iš šalių, kurios visą savo galią nukreipusios į kaimyninės šalies naikinimą.

Kalbant apie konkurso repertuarą – nerekomenduojate (bet tik nerekomenduojate!) groti sovietinės ir dabartinės Rusijos bei Baltarusijos kompozitorių kūrinių. Tad, atsižvelgiant dar ir į uždėtus šimtmečio rėmus, iškrenta eilė pianistų ir, neslėpkim, publikos mėgstamų kūrinių?

Pasaulyje yra šimtai konkursų, kuriuose laukiamas standartinis ir, kaip sakote, publikos mėgstamas repertuaras. Yra pianistų, kurie „gastroliuoja“ iš vieno konkurso į kitą su beveik ta pačia programa. Nematau prasmės kurti dar vieną tokį patį konkursą. Bacevičiaus konkursas turi savitą profilį ir, galbūt, todėl turi potencialą patraukti savitą veidą turinčius atlikėjus. O klausytojams bus puiki proga atrasti daug nuostabaus „paslėpto“ repertuaro.

Konkurso kūrinių repertuarą apribojote V. Bacevičiaus šimtmečiu, 1925–2025 metais. Antrojo turo dalyviai gros paties Bacevičiaus kūrinius, savo atstovaujamos šalies kūrinį ir vieną iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių. Ką tikitės išgirsti iš Bacevičiaus kūrybos? Perfrazuojant kompozitoriaus ir muzikologo Vlado Jakubėno pastebėjimus apie M. K. Čiurlionio kūrinius XX a. 3-4 dešimtmečių koncertuose – ar nebus vis tie patys?

Prie Jūsų išvardintų repertuaro pozicijų pridėčiau tai, kad likusi programos dalis yra laisvai pasirinkti po 1925 m. sukurti kūriniai, jų pasirinkime ir atlikime ypatingai pasireikš konkurso dalyvių individualybė. Jei kažkiek ir prisibijojau, kad iš Bacevičiaus kūrybos bus pasirinkti patys trumpiausi ar tradiciškiausi kūriniai, matydamas planuojamas antrojo turo programas, galiu pasakyti, kad to nėra – skambės įvairių periodų ir skirtingos apimties kūriniai. Čiurlionio atvejis, žinoma, buvo ekstremalus – buvo nuolat atliekami tik jo ankstyvieji, šopeniški preliudai, o vėlyvesni, išties vizionieriški ir įvairiomis prasmėmis „nepatogūs“ kūriniai net nebuvo išspausdinti bene iki 20 a. septinto dešimtmečio. Bacevičiaus atveju nėra tokios akivaizdžios dinamikos.

Kaip manote, kuris iš Bacevičiaus kompozicijos konkurse premijuotų kūrinių sulauks daugiausiai antrojo turo dalyvių dėmesio? Ar tai yra kūriniai, kurie įsilies į pianistų repertuarą? Ar rekomenduotumėte juos išleisti?

Iš pateiktų dalyvių programų matau, kad įtraukti bent trys iš keturių Bacevičiaus kompozitorių konkurse premijuotų kūrinių. Populiariausias pirma premija apdovanotas Borjigin T. Ayas „Ignite Flame“. Pripažįstu, kad šių kūrinių dar nesu girdėjęs, tad bus įdomu išgirsti jų interpretacijas ir stebėti, kiek dėmesio jie sulauks po konkurso.

Trečiajame ture skambėsiantys koncertai fortepijonui ir orkestrui pasidalina į kelias dalis – nurodyto šimtmečio pradžią atidarantis George‘o Gershwino Koncertas F-dur (Niujorkas, 1925), tuomet Maurice‘o Ravelio Koncertas G-dur (Paryžius, 1931), paties Bacevičiaus Koncertas Nr. 2 (Kaunas, 1933), po Antrojo pasaulinio karo sukurtas Grażynos Bacewicz Koncertas (Lodzė, 1949), po poros dešimtmečių – išeivio Bruno Markaičio Koncertas (Čikaga, 1967) ir vos prieš kelis metus sukurtas Tomo Kutavičiaus „Dieviškas šėlas“ (Vilnius, 2021). Visi koncertai skamba viliojančiai, tačiau ar nebijote, kad konkurso dalyviai pasirinks „saugiuosius“ Gershwiną ar Ravelį, Bacevičiaus ir kitos lietuviškos muzikos populiarinimą palikdami kitiems?

Taip, iš tiesų bijojau (ir daug kas pranašavo) kad visi dalyviai rinksis Ravelio koncertą. Džiaugiuosi, kad taip neatsitiko. Šalia Ravelio, pasirinkti Gershwino, Grażynos Bacewicz ir Tomo Kutavičiaus kūriniai su orkestru. Tai rodo, kad pritraukėme mąstančius, savitus ir patyrusius dalyvius, kurie suvokia mažiau nuspėjamo repertuaro pranašumus.

Konkurso antrasis ir trečiasis turai vyks Kaune, kur gyveno ir dėstė Bacevičius. Opozicija sostinėje vykstantiems konkursams ar tiesiog natūralus sprendimas?

Pirma ir svarbiausia, kaip minėjote, Kaune gyveno ir dėstė Bacevičius. Tad visai natūralu organizuoti šiame mieste. Antra, konkurso idėja kilo ir įgyvendinimas „užgulė“ ant kauniečio dr. Dariaus Kučinsko pečių. Nors pats esu vilnietis, nemanau, kad nuskriausime Vilnių, kuriame įvairių renginių netrūksta (šypsosi).

Ar jau yra numatytas kitas Vytauto Bacevičiaus konkursas? Kada rekomenduotumėte jį surengti kitą kartą?

Labai norėtume ir sieksime, kad Bacevičiaus konkursas taptų tęstiniu ir vyktų kas dveji arba treji metai.

Šiais metais minime M. K. Čiurlionio 150-ąsias ir Bacevičiaus 120-ąsias gimimo metines. Jeigu Čiurlionio ir jam dedikuotų kūrinių bei įvykių yra tikrai nemažai, to negalėčiau pasakyti apie Bacevičiaus muziką. Galvoje sukasi liūdna mintis, kad savuosius kūrėjus mes linkę prisiminti tik per jų jubiliejus. O gal net ir visą lietuvišką muziką? Ar toks konkursas galėtų pakeisti šias nuostatas?

Esate teisi – jaučiasi galingas Čiurlionio 150-mečio šešėlis. Tuo tarpu antro didžiojo lietuvių muzikos modernisto – Vytauto Bacevičiaus – muzikai vietos kol kas gerokai mažiau. Pavyzdžiui, planuotas Bacevičiui skirtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertas buvo atšauktas ir pakeistas dar viena Čiurlionio programa. Jei norime lietuviška muzika sudominti pasaulį, turime patys ją vertinti, ir ne tik per jubiliejus. Iš tiesų, nors Bacevičiaus 120-metis padėjo mobilizuoti entuziastus ir užsitikrinti paramą Bacevičiaus konkurso surengimui, tikiuosi, kad konkursas taps tęstiniu ir fokusuos dėmesį į neišnaudotą Lietuvos turtą – Bacevičiaus muziką.

Ačiū už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena