Rūta Gaidamavičiūtė. Gintui Kraptavičiui – šiltai ir paprastai

12 Bir Rūta Gaidamavičiūtė. Gintui Kraptavičiui – šiltai ir paprastai

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2024 m. muzikologijos darbų rinkimuose Lietuvos kompozitorių sąjungos premija paskirta elektroninės eksperimentinės muzikos kūrėjui, garso menininkui, pirmosios industrinės muzikos grupės Lietuvoje „Modus“ įkūrėjui Gintui Kraptavičiui už atvirą ir žaismingą eksperimentinės lietuvių muzikos epochos dokumentavimą knygoje „Žaidimai, arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“ (knygą 2024 m. išleido „Slinktys“). Laudaciją autoriui parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.

…Už drąsą žaisti gyvenime ir kūryboje… Už atvirumą ir nepagrąžintą autoportretą… Už užfiksuotus praėjusio laiko pėdsakus… Už ansambliškumą – pristatant ne tik solo, patį autorių, bet ir kitų tuo metu veikusių nuotykius… Už pirminių šaltinių išsaugojimą ir taiklumą jais operuojant… Už atvirą ir žaismingą eksperimentinės lietuvių muzikos epochos dokumentavimą knygoje „Žaidimai arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“ (Slinktys, V., 2024) Lietuvos kompozitorių sąjungos premija skiriama Gintui Kraptavičiui.

Autorius iš pradžių prisijaukina skaitytoją pasakodamas savo laiptinės, kiemo istorijas, tarsi sakydamas – aš toks pats, kaip tu. Bet brendant tekstu toliau staiga pamatai, kad aš, deja, ne toks pats, nebuvau Niujorke, negrojau su tuo ar kitu, didelės dalies jų net nežinau, nesugebėčiau taip apibrėžti šio dar nelabai aiškaus, besikristalizuojančio reiškinio, vadinamo elektronine muzika, juo labiau nemokėčiau garso taip skaidyti dalimis ir vėl jungti, kad kažkas iš to išeitų ir t.t. Bet ta pradžioje sukurta iliuzija, kad tarp mūsų yra daug bendro, daro tave palankesnį priimti tolesnį, jau žymiai profesionalesnį turinį. Juo labiau, kad pasakojimo maniera maksimaliai nekomplikuojama.

Šiemet susiklostė neįtikėtina konkurso situacija, kai turėjome ne tik virš 20 pretendentų, bet ko iki tol niekad nebuvo – dvi kompozitorių parašytas knygas. Muzikologams kilo rimta konkurencija ir, reikia pripažinti, kad geriausių metų kompozitorių kūrinių rinkimuose muzikologai tokios pirštinės kol kas nemetė.

Mano pristatomam autoriui daug kur teko būti pirmam, pvz., 1994 m. įkurti pirmąją industrinės muzikos grupę Lietuvoje „Modus“ ir būti pagrindiniu jos nariu. Beje, kaip simboliškai pavadinimas susisieja su Mindaugo Urbaičio ir Šarūno Nako vedama radijo laida, skirta naujajai muzikai. Teko „įtinklinti“ Lietuvos eksperimentatorius tarp tokių pačių, esančių kituose kraštuose. Teko jau nuo 1999 m. Ginto K pseudonimu veikti tarptautinėje garso meno muzikos scenoje. Su koncertais ir projektais aplankytos JAV, Prancūzija, Anglija, Airija, Portugalija, Norvegija, Suomija, Baltarusija, Estija Latvija, Lenkija, Rusija, Rumunija.

Kaip pats save apibrėžė, „kūryboje eksploatuoja eksperimentinę, elektroakustinę, elektroninę, kompiuterinę muziką, granulių sintezę ir gyvosios elektronikos estetiką“.

Ilgai neskelbęs savo laimėjimų, visgi, yra išleidęs net 47 solinius albumus įvairiose pasaulio šalyse, o kiek kartų yra pristatęs kūrybą tarptautiniuose garso meno, akademinės elektroakustinės ir eksperimentinės elektroninės muzikos festivaliuose – sunku ir suskaičiuoti. Gintas kviečiamas dalyvauti simpoziumuose, konferencijose, dalintis patirtimi radijo laidose, pristatyti kūrybą naujųjų medijų meno parodose. Tad tokia patirtis knygai teikia papildomo profesinio svorio.

Būdamas arti intraverto, Gintas Kompozitorių sąjungoje nesiveržia į pirmas gretas (dar ir gyvena ne Vilniuje, o Marijampolėje), bet tai jam netrukdo nei veikti, nei kurti muziką, nei rašyti. Autoriui tiek gerai buvo žinoma medžiaga, kad knygą parašė per keturis mėnesius. Tikrai retas muzikologas galėtų tokiais tempais varžytis.

Kompozitoriai šiaip jau nėra labai linkę atsidėti dokumentavimui, nebent dabar juos paskatina Mico (LMIC, Lietuvos muzikos informacijos centras) kuriama duomenų bazė, bet ji apsiriboja sausais faktais. Lietuvoje XX a. pradžioje turime daugiau iš rūpesčio mūsų kultūra atsiradusių Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Miko Petrausko, Stasio Šimkaus, Vlado Jakubėno tekstų. Tuo tarpu šiandien tai dažniau yra aprašoma muzikologų. Tad tikrai nustebino pasirodžiusi Ginto Kraptavičiaus knyga „Žaidimai arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“. Dar labiau nustebau pradėjusi ją skaityti. Tokio atviro, nuoširdaus ir kartu saviironiško stiliaus iš šio tylaus, kompozitorių bendruomenėje beveik nepastebimo autoriaus nesitikėjau.

Kompozitoriai, jei tik jie nestudijavo doktorantūroje, nėra ištreniruoti tekstus rašyti pagal tam tikrus modelius ir yra žymiai laisvesni. O ir šiaip kuriančio žmogaus įžvalgos yra raktas ne tik į jo paties kūrybą, bet ir praskleidžia užkulisius, padaro labiau aiškius bendrame kūrybiniame flange vykstančius procesus.

Ginto Kraptavičiaus knygos pasirodymas ypatingas dar ir tuo, kad apie elektroninę muziką tekstų nėra daug. Nelabai nusistovėję standartai, ką apie ją reikėtų pasakyti. Galima teigti, jog beveik neturime šia linkme besispecializuojančių profesionalių muzikologų. Tad juo labiau svarbu, kad taip išsamiai užfiksuota kompozitoriaus patirtis tarsi formuoja ir žanro kanoną. Manau, ji bus svarbi ne tik kolegoms, bet ypač jauniems autoriams, netiesiogiai patars, perspės juos kur slypi „nederlingos dirvos“. Pati elektroninės muzikos sritis nebeatrodys tokia paslaptinga. Kartu Gintas išskiria, įvardija šioje srityje esančias problemas: terminijos, garsistų (garso inžinierių) ruošimo, į sritį besigilinančių muzikologų stoką. Jis taip pat polemizuoja su šiandien esančia mada stereo kompozicijas koncertų metu skaidyti į daugiakanales garsines sistemas. O tie muzikai, kurie jau yra pradėję dirbti šioje sferoje, ras vertingų patarimų apie paties kompozitoriaus naudojamas programas („Audiomulch“, „Reason“, „Bidule Ploque“, „MaxMSP“), betgi ir pasergėjimą, kad „ne visuomet muzikinių ar net dirbtinio intelekto muzikos programų, informacinių technologijų, programavimo kalbų ir pan. puikus išmanymas koreliuoja su įdomia kūryba“ (p. 165). O būtent įdomumo, išraiškos individualumo ir prasmingos garsyno tėkmės neretai elektroninės kompozicijos stokoja. „Daugiakanalės klausymo sistemos sukuria garso elementų aureolę ir garsiniai piruetai, besisukantys ore, keičia tam tikrus muzikos elementus. Skamba gražiai. Tačiau šie elementai gali klausomą muziką ne tik atskleisti visiškai kitomis spalvomis, bet ir ją keisi nuslopinant tuos momentus, kurie yra esminiai, tarsi stuburas kūrinyje.“ (p. 169) Knygoje nemaža dėmesio skiriama roko klubo „Parnasas“ istorijai. Ne vienas muzikas ras ir savo primirštos kūrybinės biografijos faktų.

Kompozitorius, apibrėždamas svarbiausias sau keltas užduotis, knygos viršelyje pristato, jog pagrindinė jos dalis „skirta Lietuvos elektroninės eksperimentinės muzikos aukso amžiui, autoriui dalyvaujant veiksmo sūkuryje, kuomet scenoje tvyrojo įelektrintas laikas, tikėjimas nežabotomis naujųjų technologijų galimybėmis ir begalinis entuziazmas. <…> Knyga parašyta plėtimosi principu – kambarys, laiptinė, kiemas, miestas, respublika, pasaulis. Knygą galima skaityti ir kaip romaną, atskleidžiantį sovietizmo, laukinių 90-ųjų ir dabartinių laikų realijas, ir kaip dokumentinę medžiagą su muzikos scenos dalyvių vardais.“ Šiandien, kai didelė kompoziciją studijuojančių jaunuolių dalis domisi ir elektronine muzika, šis darbas teiks jiems autentiškos profesinės patirties. Jis pasisako apie tokius madingus reiškinius kaip New Age ar konceptualius kūrinius. „Koncepcijos, mano manymu, yra dirbtinas dalykas muzikoje. Muzika savaime yra tiek stipri, paveiki ir, be to, abstrakti medija, kad koncepcijos ar paaiškinimai jai suprasti nėra reikalingi.“ (p. 140)

Kaip prisipažįsta autorius, beje, ne taip ir retai atsitinka šių laikų žmogui, kompozitorius nesiriboja Lietuvos horizontu („savo veikla orientavausi ne į Lietuvos, o į tarptautinį klausytoją“) ir tai leido lengviau susiorientuoti kur link suka elektronikų galvos.

Bet vienas svarbesnių knygos privalumų yra tai, kad Gintas Kraptavičius nesusirgęs žvaigždžių liga. Jeigu Gintas būtų rašęs ją užsidėjęs didybės kaukę, kad štai jis, koncertuojantis Niujorke, Londone, ir panašiai, turintis svarių apdovanojimų, išleidęs įrašų, patekęs į įvairias tarptautines antologijas ir panašiai, štai teiksis nusileisti iki visų ir pro savo išminties krislą praskleis šito paslaptingo dalyko uždangą, knygą skaityti tikrai nebūtų taip jauku ir miela. Pats knygos pavadinimas „Žaidimai“ liudija, kad kompozitorius sveikai vertina savo veiklą ir tuo tarsi kviečia pasidalinti su mumis.

Leidinys dėmesį patraukia ne tik tuo, kad čia aprašomi naujausi mūsų amžiuje vykstantys dalykai, bet ir dėl jo modernaus techninio realizavimo. Čia pateikta daugybė garso ir vaizdo pavyzdžių ir net 289 iš jų QR kodo formatu – tad antra tiek gauname akims ir ausims nei atspausta medžiagos įprastu būdu.

Visada įdomu suvokti kuriančio žmogaus gyvenimo filosofiją, tokių nuotrupų vieną kitą čia rasime. Simptomiška man pasirodė baigiamuosiuose puslapiuose užfiksuota sentencija, kad „kol miegi – laiko neskaičiuoji“ galėtų būti suprantama ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Dauguma mūsų pilnai nesuvokia mums tekusio laiko ir tai turi ne tik egzistenciškai tragišką dėmenį, bet ir leidžia mums kartais lyg vaikams džiaugtis, kad ir tokiomis kaip ši akimirkomis.

Sveikinu ir dėkoju ne tik kaip muzikologė už pradėtą pildyti nišą, bet ir tiesiog už patirtą malonumą skaitant.

Lietuvos muzikos antena