Danutė Petrauskaitė. Laudacija knygos „Valstybinė muzikos mokykla“ autoriams

11 Bir Danutė Petrauskaitė. Laudacija knygos „Valstybinė muzikos mokykla“ autoriams

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių 2024 m. muzikologijos darbų rinkimuose Vytauto Landsbergio premija skirta muzikologams Juditai Žukienei, Gabrieliui Simui Sapiegai ir Eglei Šeduikytei-Korienei už sklandžią ištakų ir įtakų santaką kolektyvinėje monografijoje „Valstybinė muzikos mokykla Kaune (1920-1933)“ (knygą 2024 m. išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija; už šios knygos dizainą ir maketą grafikos menininkas Vilmantas Žumbys buvo apdovanotas 2024 m. Knygų mugėje vykusiuose Knygos meno konkurso apdovanojimuose, Mokslinių knygų ir vadovėlių grupėje). Laudaciją autoriams parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė muzikologė Danutė Petrauskaitė.

Prisimenu, kai prieš daugelį metų, lankydamasi Vilniaus universiteto knygynėlyje, nustebau pamačiusi, kiek daug knygų yra išleista apie šią seniausią Lietuvoje aukštąją mokyklą. Tuomet pagalvojau – o kodėl nėra jokios knygos apie Lietuvos konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Juk ji 350 metų jaunesnė už Vilniaus universitetą, tad atrodytų, ir rašyti būtų daug lengviau. Tačiau tuo metu ši tema neatrodė aktuali. Lietuviškoje muzikologijoje buvo įsigalėjusi tradicija visą dėmesį skirti personalijoms – kompozitoriams ar atlikėjams, aptariant jų biografijas ir kūrybinio darbo rezultatus. Imtis analizuoti kultūros ir švietimo įstaigų, t. y. teatrų, mokyklų, draugijų, sąjungų veiklą mažai kas ryžosi. Tai buvo tarsi naujas žanras, reikalaujantis platesnio istorinio akiračio, ilgesnio sėdėjimo archyvuose, didesnės profesinės ištvermės. Ir retai kas drįsdavo jo imtis. Bene pirmasis šiame bare ledus pralaužė prof. Jonas Bruveris, 2006 m. išleidęs įspūdingą veikalą apie Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Tačiau po to sekė tyla. Todėl šiandien muzikologų bendruomenėje didelė šventė – apdovanojama neseniai pasirodžiusi trijų autorių knyga apie Kauno valstybinę muzikos mokyklą.

Prisiliesti prie šios temos teko ir man pačiai dar mokantis Kaune, o vėliau rašant knygą apie Klaipėdoje Stasio Šimkaus įkurtą konservatoriją. Kauniečiai taip pat ketino įamžinti savo mokyklos istoriją, tad ruošdamiesi paminėti jos 90-metį, paprašė manęs parašyti panašią knygą. Tačiau iki jubiliejaus buvo likę vos vieneri metai. Tuomet suvokiau, kad šį pasiūlymą teikę chorvedžiai ir liaudininkai neturi jokio supratimo, ką reiškia rašyti mokslinį darbą apie instituciją ir kiek laiko bei jėgų jis reikalauja. Ir pasiūlymo atsisakiau. Kauniečiai išeitį rado – išleido knygą, fragmentiškai sudėję į ją įvairių metų dokumentus, bet neatlikę jokios analizės.

Tuo istorija nesibaigė. Vieną 2016 m. dieną sulaukiau skambučio iš tuometinės LMTA prorektorės Juditos Žukienės kartu rengti projektą ir pabandyti iš Mokslo tarybos gauti lėšų knygos apie Kauno muzikos mokyklą rengimui ir leidybai. Pasiūlymas atrodė labai viliojantis, tačiau dėl įvairių priežasčių su skaudama širdimi turėjau jo atsisakyti. Visgi rūpėjo, ar Judita nenuleis rankų, ar neužmirš savo sumanymo. Ir labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad 2020 m. ji laimėjo Mokslo tarybos projektą ir pradėjo jo įgyvendinimo darbus. Ne viena, bet kartu su savo pasirinktais pagalbininkais – Gabrieliumi Simu Sapiega ir Egle Šeduikyte-Koriene. Bet apie viską iš eilės…

Pirmiausia pabandysiu išskirti ryškiausias Juditos charakterio savybes. Ne vienam šio renginio [Muzikologijos darbų apdovanojimų vakaro, 2025 m. birželio 5 d.] dalyviui ji yra darbdavė, griežta, bet kartu ir maloni, supratinga, simpatiška viršininkė, pora kadencijų ėjusi mokslo prorektorės pareigas, o dabar vadovaujanti Akademijai. Kartu tai ambicinga asmenybė, sumaniai derinanti administracinį, pedagoginį ir mokslinį darbą. Ilgą laiką ją žeidė menkas dėmesys Kauno muzikos mokyklai bei iš jos išaugusiai Konservatorijai, kuri, laikui bėgant, virto dabartine Muzikos ir teatro akademija. Matyt, galvoje kirbėjo mintis – kaip galima būti mokslo ir studijų institucijos vadove, užmirštant jos istoriją, leidžiant negailestingam laikui nugramzdinti į nebūtį daugumą lietuviškai muzikos kultūrai nusipelniusių vardų? Kitas aspektas, suteikęs jai ryžto imtis knygos rengimo darbo, manyčiau, buvo santykis su laikinąja Lietuvos sostine. Judita gimė netoli Kauno, Babtuose, mokėsi Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Jai vos ne kasdien tekdavo eiti pro Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, kurioje vargonininkavo Juozas Naujalis, per Rotušės aikštę, kurioje veikė šio muzikos patriarcho įkurtas knygynas ir paradus rengė nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Kauno senamiestyje beveik kiekvienas pastatas liudija Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidą. Visai šalia Jėzuitų bažnyčios gyveno Maironis, šalia esančioje gatvelėje, prie Vytauto bažnyčios – Juozas Tumas Vaižgantas. Ši atmosfera nejučiomis įsiskverbia į kiekvieno kauniečio pasąmonę. Ir nors jaunystėje visada ieškoma platesnių horizontų, siekiama pažinti naujus pasaulius, praėjus kuriam laikui atsigręžiama į praeitį ir imama ją vertinti iš istorinės perspektyvos. Spėju, kad taip atsitiko ir su Judita, kuri 1991–1997 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, o 2001-aisiais apgynė daktaro disertaciją. Kauno genas joje prabudo pagyvenus Vilniuje kelis dešimtmečius. Apie tai byloja 2007 m. parengto nuotolinio kurso „Tarpukario Lietuvos muzikinė kultūra“ pristatymas, 2010 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje perskaityta paskaita „Juozas Naujalis – lietuvių muzikos patriarchas“, tais pačiais metais išspausdinta recenzija „Aktualus sugrįžimas, arba dar kartą apie Juozą Gruodį“, skirta prof. Algirdo Ambrazo knygai. O kur dar ruošimasis paskaitoms, dėstant Akademijoje lietuvių muzikos istorijos dalyką. Taip ėmė kautis medžiaga būsimai knygai.

Žvilgterėkime į knygą iš arčiau. Tai solidus 488 puslapių leidinys, gausiai iliustruotas ir dokumentuotas, su plačiais paaiškinimais teksto paraštėse. Jį sudaro 9 pagrindiniai skyriai, pradžios bei pabaigos žodis, priedai ir reziumė anglų kalba. 5 skyrių autorė yra Judita, kitus du skyrius ji rengė kartu su Egle, o dar kitus du patikėjo Gabrieliui Simui. Tai reiškia, kad Juditos indėlis yra didžiausias, tačiau kartu tenka pripažinti, kad be talkininkų pagalbos knygos vertė būtų menkesnė. Kas pateko į Juditos akiratį? Pirmiausia Čiurlionio vizija įkurti Lietuvoje konservatoriją, kurią ėmė įgyvendinti Naujalis, 1919 m. įsteigęs Kaune privačią muzikos mokyklą. Taigi, chronologinės tyrimo ribos yra daug platesnės, nei skelbia užrašas ant knygos viršelio. Apžvelgusi sudėtingas šios mokyklos gyvavimo peripetijas ir nelengvą kelią iki jos suvalstybinimo, autorė išskiria pirmuosius itin nestabilius jos veiklos metus kaip atskirą periodą. Naują poskyrį ji pradeda nuo 1921 m., kai šiai institucijai buvo suteiktas aukštesniosios muzikos mokyklos statusas, ir tęsia šį laikotarpį iki 1924-ųjų. Mat 1925 m. prasidėjo naujas etapas, nes Klaipėdoje buvo įsteigta antra valstybinė muzikos mokykla, atsirado tarpusavio konkurencija ir net mokyklų sujungimo pavojus. Dėl to Juditai teko aptarti Stasio Šimkaus muzikinio švietimo reformos projektą, jo santykius su Naujaliu, kaip atskirą periodą išskirti 1927–1933 m., kai Kauno muzikos mokyklai pradėjo vadovauti Juozas Gruodis ir ji tapo konservatorija de facto. Autorė apžvelgė nuolat mokyklą kamavusią būsto problemą, net pateikė Vytauto Žemkalnio-Landsbergio parengtą naujų rūmų projektą, palygino abiejų mokyklos direktorių – Naujalio ir Gruodžio – asmenines savybes ir vadovavimo stilių, pripažindama, kad abu jie ėjo tuo pačiu keliu, vedančiu konservatorijos link.

Antrasis knygos autorius yra Gabrielius Simas. Jo dalyvavimas šiame projekte mane gerokai nustebino. Pradžioje kilo klausimas – ką gali apie Kauno muzikos mokyklą parašyti teoretikas, iki šiol gilinęsis į hilomorfizmą, spektralizmą, avangardizmą, ir Paryžių, tikriausiai, geriau pažįstantis nei miestą prie Nemuno ir Neries santakos? Gabrielius nei augo, nei mokėsi Kaune. Nelakstė jis po Ąžuolyną, nesivažinėjo Žaliakalnio funikulieriumi. Tai kaip jis gali pajusti laikinosios sostinės dvasią? Ir staiga prisiminiau – juk net šešerius metus jo darbuotasi Juozo Gruodžio konservatorijoje, dėstant teorinius dalykus ir tobulinant harmonijos bei solfedžio programas. Pasirodo, per tą laiką jis spėjo iš dalies perprasti Kauno atmosferą, susipažino su Konservatorijos archyve saugomais dokumentais, bylojančiais apie jos veiklą. Šis darbas buvo tarsi paruošiamasis etapas prieš pradedant rašyti knygą. Gabrielius ją pradėjo nuo švietimo padėties XIX a. ir XX a. pradžioje, pasitelkęs Europos muzikinio ugdymo kontekstą. Jam teko perversti nemažai periodinės spaudos puslapių, Lietuvoje ir užsienyje leistą literatūrą, apžvelgti ne tik muzikinio, bet ir bendrojo lavinimo raidą, pedagogų ruošimą mokytojų seminarijose, Lietuvos universiteto įsteigimą Kaune, taip pat žvilgterėti į Latviją, Estiją, Lenkiją, Rusiją, Skandinavijos kraštus ir Vakarų šalis. Šiame istoriniame tekste išryškėjo autoriaus teorinio mąstymo ypatumai – siekis sisteminti, abstrahuoti, schematizuoti. Jau pirmame skyriuje Gabrielius pateikė ne vieną schemą. Iš jų išskirčiau tris: piramidinį muzikinių gebėjimų sklaidos modelį socialiniame lauke, įstaigų tinklą, kuriame Kauno muzikos mokyklos mokytojai įgijo išsilavinimą, trečiojoje jis nubraižė genealoginę muzikinio ugdymo įstaigų seką nuo VI a. Romoje įsikūrusios Schola cantorum iki Kauno valstybinės muzikos mokyklos. Neapsiėjo autorius be schemų ir lentelių ir kitame knygos skyriuje, analizuodamas specialiųjų ir bendrųjų dalykų mokymo programas. Kažin, ar ateityje Gabrielius dar imsis istorinių temų. Kartą jis prasitarė, kad šios mokslo srities privengia, nes istorikų darbas jam pasirodė esąs daug sunkesnis nei teoretikų, bet kartu prisipažino – istoriją jis mėgsta, domisi, todėl ir sutiko dalyvauti projekte.

Eglę mes pažįstame ir kaip vargonininkę, ir kaip muzikologę, parašiusią dvi monografijas. Viena jų – apie vargonininkų meną Lietuvoje XIX a. ir XX a. sankirtoje, kita – apie vargonininką Joną Žuką. Pastarasis buvo Naujalio mokinys, mokęsis Kauno muzikos mokykloje, tad rašyti apie šią instituciją Eglei nebuvo sudėtinga. Tačiau jai bene ilgiausiai teko sėdėti archyve, renkant medžiagą apie kitus mokyklos mokinius, absolventus, mokytojus ir kartu su Judita parengti du skyrius. Pirmajame yra analizuojama pedagogų priėmimo politika, jų paieška ir atrankos kriterijai, klasių formavimo plėtra. Antrajame – mokinių kontingentas, jų organizacijos ir veikla, žinių vertinimo principai. Nors mokytojų ir mokinių sąrašai atsidūrė knygos prieduose, norėčiau akcentuoti jų svarbą. Mat registruojant mokytojus, į lenteles buvo įrašyti ne tik jų dėstomi dalykai, bet ir svetimuose kraštuose įgytas išsilavinimas, darbo Kaune laikas. Tai pareikalavo iš Eglės didelio kruopštumo, darbštumo ir kantrybės. Šių savybių reikėjo ir rengiant mokinių sąrašus, nurodant jų gimimo, įstojimo į Kauno muzikos mokyklą metus, specialybę ir specialybės mokytojus. Šie sąrašai – tai tarsi maža enciklopedija, bylojanti apie profesionalių muzikų rengimo pradžią ir plėtrą Kaune.

Ši knyga, paženklinta Lietuvos valstybingumo ženklu, turėtų gulėti ant kiekvieno muzikologo darbo stalo, nes tai mūsų visų ištakos. Joje galima įžvelgti ir istorinę arkos formą. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio parengta architektūrinė Muzikos mokyklos vizija šiandien transformavosi į mokslinį trijų muzikologų darbą, apdovanotą prof. Vytauto Landsbergio, kauniečio ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklos auklėtinio, premija. Sveikinu autorius ir laudaciją jiems bei padėką profesoriui baigiu žodžiais iš „Gaudeamus“ himno: „Vivat academia! Vivant professores! Maecenatum caritas,qui nos hic protegunt!“

Lietuvos muzikos antena