Emilija Sakadolskienė. Kai pirmą kartą apsilankiau Muzikologų susirinkime

09 Bir Emilija Sakadolskienė. Kai pirmą kartą apsilankiau Muzikologų susirinkime

Prieš 20 metų iš Čikagos gyventi į Lietuvą persikėlusi Emilija Sakadolskienė teigia nesigailinti savo pasirinkimo. Muzikos pedagogikos mokslininkė ir praktikė, gimusi Čikagos lietuvių šeimoje, savo veiklą pašventė lietuvybės ir lietuvių muzikinės kultūros sklaidai. Vadovavusi JAV lietuvių chorams ir ansambliams, bendradarbiavusi su Čikagos lietuvių opera, dėsčiusi muzikos pedagogiką ir lituanistiką JAV universitetuose, Lietuvoje įsiliejo į muzikos pedagogikos tobulinimo procesus, kaip mokslininkė ir pedagogė bendradarbiauja su šalies universitetais.

2025 m. balandžio 29 d. Kompozitorių namuose vyko renginys „Vakaras su muzikologe: Emilija Sakadolskienė“. Renginio pradžioje muzikologė perskaitė nuotaikingą savo atsiminimų fragmentą, kurį čia publikuojame.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija rengia draugiškus pasisėdėjimus su savo nariais. Šių metų balandžio 29 d. ir man teko pabūti pašnekove. Pasisiūliau vakaro vedėjai Jūratei Katinaitei pokalbį pradėti mano pasakojimu apie savo patį pirmą apsilankymą Muzikologų sekcijoje. 2025 m. vasario 12 d. suėjo lygiai 40 metų nuo to subuvimo Kompozitorių namuose.

Kažkokiu stebuklingu būdu tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas man leido atvykti beveik metams stažuotės. Tokiam užmojui mintį pasėjo Donatas Katkus, lankęsis Čikagoje su žmona Laima berods 1980 metais, o kai atvykau pirmam vizitui į Lietuvą su Santaros-Šviesos turistine grupe 1983 metais, tas noras dar sustiprėjo. Taip ir atsiradau 1985 m. sausį, ir beveik metus gyvenau bendrabutyje prie „Zakso“ – adresas Čiurlionio 1. Donatas vėliau pasakojo, koks didelis rūpestis buvo pasirūpinti, kad man būtų paskirtas padorus globėjas/mentorius, nes galėjo būti visaip. Man paskirta mentorė buvo tikra Dievo dovana, artima draugė iki šių dienų – Rima Mikėnaitė.

Vieną dieną man skambina Rima ir sako: „Antradienį vyks Muzikologų sekcijos susirinkimas. Ko gero ten nebus nieko įdomaus, bet gal tau bus naudinga bendram išsilavinimui“. Ji nė nenutuokė, kad dalyvausime istoriniame susirinkime. Muzikologų sekcijos pirmininkas Vytautas Landsbergis jau sėdėjo prie stalo priekyje. Buvo ir kitų muzikologų, su kuriais buvau spėjusi susipažinti. Mano dienoraštyje parašyta, kad buvo aptartos Čiurlionytės ir Zubricko knygos.

Po to sekcijos pirmininkas pateikė keletą siūlymų. Pirmiausia jis pastebėjo, kad muzikologai ne visada patenkinti Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatų sąrašu, o užsienyje įprasta teikti vadinamą „Critics’ choice“ (Kritikų pasirinkimo) apdovanojimą. Tokį galėtų teikti Muzikologų sekcija. Nebūtų didelės piniginės premijos, bet, surinkus iš kiekvieno nario po kokį rublį, galima įteikti skulptūrą ar kažką panašaus, kaip simbolinį įvertinimą.

Antras pasiūlymas susijęs su Muzikologų sekcijos narių rašiniais. Pirmininkas Landsbergis pastebėjo, kad kai kurie mūsų rašiniai nespausdinami, o kai kurių net neteikiame spaudai, tad būtų galima LKS patalpose palikti aplanką, kuriame sudėtumėme tokius rašinius. Norintys galėtų pasiskaityti.

Mano atmintyje užsifiksavo ir kažkoks trečias įdomus pasiūlymas, bet jo neužsirašiau, daugelį metų negalėjau atgaminti. Klausiau ir Vytauto Landsbergio, jis taip pat neprisiminė. (Visgi balandį [2025-04-29 renginyje] įvykusiame pokalbyje dalyvavęs Rimantas Gučas, buvęs ir 1985-ųjų susitikime, užpildė atminties spragą. Landsbergis dar kalbėjo apie tai, kad Mokslų akademijos rankraštyne yra nemaža vertingos muzikinės medžiagos, kurią metas pradėti tyrinėti. Anot Rimanto, gal tai ir nebuvo labai „eretiška“ mintis, bet oficialiosios ideologijos neatitiko. „Pamenu [Juozo] Gaudrimo aiškinimus, kad tai ne lietuvių muzika, kad dvarų kultūra svetima lietuviams ir panašiai“.)

Taip ir išsiskirstėme po visai nuotaikingo susitikimo. Mane į bendrabutį dar palydėjo Adeodatas Tauragis, klausinėjo apie išeivijos lietuvius kompozitorius. Bet jau vasario 14 d. išgirdom pirmus bruzdesius, kad kažkam nepatiko Muzikologų sekcijos susirinkimas, o vasario 21 d., nuėjus pas Balakauskus, sužinojau, kad Landsbergis pašalintas iš sekcijos pirmininko pareigų. Jas perima Juozas Antanavičius. Pasirodo – rinkti pinigus apdovanojimams be leidimo įvardyta kaip prieš LTSR įstatymus nusikalstama veika. Aplankas tolygus pogrindinei spaudai, o tuometį požiūrį į tokią spaudą visi žinome. Su bičiuliais aptariant kas galėjo įskųsti, dažnai pasigirsdavo viena pavardė, bet įrodymų nėra, tad tos pavardės ir nekartoju.

Tik vėliau kažkam „dašuto“, kad aš viską mačiau ir girdėjau, bet man iki šiol nėra aišku kodėl susirūpinta – ar todėl, kad aš išgirdau LTSR griaunančią veiklą, o gal priešingai – išgirdau visai protingų, gražių pasiūlymų, dėl kurių visai nelogiška šalinti pirmininką. Man priskirtas Akmenų gatvėje reziduojantis prižiūrėtojas Vilius Kontrimas (kurį su Rima koduotai vadindavome „Gražuoliu“) kovo 25 d. atėjo pas mane į bendrabutį arbatos ir pasiūlė nebesilankyti Muzikologų sekcijos susitikimuose, o birželio 14 d. Lionginas Šepetys ir Justas Paleckis mane išsikvietė pietų į Draugystės viešbutį. Iki šiol spėlioju, koks galėjo būti to susitikimo tikslas. Gal norėjo sužinoti ką aš pranešiu Amerikos balsui ar dar kokių nemalonumų ketinu sukelti. Prieš tai buvau nuėjusi į Vytauto Landsbergio paskaitą Konservatorijoje ir sutarėm, kad vėjų kelti neapsimoka, nes niekam nuo to nebus geriau. Taip ir pasakiau per tuos pietus, kuriuose buvo jau pusmetį nematytų bananų. Tačiau kažkaip jiems atsispyriau, juk principo reikalas.

Esu be galo dėkinga, kad turėjau galimybę pagyventi Černenkos laikų Lietuvoje. O kovo mėnesį atėjęs Gorbačiovas tebuvo „mineralinis sekretorius“. Dar nebuvo nė kvapo perestroikos.

Tai, ką čia papasakojau – tik vienas atvejis, davęs man suprasti, kur ir su kuo gyvenu. Be šių patirčių vargiai būčiau galėjusi suvokti ir įvertinti nūdienos Lietuvą, jau 20 metų tapusia mano namais.

Lietuvos muzikos antena