Beata Baublinskienė. Laudacija Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei

03 Bir Beata Baublinskienė. Laudacija Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei

2023 metų muzikologijos darbų rinkimuose, kuriuos kasmet rengia Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, LKS premija atiteko muzikologei Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei už dėmesį Lietuvos kultūros asmenybėms ir muzikinės dokumentikos įvairovę. Laudaciją laureatei parengė muzikologė Beata Baublinskienė.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė jau daugelį metų rašo savotišką Lietuvos muzikinės kultūros metraštį – knygomis, dokumentiniais filmais ir TV apybraižomis, straipsniais ir recenzijomis. Regis, pro jos akis ir kritikės plunksną neprasprūsta nė vienas reikšmingesnis klasikinės muzikos koncertas ar renginys, ypatingą dėmesį skiriant lietuvių autorių muzikos atlikimams. O jos knygos ir televizijos filmai – tai įvairių kartų gilų įspaudą Lietuvos kultūroje palikusių kūrėjų ir atlikėjų portretų galerija, ypač vertinga tuo, jog autorei pavyksta užfiksuoti beišeinančios kartos arba jau išėjusių asmenybių kūrybinę šviesą.

Šiuo metu turbūt geriausiai Ritą Aleknaitę-Bieliauskienę pažįstame kaip aktyvią muzikos apžvalgininkę ir kritikę, kurios nauji tekstai pasirodo gal ir ne kas savaitę, bet palyginti su kitais apie muziką rašančiais autoriais – bene dažniausiai. Antai praeitą savaitgalį „7 meno dienų“ portale pasirodė straipsnis apie Asmik Grigorian debiutą Niujorko „Metropolitan Opera“ pažiūrėjus „Madam Baterflai“ tiesioginę transliaciją – „Asmik yra operos jėga“. O tekstus Rita Aleknaitė-Bieliauskienė rašo nuo 1964 metų! Taigi šiais metais, galima sakyti, švenčia muzikos kritikės veiklos 60-metį!

Visgi, jei pažvelgtume į visą mielos kolegės Ritos – ne tik muzikos kritikės, bet ir pedagogės, kultūrologės, pianistės, profesorės, humanitarinių mokslų daktarės – gyvenimo ir profesinį kelią, išvystume įvairių sąsajų – ir asmeninių, ir profesinių – su Lietuvos muzikine kultūra.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė jau, matyt, gimė su kultūros genu. Jos gimtasis miestas yra Panevėžys. Čia jos tėvelis Jonas Alekna buvo Panevėžio dramos teatro aktorius, vėliau vyriausiasis režisierius, vienas iš Biržų mėgėjų teatro įkūrėjų. Taip pat buvo dailininkas, jo keramikos dirbiniai net eksponuoti Paryžiuje. Mama Irena Fridmanaitė-Aleknienė buvo farmacininkė, galbūt iš mamos – Ritos mokslinis pradas.

Tačiau iš pradžių Rita Aleknaitė mokėsi skambinti fortepijonu – baigė dabartinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (anuomet – Specialioji vidurinė meno mokykla), Olgos Šteinberg klasę. 1967 m. baigė Šteinberg klasę Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), dar studijuodama pradėjo dirbti koncertmeistere ir dėstyti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. 1965–1967 m. grojo Lietuvos radijo orkestre, Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame, Kijevo, Gruzijos, Armėnijos simfoniniuose orkestruose, akompanavo solistams. Visgi 1973–1977 m. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė – jau Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto aspirantė. 1983–1988 m. – Lietuvos konservatorijos dėstytoja, iki 2008 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 2008 m. – Mykolo Romerio universitete. Nuo 1990 m. – humanitarinių mokslų daktarė, nuo 2008 m. – profesorė.

Taip pat 1976–1986 m. rengė ir vedė televizijos ir radijo muzikos laidas vaikams. Nuo 1970 iki 1988 m. dirbo Lietuvos filharmonijoje: 1974 m. įkūrė Muzikos vaikams ir jaunimui skyrių ir iki 1980 m. jam vadovavo. 1985–1986 m. buvo Lietuvos filharmonijos direktoriaus pavaduotoja, 1980–1985 m. Lietuvos kultūros ministerijos meno reikalų valdybos vyriausioji inspektorė. Parašė Boriso Borisovo miuziklo „Muzikos šalyje“ (1985) libretą. Įdomi biografinė detale, atskleidžianti Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės kultūrinį smalsumą ir profesinį temperamentą – ji net yra vaidinusi Akademinio dramos teatro spektakliuose!

Išleistų knygų, parengtų leidinių sąrašas įspūdingas! Nuo 1987 m. muzikologė parašė daugiau nei 20 knygų, tokių kaip „Kalbantis būgnas“ (1987), „Muzikos menas: teorija ir praktika“ (1996), „Koncertų salėse“ (1997), „Gyvenimo su muzika eskizai“ (straipsnių rinkinys, 1997), „Skambanti muzika“ (1999), „Pasakojimas apie būgnus“, „Lietuvos kamerinis orkestras“, „Muzikos menas“ (visos 2001), „Kūrybiškumo ugdymas menu“ (2005). Iš kurių ypatingos vertės turi knygos, skirtos iškilioms asmenybėms: „Saulius Sondeckis“ (sudarytoja ir autorė, 2000), „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gyvenimo ir kūrybos kelias“ (2005),  monografijas „Variacijos viena tema. Pianistas, kultūros puoselėtojas Dainius Trinkūnas“ (2003), „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“ (2004), „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba“ (2007), „Gyvenimas iš paukščio skrydžio. Vytautas Laurušas“, „Jonas Jocys: gyvenimas scenoje“ (abi 2009), „Teatro uždangą praskleidus: Jonas Alekna“ (2010), „Vaikas, nusileidęs iš dangaus: Vygando Telksnio asmenybės fenomenas“ (2011), „Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg: Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai“ (2017), „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“ (2019), „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ (2021), naujausia – 2023 m. knyga – „Visada šviesti. Kompozitorė Dalia Raudonikytė-With“.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė parašė scenarijų ir režisavo dokumentinę apybraižą „Dainos galia“ apie Lionginą Abarių (2018), dokumentinius filmus „Žmogus su laiko žyme. Vytautas Laurušas“ (2018), „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“ ir „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“ (2019).

Greta visos šios įvairialypės kultūrinės veiklos Rita Aleknaitė-Bieliauskienė publikavo ir mokslinius straipsnius.

Nuveiktų darbų gausos akivaizdoje verta būtų paakcentuoti ir feministinį aspektą. Tik palyginti neseniai pradėta kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, moterims mokslininkėms, turinčioms vaikų, turėtų būti sudarytos sąlygos lygiaverčiai su vyrais daryti karjerą. Ką tai reiškia? Ogi labai paprastą dalyką: padėti tam tikrą dienos dalį pasirūpinti vaiku ar vaikais, kad mokslininkė, tyrėja galėtų tuo metu užsiimti profesine veikla. Taip būtų užtikrintas lygiateisiškumas, nes, pavyzdžiui, vyras, net ir turintis šeimą, vis viena turi laisvesnes rankas daryti karjerą.

Norėčiau paakcentuoti, kad Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, kaip ir visos moterys, kurios greta šeimos dar sugebėjo nuveikti įspūdingą kiekį profesinių darbų, verta pačios giliausios pagarbos ir nusipelno didžiausių komplimentų ir karščiausių plojimų! Rita Aleknaitė-Bieliauskienė su vyru, ilgamečiu Nacionalinio simfoninio orkestro klarnetininku Vladu Bieliausku, išaugino tris vaikus, turi penkis vaikaičius. Ir nuolat nenuilstamai darbuojasi Lietuvos muzikos baruose: jos tekstai publikuojami ne tik savaitraštyje ir portale „7 meno dienos“, bet ir žurnaluose „Muzikos barai“ ir „Santara“, Muzikų sąjungos ir Lrytas.lt portaluose.

Apibendrinant galima užduoti klausimą – iš kur tas variklis, neblėstanti Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės energija? Turbūt iš vaikystės, iš tėvų šeimos, iš aplankytų spektaklių ir koncertų, iš puikių mokytojų. Ir iš didelės meilės muzikai bei nuolatinio poreikio patirti gyvą įspūdį nuėjus į koncertą, spektakli, ir – kas mums svarbiausia – poreikio palikti tam tikrą pėdsaką apie tai, ką pamatė, išgirdo, kas nuskambėjo.

Be to, pažinodama daug muzikos pasaulio žmonių, ypač vyresnės kartos, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, atlikėjui, pavyzdžiui, orkestro artistui išėjus Anapilin, jaučia pareigą bent nedidelį tekstą parašyti apie žmogų ir jo paliktą galbūt kuklų, bet svarbų pėdsaką.

Nuoširdžiai sveikinu miela Ritą ir linkiu ir toliau mus džiuginti savo tekstais – toliau pildyti Lietuvos muzikinės kultūros metraštį!

Lietuvos muzikos antena