Gaja Klišytė. „Šėtoniškas tango“. Pokalbis su Monikaze

Monikaze. Anetos Urbonaitės nuotr.

Gaja Klišytė. „Šėtoniškas tango“. Pokalbis su Monikaze

Sutarusi dėl pokalbio su itin nestandartine asmenybe – kompozitore ir atlikėja Monika Zenkevičiūte, slapyvardžiu Monikaze, prisipažinsiu, jau buvau pagalvojusi, jog šis interviu neįvyks. Surašiusi klausimus apie jos rengiamą vieną pagrindinių festivalio „Druskomanija“ programų „Kompozitorių šokiai“, suvokiau, kad likus dviem dienoms iki šio straipsnio atidavimo spaudai, kompozitorės atsakymai manęs gali ir nepasiekti. Tačiau po trijų nemigos parų prabudusi Monikaze atsakė.

Kompozitorės atsakymai priminė jos minėtą „pasaką be galo“, kurioje ji paradoksaliai ir parodo, ir užtamsina savąjį muzikės „aš“, priversdama ir skaitytoją sušokti pagal jos nustatytas šokio taisykles.

Kokias emocijas ar idėjas stengiesi perduoti savo muzika?

Perteikiu tik idėjas, bet ne emocijas. Neturiu emocijų, net meilės, tik todėl tikiu tik meile, džiazu ir viltimi. Perteikiu tik emocijas, bet ne idėjas. Kartą už geriausią idėją gavau Memelio statulėlę, o už emociją atsiguliau po bokštu, kuris dar vadinamas šuns širdimi. Gulėjau tramdomajame marškiny, tas marškinys ir yra mano muzika – ne muzika, o garsai. Kartais įvairiausios idėjos skamba garsais.

Pagrindinė šių metų „Druskomanijos“ tema – kompozitorių šokiai. Neatsitiktinai ir Tavo rengiama muzikinė programa bus apie tai. Kaip interpretuoji šią temą ir ką planuoji pristatyti „Druskomanijos“ žiūrovams?

Galima tikėtis DJ set‘o iš kompozitorių kūrinių remiksų. Arba kompozitoriai komponuos, arba nešoks, kitaip jie nebūtų kompozitoriais. Mat žodis kompozitorius reiškia šokį ausimis, tai tik ausys krutės, gerklos virpės, o kulnai nekulniuos. Paruošiu tokią programą, kad visi liktų nustebinti (visi – kompozitoriai) ir (ne)patenkinti.

Kiek Tau pačiai artimas šokis? Ar Tau svarbu, kad pagal tavo muziką būtų norima šokti?

Kalbant apie bičių šokį, bitėmis dalinasi bičiuliai. Jei nerimtai, tai šokti pradėjau anksčiau nei šlapintis, o pirmą kartą pasišlapinau šokdama jūroje. Po to sykio man uždraudė šokti. Kiekvienas aplinkinis žmogus man uždraudė, neleido. Keisti tie ponai ir ponios, nepasakytum, kad atsipalaidavę. Nuo tos dienos šoku tik šėtonišką tango.

Trumpai tariant, esi elektroninės muzikos kūrėja. Tačiau Tavo muzika išeina už vieno konkretaus stiliaus ribų. Tarkime, esi pristatoma kaip avant-pop muzikos kūrėja ir atlikėja. Ar pati kategorizuoji savo kūrybą stiliaus ar žanro klausimais?

Ne mokslas yra sunkus, o po jo einantis bandymas pamiršti visa tai, ką netyčia išmokai. Kiekvienas naujas žanro įvardijimas mane žlugdo ir trukdo gyventi, gadina kūrybą, kaip procesą, nes primeta protarpiais išsiveržiantį sąmoningumą ir vertinimą to, ką tuo metu darau ir bandau pajausti, išgyventi. Man nesvarbu, kokiai kategorijai priskiriama mano muzika – galite tai vadinti „šiukšliatronika“, „avant-degrad“, „ugly-hop“, „heavy mental“, UDM (uninteligent dance music), „dumb‘embrace“, „plundervomits“. O tada pavadinę galite ir nesiklausyti.

„Druskomanija“ kiekvienais metais leidžia susipažinti su jaunaisiais muzikos kūrėjais ir atlikėjais. Kurių kūrybą norėtumei „perleisti“ per savo matymo prizmę ir pateikti naujame kontekste?

Jau pavyko sulaukti įdomių kompozicijų iš Alberto Navicko, Andriaus Maslekovo, Andriaus Šiurio, Lino Paulauskio, Ryčio Mažulio, Ritos Mačiliūnaitės, Rūtos Vitkauskaitės, Viltės Žakevičiūtės, Zitos Bružaitė, Raimondos Žiūkaitės. Bet man labiausiai patinka vienas iš senųjų ir kartu iš naujųjų kompozitorių – Ridas Katkauskis. Viena mylimiausių pasakų, kurias jis sekdavo, ir kuri įsirašė į Lietuvos liaudies ir neliaudies sąmonę – yra pasaka be galo, ir būtent ši.

Ar pati turi širdžiai artimą lietuvių kompozitorių sąrašą, kuris būtų Tau įkvepiančiu pavyzdžiu?

Nuoširdžiai, širdies neturiu, tad skaitau knygas, nes pastaruoju metu nesiklausau muzikos, nebent nesuinteresuotai. Vienintelis interesas, kuris krutina mano kaulus, suka galvą manomis rankomis (savarankiškai) yra savos galvos sukimas savomis rankomis ir obuolių rinkimas sultims. Man patinka matyti, kaip kiekvienas gyvas ar tik prisikabinęs prie gyvo gyvena. Vienintelis ir neatsakomas klausimas yra pabaiga ir kas būna pasakyta tada. Pabaiga, kaip kompozicijos paskutinė nata, apverčianti tai, kaip suvoksi visa, kas prieš ją nuskambėjo. Visu kitu neverta pasitikėti, ypač kai tai yra pranešama medijų kanaluose.

Sklinda gandai, kad slapyvardžiu Martin pasirodei lietuviškosios Eurovizijos atrankoje su daina „Jigsaw“. Jei tai būtų tiesa, ar Martin labai skiriasi nuo Monikazės?

Nežinau apie ką kalbate ha ha. Jei tai būtų tiesa, tai aš gyvenčiau kumeliuko ausyje, jei tai būtų tiesa, tuomet ėriuko pėdą turėjau, bet pabiro man ji iš rankų, jei tai būtų tiesa, eičiau atsinešti kibirą vandens iš šulinio transcendencijos šviesoje, jei tai būtų tiesa, tuomet niekada nekramtyčiau smilgos, ir jei to nedaryčiau, nebežinočiau kas yra tiesa, beliktų klausti – kas, jeigu tai būtų tiesa?

 Iš festivalio „Druskomanija“ žurnalo

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment