Gabrielius Simas Sapiega. Laudacija Danutei Petrauskaitei

30 Geg Gabrielius Simas Sapiega. Laudacija Danutei Petrauskaitei

Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcijos surengtuose ryškiausių 2023 metų muzikologijos darbų rinkimuose Onos Narbutienės premija įteikta muzikologei Danutei Petrauskaitei už panoraminį žvilgsnį į menininką ir jo laiką knygoje „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2023). Laudaciją autorei gegužės 28 d. „Organum“ koncertų salėje vykusioje apdovanojimų iškilmėje skaitė kompozitorius Gabrielius Simas Sapiega. 

Danutės Petrauskaitės knyga „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ – menininko pažinimo procesas, jį suskaidant iki mažiausių dalelių, kaip santykių, ištirpinant epochos vandenyne. Žilevičius ištirpsta kultūros sraute, atsiverdamas naujam savęs pažinimui, ne kaip forma (kaip susipažįstančiajam), o kaip formulė (pažįstančiajam).

Savo laudaciją pradėsiu nuo Rainerio Maria Rilke’s žodžių, kuriuos telkiuosi trokšdamas visa, ką norėčiau išreikšti, tinkamiausiai iliustruoti.

Naktim, tu lobi, aš tave kasu,
nes tos puikybės, kur matau, yra
tik skurdas – neužtektų net visų,
kokia bus tavo gražuma tyra.

Bet baisūs kelio toliai į tave
ir neinant užpustys smėlius dygius.
Tu vienišas. Esi tu vienatve,
širdie tu, į toliausiuosius žygius.

Ir nuo kasimo kruvinas rankas
į vėją pakeliu tiesiog plikas
šakotis tarsi medžiui šakomis.
Tave semiuosi iš erdvės jomis,
tarytum kartą mostas nekantrus
sutrupino tave ir šiandien remia,
kad kristum vėlei per ūkus purkštus
iš tolimų žvaigždžių švelnus į žemę
tu lyg pavasario lietus.

Vertė J. Juškaitis

Danutės Petrauskaitės knyga „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ – pažinimo kelias, intymus sąlytis su „lobiu“, kurį Rilke kasė naktyje. Tikriausiai kiekvienas, kaip ir Danutė Petrauskaitė, mokslininkas, muzikologas ar rašytojas, prieš pradėdamas darbą, kelia tą patį klausimą: ką reiškia pažinti? O juk nuo pažinimo viskas ir prasideda. Tai nėra pats lengviausias kelias tyrėjo darbe, kuris mėgina prisigauti prie tiriamojo objekto esmės ir persismelkti į ją: „Ir nuo kasimo kruvinas rankas į vėją pakeliu tiesiog plikas“, kaip rašė R. M. Rilke. Bet koks tas pažinimas, kurį šiandien ši solidi monografija mums pristato?

Tikriausiai kiekvienas sutiksime, jog lengviausia – išlikti klasikiniais. Tai nėra blogai. Bet klasikinis pažinimas sąlygotas klasikinių objektų, kurie puikiai pažįstami, savo esme elementarūs individai, kai išorė pristato tai kas viduje, paviršius – atskleidžia gelmę, o visa forma dega turiniu. Tai pats paprasčiausias pavyzdys, kai prasmė prilyginama apčiuopiamai objekto būčiai.

Bet kas nutinka tuomet, kai tyrėjo pažinimas persismelkia į objekto vidų ir tai, kas pažįstama, tampa pažiniu, pažintu? Visos sienos, iki to laiko mus supusios – griūva, visa, kas buvo laikyta individualumu – tampa tik regimybe; subyra ir tai, ką galėtum apčiuopti, sutrupa ir tai, kas antijusliška, ką sąmonė diktavo. Pažinimas – tai ta jėga, kuri sugriauna sienas, kuri keičia tyrėjo santykį, o tas santykis, galiausiai, bus paguldytas popieriaus lape, tarsi „kristum vėlei per ūkus purkštus iš tolimų žvaigždžių švelnus į žemę tu lyg pavasario lietus“.

Ir koks gi tai pažinimas, kurį šiandien mums siūlo monografijos autorė, o dar kitaip: ką ir kaip autorei reiškė pažinti Juozą Žilevičių, išskandintą epochos, kultūros šaltinio sraute?

Nors monografija prasideda nuo epochos vandenyno, traukiančio į savo gelmę praplaukiančius laivus, bangų mūšos ir vilnys skandina žvejų valteles ir tirpdo dugne nugrimzdusius likimus, reikėtų sugrįžti prie objekto, viso ko centro – Juozo Žilevičiaus. Danutė Petrauskaitė savo pažinimo kelyje, kurį atidi skaitytojo akis pastebės, objektą suskaido į sudedamąsias dalis, jog prasismelktų į jo „vidų“, aptiktų būdingas savybes, išgauti vidinę struktūrą, nuplautų elementarumo apnašas. Nors išskaidytojo elementai elementaresni už jį patį, bet nieku gyvu patys savaime nėra elementarūs. Taigi, objekto struktūra yra pasirengusi atsiverti pažinimui, nebėra nesuskaidytųjų sandų sankaupa, o vidus, kaip visuma – elementarių objektų daugis. Tad tai pasiekęs pažinimas nesustoja, vis labiau nerimsta: „Naktim, tu lobi, aš tave kasu“. Pažinimas yra begalinis, jis trupina elementarumą ir jį supančias sienas. Juk Demokritas viską mėgino suskaidyti į atomus, bet tai didžiausias elementarumas, kuris gali ištikti mokslininką. Autorė mums parodo, kad objektas turi būti skaidomas į santykius. Tikriausiai atidus šios laudacijos klausytojas pasakys: „Juk negalima skaidyti to, kas nėra pats objektas“. Šiandien mums D. Petrauskaitė atskleidė šio skaidymo paslaptį: pažinimo procese objektas turi būti ištirpintas kultūros sraute, kaip santykių stichijoje. Jei sakysime, kad objektas yra daiktas – tai geriausiai iliustruos sąvoka „išdaiktinimas“. Vadinasi, jog tikrų tikriausias pažinimo objektas – ne pats objektas, o santykis, tiriamojo objekto destrukcija, redukavimas į santykį.

Čia mes susiduriame su keletu svarbių aspektų, kas klasikui sukels skausmą: toks pažinimas mūsų nepriartina prie objekto paviršiaus, jis mus tolina nuo jo, stumia į tai, kas jusliškai neįforminta, neapibrėžta. Santykis neturi jokio akivaizdaus realumo, nėra tikrovė mums įprastine reikšme, bet tyrėjui, kuris leidžiasi į šį kelią – tampa realesnis, nei pati realybė. Juk R. M. Rilke, kurio žodžius girdėjome pradžioje, galėjo, kaip sakytume, „tiesiai šviesiai“ mums įvardinti, kas tas „lobis“, kurį jis kasė. Jis kūrė „sintetinius“ objektus, t. y., kai santykis tampa toks realus, suskaidžius objektą, iš jo konstruojamas naujasis. Toks pažinimas nėra tik žiūra – tai techninė rekonstrukcija, naujas, niekada anksčiau nematytas universumas, kuris tyrėjui tampa naujuoju pasauliu. Iš šių santykių nebūties konstruojamas unikalus objektas. Į šį konstravimo procesą, kuriame pasineria autorė, įtraukiama viskas: tirpdomi faktai apie Juozą Žilevičių, jo epocha, pati asmenybė, gyvenimo aplinkybės ir t. t. Viskas tirpdoma pažinimo atveriamose prasmėse ir santykiuose. Objektas tampa ertme, pro kurią į skaitytojo visatą įsiveržia santykių vandenynas, paskandindamas tiek tiriamojo objekto, tiek žmogaus individualumą. Taip santykis lyg migla apgaubia, pakilęs iš dugno į paviršių, visą monografijos tekstą: skaidrėja, kol pasidaro perregimas, išlaisvina iš elementariosios formos apvalkalo, tampa Žilevičiaus, autorės susitikimu su skaitytoju. Šioji gelmė – artikuliuota, pažinta, sudaryta iš prasmių. Skaitytojas, autorius ir objektas dabar jau dalyvauja santykių stichijos gyvenime, kaleidoskopiniame, chaotiškame mainų procese. Viskas susilieja į vienį, kuris nėra nei subjektyvus, nei objektyvus.

Taigi, skaitydami Danutės Petrauskaitės knygą suprasime, kad tyrėjas privalo savo tekstu atskleisti formos tiesioginį ryšį su tikrąja objekto prasme. Čia pasitelksiu Platono idėją, kad tekstas savo forma ir turiniu turi būti it gyva būtybė, atspindėti visatą. Vadinasi, tarp formos ir prasmės nėra nutraukiamas ryšys. Jei autorius sumano jį nutraukti – sukuriama beprasmybės situacija, prarandamas funkcionalumas. Tad Juozas Žilevičius, ištirpintas kultūros, epochos vandenyne, siekia skaitytojui atsiverti savo esme, klasikine prasme, ne vien kaip forma susipažįstančiajam, bet ir neklasikine – tampa it formulė tam, kuris pažįsta.

Lai šis apdovanojimas ir laudacija už panoraminį žvilgsnį į menininką ir jo laiką gerbiamai monografijos autorei Danutei Petrauskaitei tampa tolimesnių inspiracijų, ieškos šaltiniu!

Lietuvos muzikos antena