29 Geg Milita Lozoraitytė. Gal šiuolaikinė muzika yra jaunystės eliksyras? Pokalbis su dviem pianistėmis
Dvi žavios ir talentingos pianistės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantės Marta Finkelštein ir Julija Bagdonavičiūtė šių metų festivalyje „Druskomanija“ debiutuos kaip fortepijoninis duetas. „Synaesthesis“ ansamblio atlikėja Marta ir „Meta Piano Trio“ narė Julija jau kurį laiką mezgė muzikinę ir idėjinę bendrystę, kurios rezultatai bus atskleisti per Johno Cage‘o „Tris šokius“ dviem preparuotiems fortepijonams ir kūrinius, sukurtus būtent jų duetui. Interviu metu pianistės dalinasi mintimis apie tai, kodėl šiuolaikinė muzika yra jaunystės eliksyras, kompozitoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimo svarbą, šiandienos fortepijoninės muzikos tendencijas ir „Druskomanijos“ aktualumą.
Kas Jums yra „Druskomanija“? Ar tai tik eilinis šiuolaikinės muzikos festivalis, ar kas nors daugiau?
Marta: Kuomet 2020 m. festivalį kuravo Juta Pranulytė, ji suteikė jam paantraštę – ,,Pirmi kartai“. Iki šiol šis šūkis man rezonuoja su festivalio išskirtinumą žyminčiu bruožu. Jame nuolat vyksta pirmi kartai visiems jame dalyvaujantiems – kūrėjams, atlikėjams ir klausytojams. Kiekvieną kartą man tai įdomi ir nauja forma išbandyti save skirtingais amplua (kaip solistę, ansamblietę, kuratorę) ar pasibūti scenoje su skirtingais partneriais. Festivalis visuomet išlieka atviras, jis neprimeta savo taisyklių, bet entuziastingai leidžia išbandyti savo idėjas. Taip pat pridurčiau, jog tradicija nuolatiniam vadovų atsinaujinimui labai sveika praktika. Festivalis, kaip driežas, nuolat atsiaugina uodegą vis kitokia forma.
Julija: Kalbant pirmųjų kartų tema – kai tik atvykau studijuoti į Vilnių, „Druskomanija“ tapo pirmuoju šiuolaikinės muzikos festivaliu, kuriame apsilankiau. Festivalinis ritmas, mobilumas, jaunų kūrėjų gausa – tai per asmeninį patyrimą natūraliai susiformavę raktažodžiai, atmintyje apibrėžiantys ir pačią „Druskomaniją“. Taip pat, man šių metų festivalis yra pirmasis, kuriame dalyvauju ne tik kaip klausytoja, tačiau ir kaip atlikėja.
Neretai šiuolaikinės muzikos festivaliai susiduria su pustuštėmis salėmis. Kaip manote, ar situacija keičiasi? Kokių reikėtų imtis veiksmų, kad šiuolaikinė muzika sulauktų dar didesnio klausytojų kiekio?
Marta: Turbūt taip jau yra su visu naujai kuriamu menu – jis yra dar nesuvirškintas, nesukategorizuotas ir neišgrynintas. Šiuolaikinės muzikos festivaliai veikia išskirtinai sunkiomis sąlygomis – turi inicijuoti dar neegzistuojantį, pristatyti dar negirdėtą, tikrinti tik teoriškai apmąstytą. Turbūt tuomet ir neturėtume tikėtis minių dėmesio, bet tikėti, kad su malonumu atradinėjame kūrybinį dviratį, su kuriuo vykstam į numanytas, bet dar nepatirtas vietas.
Julija: Galiu tik pritarti. Tai bendra tendencija, su kuria tenka susidurti vis labiau besijungiančiam, peržengiančiam autonomines skirtingų disciplinų ribas šiuolaikiniam menui iš esmės. Šis natūralus, savaime tarpdisciplininis vyksmas dar tik buria ir kaskart naujai ieško savo žiūrovo ir klausytojo, kuris būtų pasiruošęs šiam nepažadėtam kultūriniam nuotykiui.
Ko atlikėjas ir klausytojas gali išmokti iš šiuolaikinės muzikos?
Marta: Išmokti, suprasti, įžvelgti, apmąstyti, išklausyti… Man asmeniškai norisi duoti sau pažadą domėtis šiandiena, niekad nesustoti tirti aplinką, plėsti savo akiratį. Vieną vertus, tai profesionalumo ženklas man kaip atlikėjai, bet taip pat tai palaiko ir vidinį žmogišką gyvybingumą. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus žmonės, besidomintys dabarties aktualijomis, lieka ir patys aktualūs bei jaunatviški, o tie kurie sustoja, įkrenta į patogumą, domisi tik tuo, kas pažįstama, iškart beviltiškai pasensta. Taigi, mano išvada – gal šiuolaikinė muzika ir domėjimasis ja yra jaunystės eliksyras? (juokiasi)
Julija: Jaunystės eliksyras! Pasirašau ir antrinu!
Pakalbėkime plačiau apie šių metų festivalį „Druskomanija“. Jo tema – „Kompozitorių šokiai“. O kokią vietą Jūsų gyvenime užima šokis?
Julija: Metaforiškai, tai šokame kasdien ir turbūt vis kitus šokius, priklausomai nuo savaitės intensyvumo, paros meto, atsižvelgiant į tai, kaip pamiegojome, ar gerai pavalgėme. Šokame ir santykyje su mus supančia aplinka (čia iškart prieš akis išnyra visos skambios frazės, kuriose pabrėžiama, kad tango šokamas dviese). Akivaizdu, kad mano santykis su šokiu yra toks, jog man patogiau groti, nei šokti. Bet kartais, neslėpsiu, tikrai viena namuose pašoku (arba bent pašokinėju).
„Druskomanijoje“ ketinate atlikti Johno Cage‘o „Tris šokius“ dviem preparuotiems fortepijonams. Papasakokite plačiau apie patį kūrinį.
Marta: Mes su Julija jau ilgai mezgėm romaną aplink tam tikrą bendramintiškumą muzikos lauko klausimais. Po truputį klijavosi mintys apie bendradarbiavimą ir iškilo šio kūrinio pavadinimas. Abi esam ansamblietės, ieškome skambesio už solo fortepijono ribų bei ko nors kitoniško. Šis kūrinys atrodo tokia atgaiva pianistui – staiga po pirštais veriasi įdomios perkusinės instrumento perspektyvos. Kai esame dviese, visa tai suintensyvėja, pats kūrinio formatas ir tembrai tampa labai šviežiu patyrimu.
Julija: Su Marta jaučiu stiprią idėjinę bendrystę, kuri virsta labai gražiu bendradarbiavimu. Simboliška, nes ir šio kūrinio sukūrimo aplinkybės yra išplaukiančios iš darbo drauge – kūrinys visų pirma buvo naudojamas kaip muzika choreografo Merce’o Cunninghamo spektakliui „Dromenon“, galiausiai pačią muzikinę partitūrą paverčiant tam tikra choreografine keturių rankų-dviejų fortepijonų šokių aikštele.
Kaip šiame kūrinyje atsispindi šokio elementas?
Julija: Visų pirma, kūrinys remiasi konkrečių šokių ritminėmis struktūromis, kuomet išlaikomas vientisas tempas. Manau, kad šis elementas veikia kaip ryški nuoroda į šokį, o atlikėjus skatina ieškoti kuo įvairesnių muzikinių sprendimų.
Fortepijono preparavimo tikslas – išlaikyti garso toną, tačiau kardinaliai pakeisti jo tembrą, iš fortepijono, tarsi, gaunant perkusinį instrumentą. Kokie sunkumai kyla Jums, kaip atlikėjoms, pakeičiant savo instrumento skambėjimą?
Marta: Per visą mano patirtį atliekant šiuolaikinę muziką, prigrojau įvairiausių preparacijų ir išplėstinių technikų reikalaujančių kompozicijų. Šie elementai, kaip ir visi kiti, jei užrašyti apmąstytai, patogiai atlikėjui ir organiškai kompozicijos kontekste – veikia puikiai, o iššūkiai preparuojant ar atliekant tampa azartiška užduotimi.
Julija: Preparavimas praplečia įprastų atlikėjo prie instrumento funkcijų spektrą, o tai visuomet labai smagu. Man asmeniškai preparavimas veikia kaip žvilgsnis nauja perspektyva į jau, atrodo, gana pažįstamą instrumentą. Keičiasi ne tik garsinis, tačiau ir fizinis instrumento suvokimas: preparacijos, tarsi, iš naujo primena apie fortepijono kaip materialaus objekto dydį, gebėjimą rezonuoti, kardinaliai pakeisti įprastą skambėjimą. Galimus sunkumus labiau laikau galimybe naujai prieiti prie instrumento, įnešant šviežumo į įprastą praktiką.
Trumpai nupasakokite kaip vyksta fortepijono preparavimo procesas aptariamam J. Cage’o kūriniui. Ar kompozitorius yra nurodęs, kaip tai tiksliai atlikti, ar tai priklauso nuo Jūsų interpretacijos?
Julija: Kompozitorius labai tiksliai nurodęs visas preparacines subtilybes – yra pateikta mini instrukcija, kurioje nurodoma kaip, kurioje stygos vietoje ir kokios tiksliai priemonės turi būti naudojamos (įvairios veržlės, varžtai, guminiai trintukai, plastikas). Šių spalvingus tembrus suteikiančių medžiagų pagalba ir kuriamas perkusinis, nuo tradicinio fortepijono garso nutolęs skambesys.
Festivalio metu taip pat atliksite ir naujai, būtent Jūsų duetui sukurtus kūrinius. Ar pastebite šiandien vyraujančias kompozitorių tendencijas? Gal turite kokių lūkesčių?
Marta: Sulaukėme labai įdomių ir įvairaus braižo kūrėjų pasiūlymų bendradarbiauti. Galėjome keliauti labai įvairiomis kryptimis. Tačiau pasirinkome tam tikrą mums su Julija artimą kūrėjų – Justinos, Manuel ir Ollie[1] – kūrybos estetiką. Lūkesčiai egzistuoja pačiam procesui – nėra didesnės prabangos, nei užsimezgęs tamprus kūrybinis ryšys su bendradarbiaujančiais autoriais.
Julija: Norisi labai pasidžiaugti kūrėjų pasiūlymų gausa atviro kvietimo metu – pateiktos idėjos buvo išplėtotos, skirtingomis priemonėmis nagrinėjančios dviejų fortepijonų veikimo galimybes. Pasirinkome tas idėjas, kuriose nevengiama eksperimentinės prieigos, stengiamasi pilnai išnaudoti fortepijonų garsinį ir fizinį potencialą, o taip pat kūrinius, kurie, galimai, nuguls į vientisą, betarpišką programą.
Dažniausiai „Druskomanijai“ kūrinius rašo jauni, dar besimokantys arba tik studijas pabaigę kompozitoriai. Kodėl Jums svarbu būti tarp naujosios kartos kompozitorių ir atlikti jų kūrybą?
Julija: Manau, šioje vietoje tinka sugrįžti prie jaunystės eliksyro – įdomu suktis aktualioje kūryboje, atkreipti dėmesį į tai, kas rūpi kūrėjui šiandien, kokios meninės priemonės naudojamos idėjoms išreikšti. Kompozitoriaus ir atlikėjo arba kūrinio ir atlikimo ryšys labai sinergiškas, gyvas vienas kitu. Todėl visada malonu pasinaudoti šiais šiuolaikinės muzikos suteikiamais privalumais – bendradarbiauti, pažinti, interpretuoti ir diskutuoti.
Marta: Kiek teko susidurti su kompozitoriais, kurie save laiko vyresniais ir geriau žinančiais, kūrybinis procesas pasidaro nebeorganiškas, nebelieka jausmo, kad tuoj kažką kartu atrasit. Tačiau vyresnio amžiaus žmogus, atsivėręs kaip lygus bendrakūrėjas, tampa dideliu malonumu atlikėjams. Tad, manau, prasminga dirbti su skirtingo amžiaus žmonėmis ir, nepaisant bet kokios jų tapatybės kitoniškumo, matyti juos, kaip lygiaverčius partnerius.
Pabaigai aptarkime fortepijoninę šiuolaikinę muziką Lietuvoje. Ar fortepijonas, kaip instrumentas, populiarus tarp šiandienos kūrėjų? Kaip jis pasikeičia šių dienų kompozitorių kūryboje ir kokias vyraujančias tendencijas pastebite Jūs?
Marta: Labai sunku kalbėti apie dabarties tendencijas, nes fortepijoninė muzika egzistuoja daugelyje skirtingų terpių. Manyčiau, jog fortepijonas visuomet yra įdomių muzikos reiškinių epicentre.
Ačiū už pokalbį.
Iš šių metų festivalio „Druskomanija“ žurnalo
Lietuvos muzikos antena
[1] Atviro kvietimo kurti kūrinius dviem fortepijonams metu buvo atrinktos Justinos Šikšnelytės, Manuelio Velázquezo ir Ollie Herono kompozicijos.
Komentarų dar nėra