Kotryna Lukšytė. Lakmuso popierėlis laikui

Akimirka iš 2015 m. festivalio „Druskomanija“. Martyno Aleksos nuotr.

Kotryna Lukšytė. Lakmuso popierėlis laikui

Bevartydama 1987 m. „Jaunos muzikos“ knygelę aptikau Druskininkų dailininko A. Bielsio mintį, kad „menas – tai socialinio organizmo jutimo organai…“. Menininkas, kitaip nei bet kas kitas, turi įrankius ir įgūdžius iš to sukurti apčiuopiamą išraišką estetiniais būdais, perteikiant tai ne tik per faktus, bet ir per kitų pojūčių prizmę. Todėl ir muzikinės kryptys, stiliai, išraiškos priemonės atspindi laikmečio dvasią, lūžius, nuolatinius pokyčius. „Druskomanija“, būdama jaunų kompozitorių švente, tarsi turėtų atspindėti tai, kuo gyvena jauniausieji menininkai. Pirmieji trisdešimt festivalio metų yra neblogai dokumentuoti, todėl verta pažvelgti ką naujo atsinešė pastarasis dešimtmetis.

Jaunosioms (ar sąlyginai jaunosioms), po Nepriklausomybės atkūrimo užaugusioms kompozitorių kartoms būdingas kosmopolitiškumas, žanrų ir stilių įvairovė, nėra vienijančios estetinės ideologijos. Miglė Miliūnaitė, prieš devynis metus rašydama apie tuometinę kartą, pastebėjo, kad visapusiškas pliuralizmas būdingas jų kūrybai ir mąstymui, o tokie daugialypiai požiūriai „į kompozicijos meną, muzikos kalbos originalumą, įkvėpimo šaltinį, pasirenkamą kūrybos atlikimo būdą ir aplinką pasireiškia ir kūrybinėje, ir visuomeninėje veikloje“[1]. Žinoma, ji kalbėjo apie tuomet kylančią digimų, bubnelių, pranulyčių, šedyčių ir žakevičiūčių kartą, bet ar tai per daug pasikeitė? Kasmet iš LMTA išeinančios naujos kūrėjų kartos taip pat išpažįsta kuo skirtingiausius kūrybinius idealus.

Su M. Miliūnaitės 2015 m. aprašytos kartos atėjimu galima pastebėti ir daugiau pokyčių. Ši stilistinė įvairovė, noras eksperimentuoti iškėlė poreikį burti kolektyvus, gebančius atlikti tą įvairialypę šiuolaikinę muziką. 2013 metais užgimė „Synaesthesis“, į kurį dirigentas Karolis Variakojis ir kompozitorius Dominykas Digimas sukvietė bendraminčius groti kartu – pirmiausia savo, o taip pat – ir patiems įdomią ir aktualią kitų kompozitorių muziką. Per keletą metų pradėjo ryškėti „Twenty fingers duo“ – smuikininkės Loros Kmieliauskaitės ir violončelininko Arno Kmieliausko duetas (pirmaisiais metais pirštų buvo 30, nes kartu grojo ir Marta Finkelštein, vėliau nudreifavusi ir apsistojusi „Synaesthesis“). Kiek po to atsirado ir naujosios muzikos vokalinio merginų ansamblio „Melos“ vardas – jas subūrė kompozitorė Juta Pranulytė. Šie ansambliai solidžiai įsitvirtino akademinės muzikos scenoje ir parodė, kad čia atėjo ne vien žaisti šiuolaikinę muziką, bet sąmoningai, ypač profesionaliai groti ir saugoti taip nuoširdžiai mylimą fenomeną.

Šis akmenėlis, išmestas į muzikos jūrą, neapsiėjo be purslų. Visų pirma, turėjo pasitempti seni geri valstybiniai ir nevalstybiniai kolektyvai, kurių dalį sudarė tų pačių naujųjų ansamblių nariai. Vien romantinė partitūrų interpretacija ne visada tenkino. Kitas dalykas: praplėstas šiuolaikinės muzikos laukas suteikė ir įkvėpimo, ir postūmį rastis labiau nišiniams kolektyvams ir solo atlikėjams. „Edgy Palates“ kompozitorės ir dainininkės Dainora Aleksaitė, Jūra Elena Šedytė ir Ieva Parnarauskaitė ėmė eksperimentuoti su balsu. Tuo pat  metu susikūrę panašaus amžiaus, bet labai skirtingų estetikų kūrėjų kolektyvai „Artisans“ ir „Fluorescence“ ėmėsi atlikti savo kūrybą ir jiems artimą kitų kompozitorių muziką. O ką jau kalbėti apie su džiazo muzika eksperimentuojančius kolektyvus ar LMTA atsiradusias šiuolaikinės muzikos atlikimo studijas.

„Druskomanija“ tapo įvairių pastarojo dešimtmečio pokyčių lakmuso popierėliu. Ji yra savirefleksiška ir, dėka savitų tradicijų, čia vienoje scenoje susitinka skirtingos krypties atstovai. Viena tokių tradicijų – nuolatinis organizatorių atsinaujinimas. Kaskart pasikeitus meno vadovui, iš šiuolaikinės muzikos interesų galybės fokusas nukrypsta į tam tikrą temų ir išraiškos priemonių lauką. Bandžiau atsekti kaip ir kokiu būdu į festivalį atėjo kiekvienas iš pastarojo dešimtmečio meno vadovų. Vartant senas programas, recenzijas (kurių visuomet trūko) ir oficialaus puslapio istoriją, susidaro įspūdis, kad portalu tampa atlikėjų kolektyvai.

Po menkai internete pėdsaką palikusio 2015 m. festivalio, 2016–2018 m. vizionieriais tapo kompozitorius D. Digimas ir muzikologas Edvardas Šumila. Šis duetas, rodos, restartavo „Druskomanijos“ veidą, šalia „rimtų“ klasikinės muzikos kūrinių į programą įtraukiant daugiau alternatyvios muzikos, džiazo, roko. Jei iki 2015 m. be LMTA akordeonistų ContemporACCO ir tradicinio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro skambėjo iš pavienių atlikėjų sudaryti atsitiktiniai ansambliai, šiame festivalio etape nuolatiniais kolektyvais tapo „Synaesthesis“ (kurio vienas įkūrėjų yra D. Digimas), „Twenty fingers duo“, iškilo ir „Melos“. Mano sąmonėje tai vienas nuo kito neatsiejami kolektyvai ir asmenybės, ta pati jaunosios muzikos karta, nusprendusi puoselėti šiuolaikinę muziką.

Negana to, festivalyje savas idėjas kultivuoja džiazo ir eksperimentų šalininkai „Katarsis4“ ir „Džiazlaif“. Sulig antraisiais metais prisijungė ir užsienio muzikantai, o taip pat ėmėsi rastis naujų kolektyvų, grojo ir alternatyvaus roko grupės „Arklio galia“ (2017) ir „McLoud“ (2018).

Nepaisant naujovių, ši festivalio epocha atsigręžė ir į festivalio senbuvius, einančius koja kojon nuo jo pradžios: Rytį Mažulį, Gintarą Sodeiką, Arvydą Malcį, Liną Paulauskį, Mindaugą Urbaitį, Ričardą Kabelį. Pastarasis, beje, yra vienas iš festivalio įkūrėjų, o M. Urbaitis 2017 m. buvo garbės svečias. Matyt, minimalios jo ir kitų kompozitorių raiškos priemonės artimos šių trijų metų festivalio dalyvių pasaulėjautai.

2019–2020 metais festivalį organizavo išskirtinai moteriška grupė, kurios priešakyje žengė kompozitorė J. Pranulytė ir muzikologė Paulina Nalivaikaitė. Man pačiai tai buvo metai, kuomet festivalį pradėjau sekti kone religingai. J. Pranulytės pavardė „Druskomanijoje“ nuskambėjo dar 2016 m., o kartu su bendramintėmis įkurtas kolektyvas „Melos“ taip pat jau buvo spėjęs čia pasirodyti.

2019 m. programa pasižymėjo tuo, kad buvo orientuota į atlikėją. Jei gerai suskaičiuoju, tai scenoje pasirodė 24 skirtingi solistai ir ansambliai (paprastai skaičius perpus mažesnis), tarp kurių stilių prasme pynėsi ir trynėsi džiazas, improvizacija, elektronika (elektroakustika, šokių muzika), solo instrumentų eksperimentai, „rimtoji“ ir world muzika.

Šios „Druskomanijos“ epochos pirmųjų metų sėkmė ir susidomėjusių atlikėjų gausa turėjo suteikti organizatorėms daugiau pasitikėjimo ir drąsos sekantiems akibrokštams. Tačiau COVID-19 pandemija stipriai apribojo kultūrinį gyvenimą. Tai pastūmėjo ieškoti platesnės prieigos prie šiuolaikinės muzikos. Festivalis persiorganizavo, kiekvienai programai buvo suteiktas labai aiškus pavadinimas ir sugalvota visa vienijanti tema – „Pirmi kartai“. Pirmąkart festivalio komandoje vien moterys, pirmąkart iš pavasario jis perkeliamas į vasarą, dalis koncertų suskamba ir Kaune. Nors šiais metais atlikėjų skaičius kone perpus mažesnis ne pernai, tačiau veiklos čia kaip niekad daug ir ji peržengia koncertų ribas – pristatytas Gintaro Sodeikos filmas „Steamboat“, surengiamas radijo laidų ciklas „Druskomanija on Air“ ir, žinoma, atgaivinama „Druskomanijos“ žurnalo tradicija. Kitaip tariant, čia atsiranda galimybė išsireikšti ne tik per muzikinę kūrybą ar atlikėjišką ekspresiją – atsiranda  platforma kalbėti apie muziką, apie tai, kas joje skauda ar džiugina.

Pranulytės-Nalivaikaitės duetas į festivalio atmosferą įnešė tam tikros elegancijos. Žinoma, viena vertus tai galima sieti su moteriškumo jėga ir tema, kuri buvo gaji ypatingai 2020 (pavyzdžiui, koncertinė programa „Nymphology“). Tačiau šiuo atveju vyravusios nuotaikos artimesnės šiaurietiškai estetikai; suvaldomos skirtingos energijos ir emocijos. Programose skambėjo „Melos“, pristačiusios lygių balsų programą „Minimal voices“, kuri vėliau pavirto debiutiniu albumu ir įtvirtino jų kaip kolektyvo stilių. Taip pat grojo ir jau įsitvirtinę „Synaesthesis“, „Twenty fingers duo“ ir kiti. Kita vertus, pasirodė ir labiau nutrūktgalviai – „Artisans“, „Kanalizacija“; D. Aleksaitė grojo Žvėryno tiltu…

D. Aleksaitė į savas vadžias perėmė sekančių metų festivalį. „Druskomanijos“ energija ir nuotaika iškart pakito – naujajai vadovei artima neįprastų išraiškos būdų kupina muzika, triukšmas[2], eksperimentai, susidomėjimas garso menu ir performatyvumas. Be sunkiosios muzikos grupių, pasirodo ir keletas eksperimentų, garso meno apraiškų, viena koja žingsniuojančių alternatyvios muzikos scenoje. Tai artima ir pačios vadovės veiklai: nors jos sceninio alter ego „Faneros“ vis dar neišvydome „Druskomanijoje“, tačiau 2022 m. ji į sceną lipo su nauju projektu „Edgy Palates“, kuriame kartu dainuoja J. E. Šedytė ir I. Parnarauskaitė, taip pat dirbusios Dainoros komandoje.

Polinkis į garso tyrimus ir performatyvumą D. Aleksaitės epochoje ypatingai išryškėjo antraisiais metais (2022 m. „Naratyvai“). Į programą įtrauktos garso meno dirbtuves ir elektromagnetinių bangų performansas (Galiauskaitė / Palekas), garso instaliacija (R. Beccera). Išlaikant kameriškumą, iškeliant naratyvinį muzikos žanrą, performatyvumo poreikį ir kuriant iššūkį kompozitoriams buvo pristatytas labai įdomus „Mikro-operos“ projektas.

Taip pat, būtent šis „Druskomanjos“ etapas buvo vaisingiausias ir „Artisans“[3], kurie čia gavo visišką laisvę eksperimentuoti, pristatinėti tai, ką jie patys sukuria ir kas jiems įdomu. Bet kuo gi jie svarbūs šiame kontekste? D. Aleksaitė „Druskomanijos“ karūną, skeptrą ir obuolį perleido būtent vienai iš buvusių artizaniečių – Gintarei Valionytei. Praėjusiais metais jos dėka festivalis vertėsi per galvas, o šiemet – šoka.

Labai sunku per tokį trumpą laiko atstumą išskirti reikšmingiausius pokyčius (ypatingai kai antrieji meno vadovo metai paprastai būna sėkmingesni, įtvirtinantys). Kol kas galima pasakyti tik tiek, kad nuosekliai vis dažniau tarpdisciplininėmis gijomis muzika (ir garso menas) jungiasi su kitais menais (oi, dar pamatysite, kas dėsis šiemet). Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, pasidaro aišku, kad stilių gausoje festivalio veidas priklauso nuo asmenybių, atspindinčių tam tikrą meno lauko kampą ir savitą charakterį. Todėl  apie šiuos metus rašysiu po dešimties metų.

[1] https://www.mic.lt/lt/ivykiai/2015/12/07/debiutuojanciu-lietuvos-kompozitoriu-karta/

[2] Praėjusiais metasi žurnale apie skirtingas triukšmo rūšis rašė Beata Juchnievič: https://www.mic.lt/lt/ivykiai/2023/05/19/menas-triuksmauti/

[3] Praėjusių metų žurnale publikuotas pokalbis su kapela „Artisans“: https://www.mic.lt/lt/ivykiai/2023/05/26/ko-is-artisans-galime-tiketis-siemet/

Iš šių metų festivalio „Druskomanija“ žurnalo

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment