23 Geg Linas Paulauskis. 40 šiemet, 40 kitąmet, ir kitokie „Druskomanijos“ išgliaudymai
Kartais būna linksma, kai žmonės pasiklysta renginių chronologijoje. Čia būtų, pavyzdžiui: „Tai šiemet 40-oji Druskomanija.“ „Oho, jai tikrai jau 40 metų?“
Ne visai. Žiūrėkite: tą dieną, kai gimsta vaikas, jam būna pirmasis gimtadienis. Bet metų jam „sukakę“ nulis. Taip pat ir kai įvyksta pirmasis festivalis, jam būna nulis metų. Vadinasi, šiemetinis festivalis – 40-asis. O metų jam kiek? 39-eri. Tai gal galėtų festivaliai, o ir žmonės, minėti savo sukaktis dvejus metus iš eilės?
O kurį laiką dar buvo diskutuota, kokia yra tikroji pradžios data. 1985 m. įvyko koncertas Čiurlionio namelyje su keturiais, tuomet dar jaunųjų kompozitorių kūriniais. Gal čia pernelyg kuklus įvykis? Tačiau kitąmet ta pati jaunųjų muzikų komanda surengė vienos dienos keturių renginių festivalį, dar kitąmet festivalis jau dvi dienas truko ir t. t. Taigi, nusistovėjo kanonas, kad pradžia – būtent 1985 metai, ir tai yra seniausias mūsų naujosios muzikos festivalis („Seniausias naujosios“ – geras oksimoronas, juo labiau, kad kontekste dar figūravo žodis „jauna“).
Sąmoningai neminėsiu festivalio vadovų pavardžių. Būdavo, kad vadovu įvardijamas vienas, būdavo, kad kokie penki, aiškiau neišskiriant nė vieno. Tad čia būtų tiek daug pavardžių, o jei ką pamirščiau? Vis dėlto negaliu nepaminėti vieno – festivalio širdimi pačiuose Druskininkuose buvusio kompozitoriaus Kęstučio Bieliuko.
O kaip su pavadinimu? Pradžioje būdavo tai „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“, tai „Jaunimo muzikos dienos“. Bet, pasak festivalio senbuvių, neformaliai festivalis buvo vadinamas „Jauna muzika“ („Ar važiuosi į „Jauną muziką“ šiemet?“). Esą, tada dar nebuvo galima oficialiai taip pavadinti, reikėdavo imti kažkokius bendrinius žodžius (pvz., „Metinis kompozitorių sąjungos plenumas“), o ne kažkokius „išsigalvotus pavadinimus“. Nors ką aš žinau – nuo 1971 m. jau vyko festivalis „Muzikos ruduo“ (taip pat tuose pačiuose Druskininkuose). Tai galbūt „Muzikos ruduo“ skambėjo „mažiau pretenzingai“ negu būtų buvusi „Jauna muzika“?
Vis dėlto, 1987–1990 m. festivalis išleido keturis unikalius leidinius, taip ir pavadintus – „Jauna muzika“. Ko tik ten nebuvo – muzikologinių studijų, filosofinių esė, kompozitorių ir muzikologų eilėraščių, fluxus stiliaus pokštų ir smarkiai juodo humoro. Atsivertęs 1989 m. leidinį štai matau Jurgio Mačiūno laiškus Vytautui Landsbergiui, kitame puslapyje – Osvaldo Balakausko nupaišytus kompozitorių ir muzikologų portretus…
Bet 1992 m. nutiko kitas dalykas. Prieš metus vienam iš choro „Jauna muzika“ įkūrėjų teko iš jo pasitraukti, bet pavadinimo prarasti jam nesinorėjo (tuomet pavadinimų patentavimo sistemos pas mus dar nebuvo). Taigi, 1992 m. jis surengė du festivalius tuo pačiu pavadinimu „Jauna muzika“ – kovo mėn. Kaune, o gegužės mėn. – Druskininkuose (tai buvo tas pats festivalis, tik su šiuo „jau įteisintu“ pavadinimu). Tačiau nuo kitų metų jis perkėlė „Jauną muziką“ į Vilnių, o Druskininkų festivalį perėmė kiti organizatoriai. Išlaikyti pavadinimo „Jauna muzika“ nebebuvo kaip – nes yra ne tik choras, bet ir kitas festivalis tuo pačiu pavadinimu. Nuo tada festivalis buvo vadinamas anksčiau minėtais variantais, kol 2000 m. tapo „Druskomanija“.
Festivalis vis plėtėsi – ir trukme, ir geografija, ir žanrų spektru. Kaip sakyta – 1985 m. vienas nedidelis koncertas, iki 2007 m. – trukdavo tai vieną, tai dvi, tai tris dienas. 2008 m. – jau septynias dienas, ir tolyn vis platyn. Geografiškai – 1998 metais prie Druskininkų prisidėjo Liškiava (su nebeatšaukiamu ritualu – kelione Nemunu šilumlaiviu), nuo 2008 m. nuolat vyksta renginiai ir Vilniuje. Vėliau „Druskomanija“ kartais įsikurdavo ir Trakuose, ir Palangoje.
Žanrų, temų, stilių atžvilgiu – būta visko. Kaip antai, kompozitorių orkestro improvizacinė sesija 1987 m. (Vidmantas Bartulis ten grojo senu blerbiančiu žadintuvu…). Vietoje tapomi ir vėliau aukcione parduodami kompozitorių ir muzikologų portretai 1989 m. (žinau vieną kompozitorę, kuri įsigijo keturis savo pačios ir kitų kompozitorių portretus). Kompozitorių pokalbiai muzikologinėmis temomis ir muzikologų kūrinių koncertas 1995 m. (apie dar kelis linksmesnius festivalio momentus skaitykite čia).
Labai svarbi festivalio tradicija, 1998 m. pradėta maestro Donato Katkaus – Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekami kompozitorių bakalauro studijų darbai. Jie skamba tai Vilniuje, tai Druskininkuose, arba ir ten, ir ten. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jaunosios kartos suspėjo pagerbti mūsų muzikos patriarchų jubiliejus, kol jie dar buvo gyvi, pakviesdami juos į jiems skirtus renginius – Julių Juzeliūną (1996 m.), Joną Nabažą (1997 m.), Bronių Kutavičių (2012 m.).
Pasitinkant 30-ąjį festivalį (ir jo 29-metį, grįžtant prie tos skaičių temos), Lietuvos kompozitorių sąjunga išleido trijų su puse CD rinkinį „30 Druskomanijos akimirkų“. Sakau „su puse“ todėl, kad pirmieji trys buvo skirti pirmuosius tris dešimtmečius ten skambėjusiai muzikai – 1985–1994, 1995–2004, ir 2005–2012. Trečiasis apima trumpesnį laiką, kadangi norėjosi sudėti daugiau įrašų – o jų daugiau ir išliko iš naujesnių laikų. Ir paskutinis „pusinis“, egzotiško mini-CD dizaino, buvo su keturiais kūriniais iš 2013–2014 metų – mes jį sau vadinome „naujausi laikai – jauniausi autoriai“. Sakau „buvo“ – beveik visas tiražas sudegė per didįjį Kompozitorių namų gaisrą 2016 m. Tačiau šio rinkinio dabar galima klausytis čia.
Festivalio istorijoje pora kartų buvo kilęs smarkus nerimas, ar jis toliau gyvuos ir nenutrūks. Pirmąkart – 1990 m.. Dvesianti sovietų valdžia paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Ir taip numarino porą puikių renginių: Laisvojo garso sesijas Vilniuje, to paties Vidmanto Bartulio rengiamą Naujosios muzikos festivalį Kaune. Druskininkų festivalis atsilaikė – tačiau kaip? 1990 m. buvo surengta viena simbolinė akcija, ar gal hepeningas – jaunieji kompozitoriai plaukiojo baseine kartu su žmogaus dydžio lėlėmis, viena iš jų lyg ir D. Šostakovičių atvaizdavo, o ant baseino kranto grojo Lietuvos kvartetas. Po to, savaime aišku, furšetas – ir laukiame, kaip bus kitąmet.
Kitas nerimo laikas – 2020 m., pandemija. Šnabždėjomės – negalima nieko nedaryti, reikia, kad nenutrūktų, o gal surengti vieną mažą pusiau slaptą koncertą Kompozitorių namuose, ar kažką tokio? Problema buvo išspręsta perkėlus renginių laiką į rugpjūčio mėnesį – vienintelį tokį atvejį festivalio istorijoje. 2021 m. festivalis grįžo į savo įprastą laiką gegužės mėn., tačiau Druskininkai jau negalėjo mūsų įsileisti, taigi vyko tik Vilniuje. Irgi vienintelis toks kartas istorijoje. Po to viskas jau grįžo į įprastas vietas ir laikus.
Bet yra dalykų, kurie nesikeičia: festivalį rengia jauni ir nerimastingi Lietuvos muzikos profesionalai – kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai, renginių organizatoriai. Tai visuomet buvo ir tebėra debiutuojančiųjų kartų estafetė, kūrybinė laboratorija ir mokykla. Taigi: nors ir ne(be) „Jauna muzika“ – muzika čia visuomet jauna.
Iš šių metų festivalio „Druskomanija“ žurnalo
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra