Beata Baublinskienė. Laudacija Justei Janulytei: apie akustinę spalvokaitą

23 Geg Beata Baublinskienė. Laudacija Justei Janulytei: apie akustinę spalvokaitą

Gegužės 9 d. Kompozitorių namuose buvo paskelbti Lietuvos kompozitorių 2023 metų kūrinių rinkimų nugalėtojai. Išdalintos šešios premijos – viena iš jų atiteko Justei Janulytei už kūrinį „Iridescence“ chorui ir elektronikai.

 Apie kūrinį. Justės Janulytės „Iridescence“ (2023) buvo parašytas IRCAM–Pompidou centro ir Pietvakarių Vokietijos radijo užsakymu ir skirtas György Ligeti 100-mečiui. Premjera įvyko Paryžiaus filharmonijoje festivalio „ManiFeste“ metu 2023 m. birželio 19 d. Atlikėjai: Pietvakarių Vokietijos radijo vokalinis ansamblis, diriguojamas Yuvalio Weinbergo, ir Robinas Meieris (elektronika).

Kūrinio epigrafui Justė Janulytė pasirinko eilutę iš Louise’s Glück eilėraščio „End of Summer“ („Vasaros pabaiga“) apie baltą šviesą, kuri kompozitorei tapo apčiuopiamos tuštumos, savotiškos dangaus ertmės metafora: „Then white light / no longer disguised as matter“.

Pasak pačios autorės, „Iridescence“ – tai muzikinės šviesos metaforos paieškos. Janulytė kūrinį apibūdina kaip akustinę spinduliuotę skleidžiantį garso objektą, inspiruotą György Ligeti, kurį ji vadina vienu iš savo kompozicinių profesinių švyturių, chorinio opuso „Lux aeterna“. Žodis „iridescence“ (lietuviškai „iridescencija“ arba „spalvokaita“) jai krito akis skaitant Ligeti interviu: jis šią sąvoką naudojo apibūdinti besikeičiančių harmoninių ir tembrinių spalvų garso paviršiams. Tad iridescencija Janulytei išsyk pasirodė kaip tobula koncepcija jos naujam kūriniui.

Gamtoje iridescenijos (spalvų persiliejimo) reiškinį galime pamatyti, pavyzdžiui, ant brangakmenių, tokių kaip opalas, arba muilo burbulo paviršiaus, arba benzino dėmėje, kai pradeda matytis vaivorykštinis spalvų persiliejimas, arba povo plunksnų spalvyne. Panašiai Janulytės kūrinyje „Iridescencija“ choro balsai nesustojamai juda ratu – persilieja – nuo aukščiausių dažnių žemyn iki žemiausio registro ir vėl sugrįžta į aukštąjį registrą, laipsniškai plečiant mikropolifoninę sferą – ją tirštinant, turtinant, transformuojant iki maksimumo. Vienintelė garso forma kūrinyje, pasak autorės, yra „grynoji banga“: „Kaip įkvėpimas ir iškvėpimas, kuris tampa vis lėtesnis ir ilgesnis, organiškai evoliucionuojant visam garso kūnui.“

Kūrinyje naudojama tekstinė medžiaga yra frazė iš Richardo Brautigano poemos „Star Hole“ („Juodoji skylė“), tačiau choras ją dainuoja be priebalsių, tad tekstas yra matomas ir suprantamas tik dainininkams. Lyg mantra kartojama frazė „I sit here on the end of a star“ („Sėdžiu čia ant žvaigždės pakraščio“), vis pridedant tai melancholiško, tai nostalgiško, tai šiek tiek apokaliptinio atspalvio „lux aeterna“ temai:

I sit here
on the perfect end
of a star,
watching light
pour itself toward
me.

The light pours
itself through
a small hole
in the sky.

I’m not very happy,
but I can see
how things are
faraway.

Apie autorę. Justė Janulytė, be jokios abejonės, yra viena iš didžiųjų šiuolaikinės lietuvių muzikos damų. Moterų kompozitorių turime išties nemažai ir labai ryškių, jos ne tik formuoja šių dienų Lietuvos naujosios muzikos veidą, bet ir plačiai ir sėkmingai reprezentuoja mūsų muzikinę kultūrą svetur.

Italijoje gyvenančios, o iš tiesų po visą pasaulį keliaujančios Janulytės kūriniai atliekami svarbiausiose tarptautinėse scenose, ką paliudijo ir „Iridescence“ premjera Paryžiaus filharmonijoje. Kompozitorė kuria ir stambių formų kūrinius (pvz., jos garsieji „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms, gyvai elektronikai, video ir šviesoms, arba „Recordare“ chorui, orkestrui ir vargonams), ir mažesnės apimties opusus. Tačiau nepriklausomai nuo trukmės ar apimties, jos muzikai būdingos lėtos, ilgos ekspozicijos, laipsniškai intensyvinant ir tirštinant faktūrą, taip pat kanono technika ir mikropolifonijos apraiškos – spektrinis būdas formuoti garsą.

Paradoksas: klausantis naujo Janulytės kūrinio susidaro įspūdis, kad tęsi anksčiau girdėtos jos muzikos klausymąsi, tačiau ši patirtis niekada nebūna nuobodi – skambesys kaskart įtraukia į lėtą, tirštą eigą ir, volens nolens, būdamas vertinimo komisijos narys, rašai aukštą balą, nors, regis, kiek gi galima! Tikrai ne vienas Janulytės opusas jau buvo laimėjęs Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamą konkursą, kaip ir daugelį kitų konkursų bei apdovanojimų su Nacionaline kultūros ir meno premija priešaky. Atrodytų, leiskime ir kitiems autoriams pasidžiaugti pergale. Bet būdamas vertintojas negali rašyti geram kūriniui žemo balo – dėl muzikos poveikio, kūrinio įdomumo, tam tikro neblėstančio šviežumo.

Janulytės stilius yra nepaprastai vientisas ir organiškas: gali iš karto atpažinti, kad štai skamba šios autorės muzika. Jos kūriniai yra sulaukę rimtų muzikologinių analizių, kurios parodo, kokiais iš esmės paprastais principais grindžiama kompozicija – auginama dinaminė ir faktūrinė banga, naudojama mikropolifonija ir pan. Tačiau didžioji paslaptis yra, kaip šios, regis, nesunkiai paaiškinamos priemonės sukuria tokį stiprų kūrinio poveikį, kodėl muzika kaskart įtraukia taip, jog galėtum dar klausytis ir klausytis… O ir trukmė būna optimali: ar kūrinys būtų valandos, ar 16 minučių, kaip „Iridescence“ atveju, juo yra pasakoma viskas, kas turi būti pasakyta, ir sykiu nedaugžodžiaujama. Tobulas gebėjimas subalansuoti formą!

Kita savotiška paslaptis yra Janulytės asmenybė: pažįstame ją kaip žmogų, tvirtai stovintį ant žemės, besidžiaugiantį gyvenimo spalvomis, kelionėmis. Ji augina vaikus, rūpinasi šeima – regis, jos gyvenimas pripildytas kasdieniškų rūpesčių ir džiaugsmų. Tačiau muzika, kokią ji kuria, negalėtų atsirasti be absoliučios savistabos, intensyvios dvasinės koncentracijos. Kaip visa tai dera viename žmoguje, vienoje asmenybėje? Galbūt tai ir yra talentas.

Dar kartą sveikinu Justę Janulytę, pelnius apdovanojimą Lietuvos kompozitorių 2023 metų kūrinių konkurse už opusą „Iridescence“. Lauksime gyvų susitikimų su jos muzika!

Lietuvos muzikos antena