06 Geg Sofija Venskūnaitė. „Vox juventutis“ pilnametystė
„Mažiau yra daugiau: nuo unisono iki keturbalsumo“ – tokia pagrindine idėja balandžio 27 d. mus pasitiko jau aštuonioliktus metus skambantis jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis“ baigiamasis koncertas. Šv. Kotrynos bažnyčioje choras „Jauna muzika“, diriguojamas meno vadovo Vaclovo Augustino, atliko devynias premjeras, buvo išrinkti nugalėtojai.
Koncertą pradėjusį Dovydo Baltrimavičiaus kūrinį „Default“ priskirčiau sakralinės muzikos sferai. Pradžioje skambėjo melodijos, sukurtos pagal grigališkojo choralo principus, lotynų kalba, kurios bažnyčios skliautus pripildė sakralumo šviesa. Kūrinio eigoje pasikeitė ir kalba (į anglų), ir melodika bei ritmika. Šiek tiek priminė popmuziką su minimalia aliuzija į gospelo tradiciją. Iš pradžių kūrinys suintrigavo, tačiau link pabaigos intriga išblėso.
Rūtos Reutaitės kūrinys „Kur tu?“ (pagal Jono Meko eiles iš rinkinio „Žodžiai ir raidės“) be šmaikščios anotacijos nelabai kuo daugiau įsiminė. Dažnai sinkopuotas ir aštuntinėmis vertėmis pagrįstas ritmas, lietuviškas tekstas ir vyrų balsų subtilus akompanavimas, sudarė popsinės muzikos įspūdį, atliekamą operinio dainavimo stiliumi. Jei ne sekundiniai sąskambiai, kūrinys būtų labai paprastas ir keltų nuobodulį. Trūko ne tik ritminių, harmoninių paieškojimų, bet ir melodijos nebuvo labai įspūdingos.
Nors per koncertą klausytojai nežinojo kūrinių autorių, tačiau išgirdus ritmų įvairovę ir jų žaismą, nebuvo sunku atspėti kompozicijos „Žadėjimas“ autorių Karolį Dabulskį. Toks stilius jau tapo savotiška Karolio vizitine kortele. Kūrinys įsiminė dramatišku užkeikimo epizodu, balsų virpinimais, tritoniais ir glissando panaudojimu, kuris suteikė lankstumo. Įdomus buvo vargonų ir apeiginio stiliaus melodijų derinys, lyg susilietų baltų pagoniški ir krikščioniški simboliai. Žiūrint tokiu kampu, galima įžvelgti Broniaus Kutavičiaus įtaką. Pabaigoje imituoti gilūs įkvėpimai kiek priminė paskutinį gyvybės alsavimą. Mielai paklausyčiau dar sykį. Beje, labai sveikinu su II vieta!
Domanto Balso „Lopšinė“. Nustebinai, Domantai! Nesitikėjau kūrinio, kurio pagrindą sudaro aleatorika. Pradžioje mormorando skambėjęs lopšinės motyvas atnešė ramybę, o nuolat kartojami žodžiai „mik, miegok“ ir atlikėjams suteikta galimybė laisvai interpretuoti ritmą bei garso aukščių eiliškumą (svarbiausia išlaikyti nurodytus aukščius), mane įtraukė į muzikos hipnozę. Nors idėjiškai tai nėra nauja, tačiau koncerto eigoje šis kūrinys buvo tarsi sustojimas, meditacija.
Rašyti apie Luko Butkaus kūrinį „Meanwhile the world goes on“ (pagal amerikiečių poetės Mary Oliver tekstą „Wild Geese“) yra sunku dėl jo subtilumo ir muzikos bei teksto jautrumo. Labai išsiskyrė dinamika, kuri ne tik laipsniškai kilo, bet ir vietomis skoningai kontrastavo. Harmoniškai kūrinys nebuvo suspaustas, patiko išlaikyta erdvė, t. y. neperspausta su sekundiniais sąskambiais, o tarp balsų lyg aidas atsikartoję maži motyvai sudarė tarsi į žemę atsitrenkiančių mažų kamuoliukų vaizdinį. Tik vis abejoju, ar geras sprendimas įtraukti instrumentą – trikampį? Viena vertus, kūriniui jis suteikė žaismės, kita vertus instrumento skambesys buvo per sunkus ir per šaižus. Gaila, kad Lukas apdovanojimo nepelnė, nors buvo stiprus pretendentas.
Justinos Dvarionaitės „Liminal Beings“ taip pat pasižymėjo aleatoriškumu. Tačiau šį sykį panirau ne į hipnozę, bet į ošiančios jūros vaizdą, kurį sukūrė kiekvieno atlikėjo improvizuojamos kelios natos. Kūrinys švelnus, dinamiškai tolygus. Tačiau labai išsiskyrė harmonija, paskaninta žiupsneliu Artimųjų Rytų prieskonių, o jei tiksliau – melodija sudaryta iš mažųjų tercijų ir sekundų intervalikos, sukuriant harmoninio garsaeilio skambesį. Pasigedau kūrinio kulminacijos: tarsi plėtojosi, ėjo pirmyn ir staiga pradėjo leistis žemyn, lyg būtų pilnai neišbaigtas.
Adrijos Čepaitės kūrinys „Tremtis“ grįstas Vytauto Mačiuikos eilėraščiu „Ratuotos mintys“. Tai ryškus pavyzdys, kada pasirenkama jautri tema ir ją iliustruoja muzika. Kūrinys įsiminė gražiu polifonijos ir homofonijos faktūrų derinimu, nesudėtinga muzikos kalba. Tik harmonija buvo nuspėjama, kiekvienas aštresnis sąskambis buvo išrišamas, neleidžiant nuaidėti ir paskambėti kiek ilgiau.
Evaldo Aleknos kūrinys „Pasaka“ surinko daugiausiai apdovanojimų. Ne tik užėmė III vietą, bet ir pelnė choro bei žiūrovų prizus. Kūrinį autorius skyrė močiutei. Muzikine prasme kompozicija miela ir švelni, tačiau originalesniu skambesiu neišsiskyrė. Pradžioje sopranų ir altų partija – subtili, paprasta. Pamaniau, kad harmonija kaip pagal mokyklinį harmonijos vadovėlį, tačiau greitai viskas pasikeitė. Moterų partijoje atsiradus aleatorikai ir pagrindinį vaidmenį perėmus tenorams su bosais, iš šonų girdimi šnabždėjimai priminė kelis Broniaus Kutavičiaus motyvus iš oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ trečiosios dalies. Kūrinys skambėjo labiau kaip lopšinė, o ne kaip pasaka. Netapau šio kūrinio gerbėja, tačiau labai sveikinu su tokiu triumfu!
Jurgio Kubiliaus „Voxoxo#18“. Na ir davė Jurgis garo! Jo bakchanalinę oratoriją dar pavadinau „socialinių ir visų kitų niuansų aktualizavimo kūriniu“. Sugebėjo įvairias temas supinti, puikiai išskirti tai, kas tuo momentu yra svarbu. Su kiekviena kūrinio nata nežinojai ko laukti, o teminė amplitudė buvo didžiulė: nuo apdainuotų (labiau išgiedotų) konkurso eigos ir organizatorių, dainų šventės priminimo, mielo akcento apie autorines teises, įpinant Teisučio Makačino ir Stasio Žlibino „Vėjas man pasakė“, iki šokių ar įvairių teatrinių sprendimų. Bravo! Sveikinu su I vietos laimėjimu!
Taigi, toks tas konkurso pilnametystės pasitikimas. Nors pasibaigus koncertui girdėjau nuomonių, kad šiemet buvo ne taip įspūdinga, kūriniai nebuvo įsimintini, o choro atlikimo lygis nukritęs. Sutikti daugiausiai galiu dėl kūrinių neįsimintinumo. Praėjus laikui supratau, kad kūriniai išties panašus vieni į kitus (išskyrus Jurgio Kubiliaus). Didžiausią priežastį įžvelgiu konkurso reikalavimuose. Kaip bebūtų, linkiu konkursui gyvuoti dar daug metų, atlikti daug kūrinių ir suteikti daug įkvėpimo jauniesiems kompozitoriams!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra