Lukas Butkus. Viltingos dabartys. Festivalio „Jauna muzika“ atidarymo koncertai

03 Geg Lukas Butkus. Viltingos dabartys. Festivalio „Jauna muzika“ atidarymo koncertai

Vienas ilgiausiai Lietuvoje gyvuojančių šiuolaikinės muzikos festivalių „Jauna muzika“, pasižymintis savo dėmesiu eksperimentinės muzikos ir garso meno laukams, šiemet pristato programą, kuri koncentruojasi į kūrybos proceso genezę: kaip, pasak festivalio meno vadovės Katerynos Alymovos, menininkas semiasi įkvėpimo iš jį supančios aplinkos, kaip per savo patirtis jis apmąsto, interpretuoja visus kūrybinio proceso etapus. Ne veltui šiemet festivalį pradėjo trijų ryškių ir vis plačiau girdimų jaunosios kartos kompozitorių ir atlikėjų elektroakustinis vokalinis trio „Edgy Palates“ (ansamblio narės Dainora Aleksaitė, Ieva Parnarauskaitė bei Jūra Elena Šedytė). Vėliau Menų spaustuvės Juodojoje salėje nugriaudėjo antrasis vakaro koncertas – Berlyne gyvenančios ukrainiečių menininkės Katerynos Zavoloka‘os (prisistatančios sceniniu vardu Zavoloka) audiovizualinis elektroninės muzikos koncertas „Gebėti tai, kas neįmanoma“, kurį geriausiai apibūdinčiau žodžiu „patirtis“.

Nuo pernai išleisto debiutinio albumo „Itchy Throat“ ar anksčiau – festivalyje „Muzika erdvėje“ atliekant įvietintą performansą Vilniaus Vašingtono skvero fontane – „Edgy Palates“ įžengė į Lietuvos eksperimentinės muzikos sceną nebijodamos parodyti ligi tol per individualius kūrybinius projektus ir skirtingus meninius amplua sukauptos profesionalios sceninės ir kūrybinės patirties. Trys vienai kartai priklausančios kompozitorės darniai derina viena kitos muzikines įtakas taip sukurdamos kažką daugiau nei jų pačių dalių suma: skoningai eklektiška ir su publikai išsitransliavusiu lengvumo jausmu atlikta koncertinė programa „Ir tuomet aš perkūriau melodiją“ remiasi rekomponavimo praktika. Tai muzikinės medžiagos perkūrimas naujai arba jos perprasminimas skirtinguose stilistiniuose, žanriniuose ar prasminiuose kontekstuose. Pasirinktų muzikinių atspirties taškų paletė buvo gana plati, tačiau nė karto koncerto eigoje programa nepristigo vientiso skambesio. Žymioji George Bizet „Habanera“ iš operos „Carmen“ virto pusiau improvizaciniu psych rock fusion‘u, flirtuojančiu su šiuolaikinės elektroninės šansonos žanru, populiariu dabar Prancūzijoje, užaugusiu ligi Carmen frustraciją puikiai perteikiančio įtampos taško. F. Schuberto daina „Die Forelle“ tapo įdomia dėmesį pritraukiančia atlikėjų balso tembrų ir galimybių ekspozicija, nepaleidusia iki pat kūrinio pabaigos. Trečiasis kūrinys „SAMANOTA“ yra žymiosios Stasio Šimkaus dainos „Kur bakūžė samanota“ rekompozicija, kuri asinchroniškai perprasmina ją įkvėpusią muzikinę medžiagą į catchy (atsiprašau, bet lietuviškai būtų „pagavią“) Intelectual Dance Music (IDM) (liet. intelektualios šokių muzikos) stiliaus kompoziciją, kurios klausydamasis iš klausymosi smagumo negalėjau nesišypsoti. Žymiosios W. A. Mozarto arijos „Der Hölle Rache“ (geriau žinoma, kaip Nakties karalienės arija) iš operos „Užburtoji fleita“ versija šiek tiek pristigo ritminės koordinacijos, kai kurie įstojimai nebuvo tikslūs; retsykiais „Edgy Palates“ narėms dainuojant solo, jei tai nebuvo meninis sprendimas (galbūt įgarsinimo problema?), balso ir elektronikos balansas persisverdavo ne balso naudai. Vis dėlto tai – menkos detalės. Koncerto „vinimi“ laikau paskutinį atliktą kūrinį – žymiąją Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“, perkurtą naujai. Smagi, drąsi ir itin įtraukianti – minimalistinės priemonės, IDM stiliaus aranžuotė, o visa tai išaugo į triuškinančią gabber (Nyderlanduose kilusio hardcore techno muzikos stiliaus subžanro) kulminaciją, kurios įspūdį sustiprino atidžiai surežisuoti apšvietimo sprendimai. Po koncerto pagalvojau sau: kaip Balys Dvarionas reaguotų po tokio koncerto? Tikriausiai patirtų infarktą – ir gerai, nes jei tai, ką darai dabar, nemeta iššūkio praeičiai, neišaukština turimų kūrybinių galimybių ir nerezonuoja su esamojo laiko dvasia, kažką darai blogai. Belieka pasveikinti „Edgy Palates“ kūrėjas Dainorą Aleksaitę, Ievą Parnarauskaitę ir Jūrą Eleną Šedytę su puikiai paruošta ir atlikta programa. Šiemet tai kol kas man labiausiai patikusi koncertinė patirtis.

Apie antrąjį vakaro koncertą, prisipažinsiu, nežinojau nieko konkretaus. Perskaitęs programos aprašymą ir menininkės Katerynos Zavoloka‘os trumpą biografiją, susidariau įspūdį, kad koncertas „Gebėti tai, kas neįmanoma“ bus rami, meditatyvi ambientinės muzikos valanda: „Tarkite „ne“ tamsai ir nukreipkite į ją šviesą, nesileiskite į kompromisus su savimi, kurkite ten, kur dabar griuvėsiai, atsisakykite išlygų, tikėkite stebuklais, sudekite ir atgimkite laisvi“.

Varge, kaip aš klydau.

Zavaloka‘os „Gebėti tai, kas neįmanoma“ buvo valandos trukmės ekspansyvus ir nepailstantis elektroninės muzikos anšlagas su ryškiu ir integraliu vizualiniu identitetu. Sintezatorių tembrai įauga į vos momentais stabtelėjantį beat‘o pulsavimą, diatoninė harmonija sudaro kūrinio pagrindą. Prie pulto – pati kompozitorė, minimaliais judesiais valdanti itin garsiai skambančią elektroniką. Už jos – ekrane – kaleidoskopiškos, kas sekundės dalį besikeičiančios monochrominės, vėliau – daugiaspalvės, vizualizacijos, primenančios medalioną, į kurio dažniausiai tuščią juodą centrą styrai lyg užhipnotizuotas, kai tuo pačiu metu tavo klausa bombarduojama šios sintetinių garsų simfonijos. Laikas ėjo itin lėtai. Po pusvalandžio, pirmą kartą nuleidau akis į grindis, užsimerkęs toliau mačiau įsirėžusį vizualizacijų kontūrą. Vienu netikėtu momentu pasidarė silpna, pradėjau haliucinuoti. Tai truko vos sekundės dalį, bet tarytum pajutau, kaip už manęs sėdėjęs šešėlis atsistojo, išsitraukė ginklą ir nusitaikęs man į galvą buvo pasiruošęs iššauti. Ta patirtis buvo itin stipri ir realistiška. Likusias dvidešimt minučių buvo ganėtinai sunku išlaikyti dėmesį; tai, kaip kompozitorė organizuoja laiką parodė, kad kūrinio forma nebuvo iki galo suvaldyta, esminiai momentai, sustojimai, kurie tarytum signalizuoja pabaigą įvyko per anksti ir ne vietoje. Pati pradžia ganėtinai prastai nuteikė klausytoją likusiai klausymosi patirčiai. Nepaisant to, Zavaloka‘os „Gebėti tai, kas neįmanoma“ stipriai (teigiamai) paveikė mane tiek fiziškai, tiek psichologiškai (nors sekančią dieną mano savijauta buvo itin prasta). Jos žinutė apie būsenų transformacijas persidavė ir, kaip aprašyme buvo parašyta, mano skausmas virto dėkingumu – dėkingumu, kad galėjome patirti tokią drąsią ir be užuolankų tikslią kūrybinę raišką, kuri liudija tiek dabartyje kylančias egzistencines grėsmes, tiek viltį jas nugalėti. Nors kūrinys ir turėjo trūkumų, man kelia klausimą, kiek pats koncerto formatas juos sukūrė. Manau, kad Zavaloka‘os darbas būtų atsiskleidęs labiau, jei būtų buvęs priimtas sprendimas atsisakyti sėdimų vietų. Klausytojai laisvai judėdami, šokdami, kaip vienas šalia manęs atsistojęs klausytojas trumpam pasirinko daryti, ar gulėdami veidais į ekraną – bet kaip kitaip – būtų geriau patyrę prigimtinį šio kūrinio fiziškumą. Paskutinis pastebėjimas festivalio organizatoriams: būtų puiku, jei atsižvelgiant į koncerto garso lygį, klausytojams būtų pasiūlyti paprasčiausi vienkartiniai ausų kištukai, kaip kartais noise‘o koncertų organizatoriai pasiūlo, arba būtų parašytas perspėjimas, kad dėl koncerto pobūdžio jis gali būti netinkamas garsui itin jautriems žmonėms. Man tas nebeaktualu – žala seniausiai padaryta.

VIETOJE IŠVADŲ

Pradedu rašyti šią recenziją savęs klausdamas ne kartą praktikoje iškilusio klausimo: kodėl taip sunku rašyti apie gerus koncertus? Iki šio pirmojo sakinio (galbūt berašant jis taps neatpažįstamas pirmajam savo pavidalui) jų parašiau bent dešimt. Nuo standartinio „Šių metų…“ (apie kokius šiuos metus kalbame? – klausia tikriausiai neišpasakyto nuobodulio kamuojamas skaitytojas iš ateities; 2024 m. – atsakau) iki klišinio, bet neišpasakytai svarbaus ir nuo estetinio potyrio neatsiejamo dėmens – orų atpasakojimo: „Sprendžiant iš žemėn krentančių vandens lašų – lietaus – buvo darganotas vakaras…“ Tai vadinama dūmų užsklanda, bandymu nukreipti dėmesį, kad jai išsisklaidžius akiraty neliktų nei šio teksto kalvio, nei jo panegirikų fobijos užuominų. Bet kas liktų įvykdžius tokį ožio manevrą? Tas pats ramybės neduodantis klausimas: kodėl taip sunku rašyti apie gerus koncertus? Pažymėkite teisingą atsakymo variantą:

1. Snobizmo užriestos nosys uždengia akis, o nematant sunku rašyti.
2. Esame pernelyg linkę priimti tik neigiamą kritiką, kaip vienintelį validų kritikos išsakymo būdą, ir jos gviešiamės kaip kraujo, užliūliuoti mums įprastų neutralių formuluočių konstruktyvumo.
3. Nuostata „Ką čia bepridursi, – reikėjo ten būti!“
4. Visi galimi atsakymo variantai teisingi.
5. Visi galimi atsakymo variantai yra tik dūmų uždanga.

Lietuvos muzikos antena