Lukas Butkus. Žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Vasario 16 d. paminint

Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.

Lukas Butkus. Žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Vasario 16 d. paminint

Geras koncertas leidžia klausytojui išjausti savo ribotumą. Ne, neturiu omeny „ribotumą“, kaip klausytojo esybės trūkumą ar kažkokį nepakankamumą, bet kaip vidinį slenkstį, vos akimirką pajaučiamą, realų ir skambantį, kurį kiekvienas savyje turėdamas peržengia tik pažymėtas absoliutaus grožio akivaizdos arba totalinio siaubo nežinomybės. Peržengus šį slenkstį išsibarsto kasdieniškumo masuotėje užsimezgę ir saugumo munduru apvilkti rytojaus pažadai, apima suaštrėjęs keistas ir svaiginantis pakylėtumas, kuriuo apdujus joks kasdienybę menantis riboženklis nebeatskirs susiliejusių esmingo gyvenimo ir laisvės tokį gyvenimą nugyventi ribų. Turbūt idealistiška taip svaičioti, keliant klausimą, kas yra „geras koncertas“. Atrodė svarbu, ypač šioje vasario mėnesio gūdumoje, sau priminti apie dar egzistuojantį atradimo džiaugsmą, kurį gali nulemti gera koncertinė patirtis. Deja, gūdumos išimtimi nepavadinčiau šiemet Lietuvos Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje tradiciškai nuskambėjusio Vasario 16 d. minėjimo koncerto. Vakaro metu buvo atlikti trijų lietuvių kompozitorių – Jono Jurkūno, amžinatilsį Vytauto Barkausko bei Algirdo Martinaičio – kūriniai, kuriuos diriguojant Robertui Šervenikui atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) kartu su Kauno valstybiniu choru bei plejada solistų.

Atrodo, jog koncertas, skirtas paminėti svarbią Lietuvos istorijai valstybės atkūrimo dieną, yra savaime pareiškimas, kad istorinių neapibrėžtumų fone iškovota laisvė drąsiai manifestuojasi per lietuvių kūrėjų darbus, o tautos išgyventas totalinis siaubas tėra atminties akcentas, menamas kaip atspindys grožio, kurį kūrybos aktas sukuria. To pavyzdžiu potencialiai galėjo būti koncerte pasaulinės premjeros sulaukęs Jono Jurkūno kūrinys „Apie būtį“ violončelei, arfai ir simfoniniam orkestrui. Kaip pats kompozitorius teigė, kūrinio inspiracija, suponavusia ir kompozicinę struktūrą, tapo poeto Donaldo Kajoko ketureilis iš rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“. Tai ganėtinai energingo ir plastiško charakterio kūrinys, sutelkiantis pelnytą dėmesį tiek orkestro vaidmeniui, tiek solistų partijoms, kurias gana įtaigiai perteikė solistės Joana Daunytė (arfa) ir Elena Daunytė (violončelė). Kūrinys nuvylė savo nesuvaldyta forma, o labiausiai – perkrauta ir itin greitai įgrisusia orkestruote, kurios skambesio niveliacijas tik dar labiau sustiprino solistinių epizodų-sustojimų sukurti kontrastai. Šie kadenciniai dialogai tarp solisčių dažną sykį pasirodė labiau kaip mėgėjiškos improvizacijos, nei išbaigtą kompozicinę intenciją turintys segmentai, kas tik dar labiau nupigino ir taip jau skurdų bendrą kūrinio vaizdą. Tikriausiai nuskambėsiu kaip koks Helen DeWitt apsakymo veikėjas, bet „Apie būtį“, ypač turint omeny koncerto kontekstą, pasirodė kaip mauvais ton (pranc. blogo tono) nestokojantis kūrinys – pernelyg lengvabūdiškas ir to lengvabūdiškumo jokiomis kompozicinėmis ar estetinėmis priemonėmis nepateisinantis kūrinys, kuris, atliktas kitomis aplinkybėmis ir kameriškesniu pavidalu (t. y. mažesnės instrumentinės apimties ir trukmės), galbūt būtų pateisinęs savo pavadinimą.

Toliau koncerte buvo atlikta Vytauto Barkausko (1931–2020) paskutinė kompozicija, kurios kompozitorius, deja, jau nebespėjo išgirsti, – „Prisikėlimo oratorija“. Scenoje prie orkestro prisijungė Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė, solistai Marija Arutiunova (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Žygimantas Galinis (baritonas). Pasitelkdamas nuosaikesnes raiškos priemones šia oratorija Vytautas Barkauskas, kaip gerai žinoma ir savo laiku novatoriška Lietuvos muzikos istorijos asmenybė, tarytum apibendrino svarbiausius savo kaip piliečio ir kaip krikščionio vertybinius aspektus. Tam buvo pasitelkti liturginiai bei literatūros klasikų Vytauto Mačernio ir Maironio tekstai. Savo konvencionaliu skambesiu „Prisikėlimo oratorija“ mažai išliko atmintyje, nebent kaip adekvatus iškiliai progai paminėti tinkamas vokalinės-instrumentinės muzikos kūrinys, savaime, deja, neįkvepiantis klausytoją užsidegti tomis pačiomis tiesomis, kurias juo autorius reiškia. Sunku ką nors paminėti apie solistų atliktas partijas, mat jos mažiausiai įsiminė; galbūt tai gera indikacija jiems, kaip atlikėjams profesionalams, o galbūt tai pačios partitūros trūkumas, kad ji nepateisina net keturių solistų buvimo scenos priešaky. Pompastika ir patosas, būdingi tokio žanro kūriniams, pasirodė perspausti ir dramaturgiškai nepasiteisinę – ne kaip pagrindinės emocinės būsenos rezultatas, bet žanrinės klišės konstatavimas be žymesnės jos panaudojimo priežasties. Vis dėlto „Prisikėlimo oratorija“ nepasirodė, kaip „lengvos rankos“ kūrinys, – minties ir intencijos išpildymo rezultatas liudija apie kompozitoriaus meistriškumą.

Koncertą nuskaidrindamas užbaigė naujausias 2023 m. pirmą kartą atliktas kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kūrinys – oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ (buvo atliktos tik keturios iš šešių jos dalių), sukurta paminėti Vyriausybės paskelbtai Tremtinių ir politinių kalinių atminimo datai. Jos atlikimui prie orkestro ir choro prisijungė aktorius Dainius Svobonas, o ryškias solo partijas atliko sopranas Gintarė Ramanauskaitė. Tai kūrinys, nestokojantis dramatinės įtaigos ir idėjinio aštrumo, vaizdingai perteikiantis lietuvių tautos trėmimo istorijos siaubą. Pati muzikinė medžiaga, nors ir konvencionali ir vietomis primenanti taikomąją – filmų ar teatro – muziką, buvo itin taikliai ir įtraukiančiai panaudota, išlaikant tiek emocinio poveikio, tiek struktūrinio racionalumo balansą, nulėmusį geriausią norėtą rezultatą: sujaudino, įkvėpė, o svarbiausia – išjudino žengtelt toliau už to vidinio slenksčio. Taip, galima teigti, kad oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ laviruoja ant banalumo ribos, tačiau koncerte išgirsto nuoširdumo neįmanoma sufalsifikuoti – taiklu ir meistriškai padaryta, išklausius sunku likti emociškai nepaliestam. Kūrinio „saldumas“ pasiteisina, tampa jo stiprybe. Paminėjimo vertas aktorius Dainius Svobonas, kuris perteikė du charakterius: sovietų karininko, varančio tremtinius į vagonus, besityčiojančio iš jų ir apatiško kančiai, kurią regi; bei pabaigoje – skaitovo, skaitančio kunigo Alfonso Svarinsko atsisveikinimo pamokslą prieš vykstant į tremtį. Šiltas aktoriaus balso tonas ir romi veido išraiška tik sustiprino žodžių prasmę, kurią apibendrino choro ir orkestro organiškai perimtas giesmės pagal Šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams („Himno meilei“) žodžius atlikimas. Ne vieno klausytojo akys susigraudino. Su šiuo jautriu ir išjaustu atlikimu verta tik pasveikinti dirigentą Robertą Šerveniką bei Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atlikėjus.

Šiųmetis koncertas, skirtas paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pristatė skirtingų kartų kompozitorių (deja, eilinį kartą tik kompozitorių vyrų) kūrinius, savaip apmąstančius prasmės, individualių vertybių ir istorijos santykį šiuolaikiniame kontekste. Visuotinio nerimo laikais, matant, kaip istorija rašoma mums prieš akis, tokie renginiai leidžia įlieti save į kontekstą, priminti arba suteikti sau progą pamiršti nežinomybę, plytinčią už koncertų salės sienų. Vakaro vedėjo Julijaus Grickevičiaus prašymas paminėti tylos minute tądien pasaulį palikusio aktyvisto ir politinio kalinio atminimą, net neįvardijus jo, priminė laisvės trapumą, ties kurios nepaminta riba kiekvienas – individas ir tauta – nepaliauja stovėjęs. Neleiski mums nuo jos nutolti.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment