13 Vas Beata Juchnevič. „LigetiPlay“ – koncertinis déjà vu
Šiemet vis dar minimas vieno iškiliausių XX a. kūrėjų György Ligeti (1923–2006) šimtmetis – organizuojami šio kompozitoriaus muzikai skirti koncertai, gyvenimą ir kūrybą apžvelgiančios laidos, inicijuojami nauji projektai. Antrus metus rengiamas tarptautinis šiuolaikinės eksperimentinės ir improvizacinės muzikos festivalis „ContemPlay“ taip pat prisidėjo prie G. Ligeti šimtmečio minėjimo vasario 8 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje pristatydamas programą „LigetiPlay“, kurią atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, ansamblis „LENsemble“ (vadovaujamas kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako), pianistas Motiejus Bazaras ir fleitininkė Salomėja Kalvelytė.
Iš tikrųjų, išvydus šio koncerto programą teko kiek nusivilti. Dėl sudėtingos muzikinės kalbos ir reikalaujamo virtuoziškumo G. Ligeti muzika gana retai atliekama Lietuvoje, tad šio kompozitoriaus gerbėjai (jų tarpe ir aš) nepraleidžia nė vieno renginio. Šis koncertas turėjo tapti dar vienu G. Ligeti garsinio patyrimo papildymu, tačiau daugeliui klausytojų sukėlė déjà vu jausmą – beveik visi būtent šio kompozitoriaus kūriniai (išskyrus etiudą „Der Zauberlehrling“ ir elektroninę pjesę) jau skambėjo prieš kelis mėnesius festivalyje „Gaida“. Tiems, kas rudenį nespėjo patekti į britų pianisto Nicolaso Hodgeso koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, programa „LigetiPlay“ turėjo palikti didesnį įspūdį, tačiau man, tiesą pasakius, iš pradžių buvo kiek apmaudu, jog festivalio organizatoriai nepabandė atrasti pastarųjų mėnesių laikotarpiu dar neatliktų šio kompozitoriaus kūrinių. Visgi, nepaisant šio keblumo, bendra koncerto patirtis nepaliko abejingų.
Verta pripažinti, pianisto Motiejaus Bazaro G. Ligeti etiudų atlikimas sužavėjo netgi labiau nei žymiojo N. Hodgeso interpretacija „Gaidoje“. Galbūt tam įtakos turėjo koncertinių erdvių skirtumas – prieblandoje skendinti šv. Kotrynos bažnyčia labiau tiko subtilioms G. Ligeti fortepijoninėms faktūroms ir sąskambiams, nei niūria geltona šviesa nutvieksta Nacionalinės filharmonijos salė. Nors vietomis buvo girdimas pianisto polinkis į svajingesnių harmonijų romantizavimą ir nereikalingas rubato, bendros klausymosi patirties tai nepaveikė ir vis tiek vertė žavėtis pianisto meistriškumu.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro G. Ligeti opuso „Ramifications“ atlikimas praplaukė paviršiumi. Kūrinys suskambo dar nenuslopus plojimams, tad pradžia pasirodė tarsi nukirpta. Ilgainiui tirštas garsų voratinklis smulkiais potėpiais išsiliejo plačioje šv. Kotrynos bažnyčios akustikoje, kur kas labiau tinkančioje ir šiam kūriniui. Visgi, bendrame koncerto kontekste šio kūrinio atlikimas pasirodė silpniausias – susidarė įspūdis, jog atlikėjai išsigando garso, neįprastų faktūrų. Galbūt šį aspektą būtų pakeitęs bent šioks toks orkestro instrumentų įgarsinimas.
Po kamerinio orkestro masės iš balkono atskriejo lengvi fleitos treliai. Fleitininkė Salomėja Kalvelytė meistriškai susitvarkė su Salvatore Sciarrino kompozicija „Canzona di Ringraziamento“. Negalėjo nežavėti itin subtilūs tyliausi garseliai ir su nepaprastu lengvumu išgauti sudėtingi pasažai.
Vakaro pažiba tapo kompozitoriaus Ryčio Mažulio kūrinio „Timeless“ („Belaikis“) premjera. Žinomas dėl griežto superminimalistinio komponavimo būdo, paskutiniu metu kompozitorius stebina klausytojus posūkiu link nuosaikesnės muzikinės kalbos, tarsi perfrazuodamas savo paties kūrybą. Neilga pjesė kameriniam orkestrui pasižymi nuolat kartojamu ir transformuojamu motyvu, gaubiamu lėtu, tarsi efemerišką pasmerktumo jausmą atspindinčiu glissando. Balsų į statišką ir dinamišką skirstymas bei pagrindinio motyvo forma šiek tiek primena G. Ligeti opusą „Clocks and Clouds“, dėl ko puikiai įsiliejo į vakaro programą. Kūrinys taip įtraukė, jog jam pasibaigus nesupratau, kodėl truko taip trumpai, tikriausiai tai vienintelis šio kūrinio trūkumas, ypač pripratus prie iš lėto besivystančių itin ilgų ankstesnių R. Mažulio opusų.
Kol kamerinį orkestrą menamoje scenoje pakeitė „LENsemble“ nariai, suskambo G. Ligeti neilga elektroninė pjesė „Pièce électronique no. 3“. Šis sprendimas pasirodė nelabai vykęs dėl pašalinių garsų. Suprantamas toks programos sudarytojų sprendimas – paleisti neilgą elektroninį kūrinį, kad klausytojai nenuobodžiautų, kol vyksta scenos išdėstymo pokyčiai, tačiau pasirodė nepagarbu kompozitoriaus atžvilgiu.
Visgi, G. Ligeti elektroninė pjesė, nutilus žingsnių triukšmams, tapo neblogu perėjimu į vakaro dirigento Vykinto Baltako kompoziciją „Cladi III“, atliekamą kolektyvo „LENsemble“. Nuolatinis intensyvus vyksmas, besikeičiantys sąskambiai ir poliritminės figūros sukūrė raibuliuojantį garsinį audinį, artimą G. Ligeti mikropolifoniniam garsų voratinkliui, o vietomis netgi pavyko išgirsti panašumą su „Atmosferų“ skambesiu. Įdomiai suskambėjo beveik nepastebimos elektroninės priemonės, įsiliejusios į akustinių instrumentų garsyną tarsi vos juntami šešėliai. Pagirtinas ir ansamblio atlikimas, nors antroje pusėje opusas kiek prailgo, bendroje koncertinėje programoje suskambėjo itin paveikiai.
„LigetiPlay“ koncertas, pradžioje privertęs kiek suabejoti ir nusivilti, visgi, įtraukė į įdomią garsinę kelionę. Atrodytų, apžvalgoje išreiškiau nemažai kritikos, tačiau iš tikrųjų bendras koncertinės programos vaizdas paliko neblogą įspūdį. Tikėkimės, jog ateityje sulauksime daugiau ir kitų G. Ligeti kūrinių atlikimų.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra