Muzikologės scena. Sofija Jūratė Vyliūtė: „Nesutikau blogų žmonių“

29 Sau Muzikologės scena. Sofija Jūratė Vyliūtė: „Nesutikau blogų žmonių“

Ilgaamžė muzikologų bendruomenės narė Sofija Jūratė Vyliūtė, kaip reta, darbinga ir pozityvi, nors apžvelgdama savo gyvenimą ir nesijaučia ką ypatingo nuveikusi: „Kai galvoju apie visą muzikos vandenyną, tai nesijaučiu net šapeliu, o akmenuku, kuris iš karto grimzta į dugną“, – kuklinasi 17 knygų autorė (jeigu pridėsime dvi parašytas, bet dar neišvydusias dienos šviesos).

S. J. Vyliūtės kūrybinėje biografijoje visai nežymiai, be didelių reklamų, susidarė nemaža lentyna knygų, kurios pirmąją – monografiją „Elena Čiudakova“, išleistą 1983 metais, ir dabar rašomą darbą skiria 40 metų. Kartu su broliu ir seserimi anksti tapo našlaite. Gal dėl to ir pati niekada nesusireikšmino, ir savo knygų herojais dažniausiai rinkdavosi likimo mėtomus žmones. Jūratė rašo gražia, lengva kalba ir neįtikėtinai meistriškai sukuria gyvą, pilnavertį pasakojimą net tais atvejais, kai ta tema yra labai mažai informacijos. Galima įsivaizduoti, kaip nelengva buvo rašyti apie Čikagos lietuvių operą, vienai pirmųjų atsigręžus į išeivių meninį gyvenimą, kaip sudėtinga po tiek laiko sugrįžti prie tremties temos, kai didžioji dalis liudininkų jau buvo nebepasiekiami.

Kai autorius rašydamas patiria džiaugsmą, kai jo tekstai alsuoja gyvybe – empatijos jausmą aprašomiems veikėjams, jų istorijoms patiria ir skaitytojai. Nepaisant sudėtingų patirčių, S. J. Vyliūtė išlaiko giedrą žvilgsnį, gebėjimą džiaugtis giliais meniniais atradimais. Visu savo gyvenimu muzikologė tarsi priešinasi užmarščiai, parodydama, kad dėl įvairiausių aplinkybių neišsiskleidusiems kūrybos polėkiams negalima leisti išnykti.

Muzikologės darbų įvertinimas dažnai vėlavo, bet galiausiai buvo pastebėtos ir atskiros knygos, ir veiklos visuma. Už knygą „Brolis Vincentas“ (2003) ji pelnė Čikagos „Lietuvių balso“ premiją, už „Carmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė gyvenime ir scenoje“ (2005) – Lietuvos kompozitorių sąjungos Vytauto Landsbergio premiją, už monografiją „Gyvenimas – simfonija. Kompozitoriaus Justino Bašinsko gyvenimas ir kūryba“ (2012) jai skirta Lietuvos kompozitorių sąjungos Onos Narbutienės premija. 2013 m. S. J. Vyliūtei įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2016 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Apie gyvenimą ir kūrybą S. J. Vyliūtę kalbino muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.

Pilnas įtampų ir kliūčių gyvenimas tikriausiai neišmokė gėrėtis savimi?

Nuo mažų dienų neturėjau sąlygų mokytis, buvau pradėjusi skambinti fortepijonu, bet karas viską sugriovė. Iš ryto lėkdavau į Marijampolės seminariją, pečkurys mane įleisdavo ir grodavau iki pamokų. Muzikos mokytojas Kostas Gurevičius buvo labai geras pedagogas ir nepaprastos dvasios žmogus, dovanojo F. Šopeno valsų natas. Vėliau pradėjo mokyti dainavimo, tada atsivėrė dar vienas „dangus“.

Įstojusi į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos dainavimo skyrių, mokiausi ir kartu dirbau vaikų namuose. Su vaikais reikėjo visą laiką kalbėti pakeltu balsu, ir staiga balso nebeliko. Stygos išlinko, su tokiomis nebedainuosi. Man tai buvo baisi tragedija. Tačiau tuomet padariau lemtingą žingsnį – įstojau į Konservatorijos Muzikos teorijos ir istorijos skyrių, ir skausmas nurimo.

Muzikologijoje labai svarbu ar gauni reikiamą postūmį, ar randi tinkamą temą.

Specialybės dėstytojas Juozas Gaudrimas baigiamajam darbui pasiūlė temą – „Kai kurie lietuvių tarybinės operos dramaturgijos bruožai“. Taip mane nukreipė domėtis operos teatru, dainininkais. Apie prof. J. Gaudrimą liko geri prisiminimai. Buvo prisitaikęs, saugojo savo katedros vedėjo postą, bet ne piktavalis.

Tuo metu konservatorijoje juk buvo nemažai legendinių asmenybių?

Sužinojusi, kad liaudies kūrybą dėstys Jadvyga Čiurlionytė, pagalvojau – ką ta senutė gali mums pasakyti? O paaiškėjo, kad ji ir Julius Juzeliūnas buvo įdomiausi dėstytojai. Čiurlionytė nieko nereikalaudavo, tik pasakodavo, bet jos dėka atėjo supratimas ir meilė liaudies dainai. Galbūt reikšmingiausia mano gyvenime buvo fortepijono mokytoja Aleksandra Dirvianskaitė. Ji pastebėjo, kad badauju ir pasiėmė pas save į vienintelį savo kambarį. Vakarais sėsdavo prie fortepijono ir skambindavo, skambindavo. Kai sutinki tokių žmonių – lengviau gyventi.

Negalvojau, kas iš manęs bus, gyvenau ta diena. Mokiau vaikus skambinti kanklėmis, fortepijonu, net gitara. Dirbdama radijo muzikos redakcijoje rengdavau laidas, apžvelgdavau kas vyksta Kompozitorių sąjungoje. Į pedagoginį darbą negalėjau nė žiūrėti, man neužteko jėgų reikalauti ko nors iš kito, o ne iš savęs. Tik išėjusi į pensiją laisvai atsidusau ir pradėjau daryti tai, kas patinka – rašyti.

Koks Jūsų santykis su mūsų dienų muzika?

Prisimenu su kokiu džiugiu jauduliu eidavom į koncertą, kai naują kūrinį parašydavo J. Juzeliūnas, Eduardas Balsys arba vėliau Bronius Kutavičius. Per jo „Panteistinės oratorijos“ perklausą Filharmonijos Mažojoje salėje Jonas Švedas atsistojo ir sako „ar jis mus kvailiais laiko, ar pats toks yra?“. Galvoju, kad dabar jau aš atsidūriau J. Švedo vaidmenyje – jaunųjų muzika skamba kažkur pro šalį. Ar yra dabar tokių talentingų kompozitorių, kurių kūrinių lauktų auditorija? Aš gal tokių tiesiog nežinau… O gal kada nors ir mūsų laikų akademinė muzika bus laukiama ir klausoma?

Dainavimo stoka pasąmonėje liko visam gyvenimui?

Dainavimas – atskira šaka. Nenagrinėjau techninių aspektų, rašiau apie artistus. Bet opera, kaip žanras, ir operos teatras – domino. Tarp anuomet statytų operų buvo ir labai gerų, kad ir Vytauto Klovos „Pilėnai“ – nuėjęs į spektaklį negalėjai sulaikyti ašarų. O pirmąja sovietine opera vadinama Antano Račiūno „Marytė“ – plakatas, nors ir melodingas. Rašė ją priverstas. Antanas Sniečkus pasikvietė ir sako: „Antanai, rašyk operą apie tarybinę didvyrę, nes kitaip pamatysi baltas meškas.“ Vytauto Paltanavičius „Kryžkelėje“, Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“ jau ženklino aukštesnį operos lygmenį. Toliau šia linkme ėjo Eduardas Balsys su opera „Kelione į Tilžę“. Taip pat Vytautas Barkauskas su „Legenda apie meilę“, kurios sukūrimui ir pastatymui lemtingos svarbos turėjo talentingoji libreto autorė ir režisierė Vlada Mikštaitė. Jos sukurti spektakliai („Madame Butterfly“, „Meilė trims apelsinams“, „Gudruolė“) buvo naujos minties iššūkiai ne vien Lietuvos, bet ir visam sovietiniam operos teatrui.

Atskirą ir unikalią knygą parašėte apie savo vyrą, kompozitorių Justiną Bašinską. Joje daug autentiškos medžiagos, kalba labai gyva, skaitai kaip romaną.

Pažinojau jo kūrybos „virtuvę“, viskas perėjo per mano dvasią. Justinui sunkiai gimdavo nauji kūriniai, privalėdavo įtempti visas savo jėgas. Norėjo dar rašyti, bet į gyvenimo pabaigą susilpnėjo sveikata, pritrūko valios. Beliko kasdienybė, buitis. Justinas gimė ne vietoje ir ne laiku. Turėjo muziko talentą, bet negavo muzikinio išsilavinimo. Pats kopė nuo armonikėlės, prie armonikos, paskui prie vargonų. Kompozicijos mokėsi pas Antaną Račiūną, kuris, deja, neperdavė savo mokiniams to, ką buvo gavęs studijuodamas Paryžiuje. Vėliau perėjo pas jauną, iš studijų Leningrade grįžusį Julių Juzeliūną. Tikėjosi, jog jis atvers naujus horizontus, o Juzeliūnas tuo metu buvo įkaitęs nuo savo paties kūrybos.

Gaila, kad daugiau nesiėmėte rašyti apie jokį kompozitorių…

Kažkada kolegė kalbino kartu rašyti apie Antaną Rekašių. Nesiėmiau. Pernelyg komplikuota, drastiška asmenybė, galinti kūrybos žaizdre ir save, ir kitus pelenais paversti. Pažinau jį muzikos mokykloje, 1950–1954 metais. Badavom mes, badavo ir jisai. Taupydamas pinigus ir stiprindamas jėgas rytais gerdavo žalius kiaušinius. Gyveno vargingame mokyklos bendrabutyje, bet vaikščiojo išdidus, pašaipus. Neišvaizdus, „raitelio“ blauzdomis, mergaičių žvilgsnio netraukė. O prisiartinęs imponavo Froido, Dostojevskio komentarais ir citatomis, kompozitorių vertinimais. Bedieviškai tada atrodė, kai jis juokdavosi iš mūsų sentimentų Čaikovskiui. Jis buvo toks vienas. Pagal jį susikūriau idealų kompozitoriaus paveikslą. Buvo kūrėjas, vadinasi – mąstantis ir kenčiantis žmogus. O žmonėms vis pasirodydavo išvirkščia puse. Jo muzikos kūryba atrodė aukščiausias gėris ir pasiekimas. Perskaičius jo pasiūlytą Romeno Rolano „Žaną Kristofą“ apsivertė mano gyvenimo orientyrai. Kartą Rekašius man sako: „Kitai kompozicijos pamokai turiu parašyti preliudą. Imk ir parašyk vietoj manęs. Žiūrėsim, ką Račiūnas sakys“. Parašiau, bet Antano Račiūno neapgausi: „Tai pavyzdys, kaip nereikia rašyti muzikos“, – pakomentavo jis. Man tai buvo pamoka – nebedrįsau prie muzikos kūrybos prisiliesti ir apie kompozitorius nerašiau.

Kiekvienas rašantis turi savo sunkiausiai perlipamus slenksčius. Kokia knyga sunkiausiai rašėsi?

Sunkiausia ta, kurią rašai. Kiekvienoje knygoje būna taškas, kurį prieini ir nežinai ar įveiksi. Labai malonu buvo apie Ireną Jasiūnaitę rašyti. Ji turėjo savo tokį lyg dienoraštį, įsijaučiau į jos gyvenimą, būdavo – pasileidžiu juostą su jos dainavimu ir rašau. Vėliau nuvažiavau pas Vytautą Bložę į Palangą, jie taip gražiai išlaikė darnumą vienas kito atžvilgiu… O Salomėja Vaidžiūnaitė pasikvietė pas save jau būdama iš lovos neišlipančiu ligoniu ir paprašė iš jos dienoraščių padaryti knygą. Buvo sudėtinga iš padrikų gabaliukų surinkti vientisą pasakojimą. Ji buvo artistiška, išvaizdi, ir balsas geras. Kodėl atleido iš teatro – nežinau. Pradėjo dirbti pedagoginį darbą (parengė unikalų, nuostabiai išlavintą koloratūrinį mecosopraną – Aušrą Stasiūnaitę). Kažkas paskundė, kad ji eina į bažnyčią. Pasišaukė rektorius ir atleido iš darbo. Po to ji dar bažnyčioje pagiedodavo. Jėgų sėmėsi tikėjime.

Su Baliu Radžiumi buvo labai įdomu, nes nieko apie jį nežinojau, tik Aleksandras Šleinys pasakė, kad yra puikus dainininkas, grįžęs iš lagerių, Permės teatre iškilęs su Radameso, Kalafo partijomis, „geriausias jų tenoras“. Aš užrašiau jo pasakojimą, bet atrodė taip dirbtina. Tada visą knygos tekstą perrašiau pirmuoju asmeniu, ir ką gi – Radžius sakydavo, kad pats parašė tą knygą. Reiškia – gerai pataikyta.

Su Vladu Baltrušaičiu atsivėrė nauji pasauliai. Jis jau buvo miręs, tai žmona pasakojo, pavyzdžiui, kaip gyvendami Vokietijos DP stovykloje aplankė Vydūną: buvęs toks mažas, liesas seneliukas, o akys įstabios, spinduliuojančios, paprašė nieko jam nenešti, tik riešutukų, per dieną pakanka 12 riešutukų. Vydūnas padovanojo Baltrušaičiui kelias anuomet išleistas savo knygeles ir aš iš jų padariau pokalbį. Gal galima ir nepažįstant žmogaus rašyti, bet aš noriu matyti visą lauką. Apie dainininkus galima rašyti susitelkiant į vokalą, techniką, kas nei rašančiajam (bent man), nei skaitančiajam neįdomu.

Kūryboje Jus traukia ryškios asmenybės, galėję išsiskleisti, bet neišsipildę gyvenimai.

Jeigu žmogus „plokščias“ – neįdomu rašyti. Bet ir talentingas gali būti kiauras savimyla, kuriantis savo kultą.

Labai anksti teko išsiskirti su tėveliu…

Jis išnyko iš mūsų gyvenimo 1944 metais, kai užėjo rusai. Sušaudė jį 1946-aisiais, bet mes to nežinojome beveik iki tol, kol atsidarė KGB archyvai. Mama ir mirė galvodama, jog jis gyvas ir sugrįš. Išleidau apie Tėvą trilogiją: pirmą knygą „Kapitono Igno byla“, kitą apie jo brolį prelatą Vincentą Vėlavičių „Brolis Vincentas“, trečią – „Sugrįžtis“, dokumentų ir straipsnių, paviešintų jau po pirmosios knygos išleidimo, rinkinį.

Viena stambiausių Jūsų knygų – apie muzikus Sibire.

Tai buvo skaudi kelionė – su muzikais profesionalais jų kančių keliais. Pakeliui atradau daug muzikantų mėgėjų, Sibiro saviveiklos entuziastų. Tad pasikviečiau etnomuzikologę Gailą Kirdienę, kuri surinko apie juos labai daug archyvinių duomenų. Neseniai grįžau prie Sibiro temos: patraukė tragiškas dainininkės Anelės Karaliūtės likimas (jos anūkas – violončelininkas Mindaugas Bačkus). Operos teatre buvo dainavusi porą metų (Muzikos enciklopedijoje jos nėra), ištrėmė su aštuonių mėnesių kūdikių, vyrą atskiru vagonu išvežė į lagerį ir sušaudė. Grįžusios iš Sibiro į teatrą nepriėmė.

Atskira knyga susidarytų iš įvairiuose leidiniuose skelbtų straipsnių.

Taip, straipsnių rašiau daug, bet jie, manau, nėra vertingi. Man tiesiog trūko žinių, vargingai gyvenau dvasine ir materialine prasme, o norint ką nors viešai pasakyti, reikia daug dirbti ir daug žinoti. Darbas radijuje užimdavo visą dieną. Jei ką rašydavau – tai tik vakare, atsistojusi prie fortepijono, kad neužmigčiau.

Keista, jog Jūs, muzikologė su tokia biografija, galėjote tuo laiku dirbti radijuje…

Jie, man atrodo, sužinojo apie mane gana vėlai, kai susipažinau su partizanu, grįžusiu iš lagerio ir neturinčiu teisės gyventi Lietuvoje. Bet gyvenusiu. Jis, atvažiavęs į Vilnių, kai aš išeidavau į darbą, mano namuose darydavo nelegalius Laisvės lygos susirinkimus, vykdavo į Maskvą pas rusų disidentus. Informacija nutekėjo per mano neatsargumą – pasipasakojau „draugei“. Jį suėmė ir vėl pasodino į kalėjimą. Mane pradėjo sekti, pasijaučiau šunų pjudomo žvėrelio kailyje. Neįsivaizduojamai baisus, iš proto varantis dalykas yra žmogaus persekiojimas… Tik ištekėjus už Justino Bašinsko pasibaigė sekimai: jis buvo partinis, bet ne idėjinis komunistas.

Nesutikau blogų žmonių, kurie norėtų mane sužlugdyti. Bet ir nesugebėjau pakovoti už save, savęs parodyti. Atsimenu, Kompozitorių sąjungoje būdavo perklausos, naujų kūrinių aptarimai. Turėdavau savo nuomonę, bet niekada nepasakiau. Ir likau toks tylintis personažas. Man mintys kyla ne kalbant, o atsisėdus prie popieriaus lapo. Pasirodžius knygai „Gyvenimas – simfonija“ paskambino Jurgis Juozapaitis ir sako: „O tu – rašytoja!“ Ir Algirdas Martinaitis atvirai sveikino. Žinoma, tas paglostė ir padrąsino mano bailią širdį.

Kai atsigręžiu atgal – matau savo gyvenimą „bestuburį“. Nemokėjau atsilaikyti, buvau sulaužyta. Vaikystės pergyvenimai atsiliepė visam gyvenimui.

Žinau, kad ir šiuo metu kažką rašote.

Žmogus iki 60 metų kūrybingiausias, vėliau trūksta polėkio. O vis tiek įsivaizduoji, kad kažką gali… Neseniai pabaigiau rankraštį apie dainininkę Anelę Karaliūtę-Bačkuvienę ir užsikabinau už dzūko, dainų kūrėjo ir chorvedžio Juozo Neimonto. Darbas eina palengva, pagal išgales.

Kuo Juozas Neimontas Jus užkabino?

Savo kūrybinį gyvenimą jis praleido labai gražiame Dzūkijos miestelyje, Veisiejuose. Dažnai spaudoje užtiksi antraštę „Užmiršti vardai“, o šis mažas miestelis neužmiršo savo chorų vadovo, vargonininko, yra jo vardo gatvė, atminimo paminklas, rengiami gyvenimo datų paminėjimai. Pasirodo, ne visur ir ne viskas pamiršta. Panorau ir aš prisidėti prie atminties išsaugojimo.

Jūrate, kas gyvenime svarbiausia?

Svarbiausia – meilė.

Dėkui už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena