Beata Juchnevič. Klajojant garsų visatoje

21 Gru Beata Juchnevič. Klajojant garsų visatoje

Pažvelgus į darganą už lango, galima lengvai supainioti metų laikus ir pagalvoti, jog Šv. Kalėdos dar toli, o ruduo dar nesibaigė. Taip ir buvo, nes šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“ gruodžio 17 d. pateikė muzikinę dovaną sostinės melomanams. Nacionalinėje dailės galerijoje susirinkusi publika turėjo galimybę išgirsti gerai žinomą styginių kvartetą „Chordos“ ir trombono virtuozą Mike Svoboda. Šis neįprastos sudėties kvintetas pristatė keturių kūrinių koncertinę programą: buvo atliekami tiek lietuvių, tiek užsienio kompozitorių opusai. Koncerto metu festivalio komunikacijos vadovas ir šio renginio vedėjas Matas Drukteinis paskelbė, jog nuo kitų metų išskirtinai lietuvių aktualiosios muzikos festivalio programose bus galima tikėtis ir užsienio vardų, o į šį rudenišką garsų pasaulį galima bus užklysti ir kitais metų laikais.

Koncertą pradėjo lietuvių kompozitoriaus Mariaus Baranausko premjera styginių kvartetui „HH objektas“. Opusas įkvėptas Herbigo-Haro (HH) objektų – ryškių miglos kosmoso dėmių, kurios atsiranda gimstant naujoms žvaigždėms. Toks inspiracijos šaltinis, kaip anotacijoje teigia pats kompozitorius, sąlygoja ir kūrinio formą – simetriškos padalos su aiškia centrine dalimi. Kūrinys nuo pat pirmų sąskambių įtraukė į trapių garselių suregztą medžiagą. Kruopščiai išdėliotos tembrinės artikuliacijos mirguliuoja tarsi žvaigždžių dulkės plačiame naktinio dangaus horizonte. Kompozitorius įdomiai išnaudoja styginių instrumentų galimybes, nuolat transformuodamas jų tembrą – čia galima atrasti begalę garso išgavimo būdų, tačiau jie nėra iliustratyvūs, subtiliai įsilieja į bendrą kūrinio dramaturgiją ir pritraukia dėmesį. Klausant neapleidžia nuostaba, kaip meistriškai kompozitorius pažįsta šiuos instrumentus ir audžia garsų pasaulį, nors retkarčiais pasirodė, jog kiek trūksta įsimintinesnio autoriaus balso.

Antrajam vakaro kūriniui prie „Chordos“ kvarteto prisijungė M. Svoboda. Kartu jie atliko britų kompozitoriaus Benedicto Masono kompoziciją labai paprastu pavadinimu „Trombonas ir styginiai“. Įdomu tai, jog pats kompozitorius dirbo su vakaro atlikėju prie šio kūrinio aranžuotės trombonui ir styginių kvartetui, tad išgirdome autentišką atlikimą. Kūrinys išsiskiria menkomis teatrališkumo apraiškomis – šis aspektas galėjo būti net dar ryškesnis. Kurtinantys trombono perpūtimai tarsi grėsminga sirena tapo pagrindiniu kūrinio leitmotyvu arba, tiksliau, leittembru. Styginiai geriau pasigirsta trombono skambesiui nuslopstant, tarsi jo šešėliai arba šalia klaidžiojantys atspindžiai. Ilgainiui susidarė įspūdis, jog trombonas ir styginiai – vienas nuo kito atskirti organizmai, sąveikaujantys miglotu solisto ir akompanimento principu. Labiausiai likau sužavėta M. Svobodos atlikimu – kvapą gniaužianti instrumento tembro kontrolė, dinaminė kaita – nuo kuo švelniausio piano iki sienas drebinančio forte. Trombonas gan retai sutinkamas kaip solistas, ypač styginių ansamblyje, tad čia šis instrumentas suskambo visai kitomis spalvomis, o būtent šiame kūrinyje neapleido keistas dirbtinumo pojūtis, tarsi girdėtume sintezuotą, tobulą garsą. Šio opuso trombono partija neišskiria plačiąja prasme suvokiamu virtuoziškumu – nerasime čia greitų pasažų ar panašių elementų, tačiau, visgi, didžiausio meistriškumo reikalauja tembro ir dinamikos suvaldymas. Bravo solistui!

Koncertą tęsė Ramūno Motiekaičio kūrinys „Light on light“, sukurtas dar 2004 m., tačiau šiemet perredaguotas. Pats kompozitorius anotacijoje pasakoja, jog šio kūrinio pavadinime glūdinčios dvi prasmės neša tiek struktūrinį, tiek naratyvinį lygmenis – „lengvumas lengvume“ ir „šviesa šviesoje“. Instrumentai čia traktuojami kaip lengvai mirguliuojančios, spindinčios spalvos, nuolat besikeičiančios tembrų linijos ir pliūpsniai. Mirganti faktūra sukuria daugiaplanį nuolatinį judėjimą, galima įsivaizduoti sienoje žaidžiančius šviesų atspindžius. Ypač žavi, jog trombonas labai subtiliai įsilieja į bendrą skambesį, atsisakant solisto-pritarimo diskurso. Visi penki instrumentai čia lygiaverčiai – sukontroliuoti tokią tembrinę ir dinaminę įvairovę išties sunku, tad didžiausios pagyros kompozitoriui.

Koncertą užbaigė avangardo klasiku vadinamo vokiečių kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno kompozicija „Zodiakas“. 12 dalių ciklas buvo sukurtas 1974–1975 m., tačiau koncerte skambėjo 1988 m. kompozitoriaus daryta redakcija, kurios vykdyme dalyvavo ir pats M. Svoboda. Kompozitorius pasakojo, jog šis opusas nėra apie pačius zodiakus, tačiau apie draugus ir artimuosius, gimusius po tam tikrais ženklais. Kiekviena dalis atspindi skirtingus šių žmonių charakterius. Įdomu tai, jog kūrinys skirtas bet kokiai sudėčiai, partitūroje palikta daug vietos atlikėjų improvizacijai, tad kiekvieną kartą galima išgirsti vis šiek tiek kitokį jo variantą. Iš tikrųjų, kiek nustebau išgirdusi nuosaikią muzikinę kalbą, aiškias harmonijas ir ryškias melodijas. Kalbėdami apie K. Stockhauseną visuomet įsivaizduojame didį eksperimentatorių, tad tikra staigmena išgirsti darnius sąskambius ir kartais vėlyvuoju romantizmu dvelkiančius motyvus. Įdomiausias kūrinio akcentas – keliose dalyse įtraukta muzikinė dėžutė, lydima aukšto styginių mirguliavimo, sukurianti keistą nostalgijos efektą. Kūriniui įpusėjus kiek pasigedau ryškesnio zodiako ženklų charakterių atskirties, dalys susiliejo į bendrą visumą ir bendrai kūrinys kiek prailgo.

Trombonininkas M. Svoboda ir styginių kvartetas „Chordos“ šiuolaikinės muzikos gerbėjams pateikė išskirtinę dovaną – vientisa, įdomi programa ir užburiančiai nuostabus atlikimas įtraukė į klajones po garsų visatą. Užsimerkus galima buvo atsidurti kažkur kosmoso juodumoje ir skrajoti tarp besvorių erdvėlaivių.

Lietuvos muzikos antena