Rasa Murauskaitė-Juškienė. Keturi XX a. Lietuvos kūrėjų pavidalai

20 Gru Rasa Murauskaitė-Juškienė. Keturi XX a. Lietuvos kūrėjų pavidalai

Neseniai koncertuose Vilniaus rotušėje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune Vokietijoje gyvenanti smuikininkė Simona Venslovaitė ir Austrijoje gyvenanti pianistė Veronika Kopjova pristatė prestižinės klasikinės muzikos įrašų leidyklos „Naxos“ išleistą kompaktinę plokštelę, kurioje įrašyti keturi Lietuvos kompozitorių kūriniai. Talkinant vienam geriausių šių dienų garso režisierių, „Grammy“ nominantui Viliui Kerui, atlikėjos 2021 metais albumui įrašė Juozo Gruodžio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Stasio Vainiūno ir Juliaus Juzeliūno sonatas. Leidiniui įvadinį straipsnį, skirtą tarptautinei auditorijai, parengė muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Lietuvos muzikos antenoje publikuojame šio teksto variantą lietuvių kalba.

Nedidelės, šalia Baltijos jūros įsikūrusios Lietuvos muzikos istorija nužymėta priespaudos ir proveržių laikotarpiais, suformavusiais autentišką muzikinės kultūros pavidalą. Nuolatinis individualaus polėkio veržimasis iš cenzūros gniaužtų, siekis bet kokia kaina išsaugoti savo tapatybės kontūrus išbraižė pačias įdomiausias kūrybinių posūkių trajektorijas. Kalbant apie XX a. Lietuvos muzikos portretą, jame išryškėja liaudies muzikos intonacijų ir modernios raiškos priemonių dialogas, per kurį prabyla keturios šiame albume įrašytos sonatos smuikui ir fortepijonui. Paskutinį kartą jos įrašytos daugiau nei prieš tris dešimtmečius, kai kurios iki šiol – neišleistos.

Dvi iš sonatų – Juozo Gruodžio (1884–1948) ir Kazimiero Viktoro Banaičio (1896–1963) buvo parašytos tarpukariu, laisvoje Lietuvoje. To meto kūrėjai statė šalies profesionalios muzikos pamatus, veždamiesi patirtį į namus iš vakarų kultūros centrų. Juozo Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1922) – pirmasis šio žanro apsireiškimas Lietuvos muzikinėje kultūroje. Gruodis – tai Lietuvos kompozicinės mokyklos „šaknys“, iš kurių išaugo šalies kompozitorių mokykla. Jis laikėsi „nuosaikaus modernizmo“ pažiūrų, į muzikos atsinaujinimą žvelgė santūriai, dairydamasis „aukso vidurio“ tarp tradicijos, idealų ir įsibėgėjusio muzikos atsinaujinimo. Sonatą parašė studijuodamas Leipcige. Nors jau brandus, beveik keturiasdešimtmetis, tačiau šiame, giliai romantinės estetikos kūrinyje jis užfiksavo jaunatviškos žaismės, viltingo lengvumo pojūtį.

Panašiu metu kaip ir Gruodis Leipcige studijavo ir vieninteliu Lietuvos kompozitoriumi-impresionistu pramintas Kazimieras Viktoras Banaitis. Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1935) talpina lietuvių liaudies muzikai būdingą lyrizmą, tačiau nestokoja ir dramatinių epizodų. Tai nestebina, mat kompozitorius kūrinį rašė dar išgyvendamas netekties skausmą – neseniai mirus mamai. Kaip 1978 m. mintijo pianistas ir dirigentas Algis Šimkus, šioje sonatoje „ypatingai pabrėžtos liaudiškos nuotaikos bei lietuviškom dainom artimos derminės harmonijos, kartu nevengiant ir Banačiui charakteringos gana sudėtingos ir painios ritminės bei melodinės struktūros“. Išties, intonaciškai ir ritmiškai šis kūrinys – ypatingai arti liaudies dainos.

Kitos dvi albumo sonatos gimė metu, sutapusiu su gilia sovietmečio stagnacija, tačiau, paradoksalu, ir lietuvių muzikos atsinaujinimu. Dėl ideologizuotos kultūros politikos pavėlavusios kelis dešimtmečius lietuvių kompozitorių kūrybą pasiekė svarbiausios „naujoviškos“ XX a. komponavimo technikos, kurias su dideliu entuziazmu kompozitoriai išbandė savo kūryboje. Tačiau tai jų dėmesio nuo liaudies muzikos neatitraukė, tik transformavo.

Bene sudėtingiausiu laiku kurti teko pianistui ir kompozitoriui Stasiui Vainiūnui (1909–1982), kurio vaisingiausias kūrybinis laikotarpis sutapo su aštriausios pokarinės cenzūros metais. Šalį okupavusios Sovietų Sąjungos ideologija buvo negailestinga bet kokioms modernesnio, individualaus mąstymo apraiškoms. Tačiau kompozitoriaus „Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 38 (1971) parašyta vėlyvuoju Vainiūno kūrybos laikotarpiu, kai erdvės individualiai raiškai atsirado šiek tiek daugiau. Kadaise teko kalbėtis su kompozitoriaus dukra, žymia smuikininke Audrone Vainiūnaite, kuri prisiminė, kad ir jai teko prie šios sonatos prisiliesti. Taip pat ji prabilo apie kūrinyje užkoduotą tragizmą: „<…> gyvenimo pabaigoje jo kūryba persismelkė tragizmu, ir nežinau, iš kur jis kilo. Ir Sonatos smuikui II dalyje yra tokių epizodų, kur aiškiai girdima, kad žmogus labai sielojasi. Jos tema tokia šviesi, o kartu – skausminga“, – pasakojo kompozitoriaus dukra.

Lietuvių muzikos atsinaujinime viena svarbiausių figūrų buvo kompozitorius Julius Juzeliūnas (1916–2001). Jo Sonata smuikui ir fortepijonui (1972) laikoma vienu geriausių kompozitoriaus turiningo kūrybinio palikimo darbų. Sonatoje išryškėja savitas stilius, naujų komponavimo technikų išmanymas, apjungtas su autentišku liaudies muzikos girdėjimu. Sonatoje netrūksta virtuozinių epizodų, akivaizdus puikus instrumento pažinimas – pats Juzeliūnas vaikystėje smuikavo. Tai – bene moderniausia savo raiška sonata šiame albume, išsiskirianti unikalia melodika ir ritmo plėtote, interpretacijos prasme – didžiausias iššūkis atlikėjams.

Šios keturios sonatos – laiko ženklai, vedantys per daugiau nei pusšimtį sudėtingos Lietuvos istorijos metų. Tapatybės paieška, ieškant būdų išlikti ar sukurti save net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Lietuvos muzikos antena