Karolina Kapustaitė. Iš atradimų dienoraščio

15 Gru Karolina Kapustaitė. Iš atradimų dienoraščio

2023 m. rudenį kompozitorė Karolina Kapustaitė įgyvendino meninę stažuotę „Eiti – girdėti – kurti“, dalyvaudama „Garsinių kraštovaizdžių“ (it. Paesaggi sonori) iniciatyvoje, vidurio Italijoje. Stažuotė buvo skirta išsamiau nagrinėti žinias apie gamtos ir muzikos patyrimo vientisumo galimybes ir sąlygotumus: kaip tokio pobūdžio patyrimą sukurti praktiškai, kokios kūrybos technikos linkusios tinkamiausiai šį vientisumą įgyvendinti. Stažuotės metu taip pat buvo tyrinėjamas kontekstas, kuriame galėtų būti pristatyta šios krypties muzikos kūryba, nagrinėjami galimi muzikos kalbos elementai, koreliuojantys su supančios natūralios gamtos savitumu, aktualių ekologinių idėjų perteikimo per muzikos ir gamtos integralų patyrimą praktikos ir galimybės.

Renginių ciklas „Garsiniai kraštovaizdžiai“ šiemet vyko birželio–rugsėjo mėnesiais, įsikuriant skirtingose Gran Sasso e Monti della Laga nacionalinio parko vietovėse, kalnų slėniuose, jų prieigose. Stažuotės periodo metu, be paskutiniųjų ciklo renginių įgyvendinimo, nemažai laiko buvo skiriama naujų vietų, tinkančių surengti tokio tipo renginius, paieškai, muzikos ir garso meno kūrėjų, surengsiančių pasirodymus kitų metų ciklo metu, atrankai.

Kompozitorė, terapinių garso instaliacijų kūrėja ir moderatorė Karolina Kapustaitė pastaraisiais metais kūryboje daug dėmesio skiria gamtoje užfiksuotiems lauko įrašams, jų prasmei kompozicijos turinyje ir jų gebėjimui muzikiniame kontekste komunikuoti su klausytoju. Neseniai vykusios stažuotės patirtis menininkė aprašė šiame dokumentiniame esė, kuriuo kviečia skaitytoją ne tik sužnoti daugiau apie muzikos ir meno sąlyčio su gamta manifestacijas, bet tuo pačiu ir įsitraukti į atradimų paieškas.

***

Žingsnis po žingsnio keliaujame Tirino upės slėniu aukštyn, link ištakų. Nutolę tris kilometrus nuo Bussi sul Tirino miestelio, pastebime ir beišgirstame vis mažiau antropinių „rekvizitų“ ir mus vis dažniau balsingai pasitinka abrucų aviganiai, palaidi ir kiek tingūs, bet pasiduodantys instinktui saugoti. Slėnis įrėmintas dvejų, 100–150 m. ar dar aukščiau besiekiančių kalvotų, mišku apaugusių ruožų, kurie ankstyvą rudenį saulę į slėnį įsileidžia aštuonioms valandoms, dėl ko, kartu su vėsinančiu Tirino upės vandeniu, kuris vis dar dienomis intensyviai garuoja, čia susiklosto neįprastas regionui mikroklimatas. Žingsniuojant akys ieško erdvės, tinkamos gyvos muzikos ir klausytojų susitikimui. Pakankamai nutolusios nuo gyvenviečių, pakankamai privažiuojamos, ir šį kartą – kiek įmanoma arčiau vandens, upės vagos.

„Garsiniai kraštovaizdžiai“ kuria muzikos ir gamtos sąlyčio idėjos manifestacijas jau aštuonerius metus, tarp Abruco kalnų, plynaukščių ir slėnių, vidurio Italijoje. Šios ne pelno siekiančios organizacijos iniciatoriai – muzikė Flavia ir visuomenininkas Massimo – siekia praplėsti įsivyravusią koncerto, pasirodymo, performanso formato sąvoką, renginį iš įprastai uždaros, akustiškai pritaikytos, profesionaliai apšviestos erdvės su užtikrintu įgarsinimu perkeliant į gamtos apsuptį. Abruce ši apsuptis – bent penki-šeši šimtai metrų virš jūros lygio (o dažniausiai ir daugiau nei tūkstantis), banguojantis palei kalnų kontūrus horizontas, kartais nenuspėjama vėjo kryptis ir saulės šviesa, kalnuose nepastebimai greitai užleidžianti dangų nakčiai. Tiesa, dažniausiai pasirinkta vietovė klausytojui pasiekiama praėjus vienos-dviejų valandų nesudėtingo lygio žygį, po kurio, kaip įsitikinęs Massimo, „klausytojas yra jau kitoks: jame įvykusi mikrotransformacija, tipinė veikiausiai bet kokiam žygiui, ar juolab didesnei kelionei. Jis – jau labiau šios vietos dalis, nei tik ką automobilį priparkavęs svečias. Juslės jautresnės, atotrūkis nuo vartotojiškos kasdienybės įvykęs tiek geografiškai, tiek mentaliai“. Žygis atlieka tam tikrą klausytojo paruošimo funkciją, iškoncentruoja dėmesį iš susitelkimo į vieną, šiuo atveju – muzikos – šaltinį, į visumos pajutimą: girdima ne vien muzikinė medžiaga – turinys, bet ir terpė – aplinka, kurioje ji skamba.

Šioje natūralioje aplinkoje tarpsta daug dėmenų: oro temperatūra, drėgmės lygis, vėjo stiprumas ir jo kryptis, šviesa, paros metas, augmenija, ir net vietovės reljefas bei supantis kraštovaizdis. Viso to tarpusavio priklausomybės tokios tankios, jog atskirti, kurios labiau sąveikauja su garso fizika, o kurios – jau su mūsų sąmone, tampa beveik neįmanoma. Kažkur tarp šių priklausomybių užsimezga intymus klausytojo ir aplinkos ryšys: kokios sąlygos ir aplinkybės jį kuria? Kokia muzika ar garso menas, gyvai skambantis natūralioje aplinkoje, linkęs pasiduoti gamtos ir muzikos patyrimo vientisumui? Kokie veiksniai riboja tokią, iš konvencionalaus koncerto ribų išeinančią, patirtį? Šiems klausimams gludinantis mintyse, teko praeiti ne vienu slėniu, užlipti į keletą kalvų, plynaukščių, klausytis juose skambančios gyvos muzikos ar tik joms būdingų įsivietinusių garsų.

Mūsų gana pravažiuojamam takui vedant toliau už vingio, aptinkame neįprastą augmenijos plotą. Čia – keistai taisyklingais atstumais suaugę riešutmedžiai, dvisluoksnis jaunas nedidelis miškas, kurio apatinį sluoksnį sudaro tankiai suaugusi aukšta žolė. Matyti, kad pradžią šiam lopinėliui davė žmogaus ranka, o ilgainiui viską perėmė gamta. Nusprendžiame bristi per aukštą žolę, žinodami, kad anksčiau ar vėliau turėtume atsiremti į Tirino vagą. Ir iš tiesų, iš lėto brendant pro riešutmedžius ir sąžalynus, po apytikriai aštuonių minučių išeiname į pievą, kuri dar kelias dešimtis metrų driekiasi iki upės pakrantės. Susižvalgome. Ši pieva, įrėminta vandens srovės ir jaunų medžių koridoriaus, galėtų suskambėti kartu su žanru neapibrėžta, nišine muzikos ar garso meno kūryba. Tačiau nusprendžiame pasiekti upę, pasižvalgyti čia buveinę radusių vandens paukščių. Tirino upė ir jos pakrantės suteikia buveines skirtingoms saugomų rūšių kategorijoms priskiriamiems vandens paukščiams: Nendrinei vištelei, Mažajam kragui, Ausuotajam kragui, Paprastajam laukiui, Pilkajam garniui, Rudagalvei ančiai. Jie – migruojantys ar pusiau migruojantys paukščiai, čia įsikuriantys perėjimo laikotarpiu. Nedidelės jų populiacijos, o kartais tik pavienės poros aptinkamos ir lietuviškose upėse bei šlapžemių plotuose. Auditoriją į šią lokaciją pakviesti galima būtų tik įsitikinus, jog tai nebūtų invaziška vietinės faunos atžvilgiu, veikiausiai rugsėjo ar spalio mėnesiais, kuomet lizdai jau ištuštėję, migrantai išskridę, o kojas glostančią žolę, jau spėjusią peržydėti ir išplaikstyti sėklas, būtų galima protarpiais nušienauti. Juokaujame, kad beveik vykdome galimą klausytojų susibūrimo poveikio aplinkai įvertinimą, bet iš tiesų, tame yra tiesos.

„Ši patirtis apima visą esatį, ji kviečia klausytoją apmąstyti savo santykį su jį supančia aplinka.“ – mintimi dalinasi Flavia, paklausus, kaip muzika galimai sąveikauja su mūsų erdvės, aplinkos pajutimu. 2023 m. „Garsinių kraštovaizdžių“ renginių ciklą užbaigė skambiai rezonuojantis Anders Trentemøller garsų pasaulis su 360 laipsnių spinduliu supančiais melsvais kalnų sluoksniais – horizontą raižančiomis Gran Sasso e Monti della Laga nacionalinio parko viršūnėmis ir kalvomis. Nuo Peltuino antikinės gyvenvietės griuvėsių, kur VII a. pr. Kr. savotišką muitinę buvo įkūrę senovės italikų tauta, esant beveik 900 metrų virš jūros lygio, jausmas lyg visa akimi aprėpiama erdvė tuojau prisipildys sodriais analoginiais tembrais.

Klausytojų atpažįstamas Trentemøller kuriamos ir prodiusuojamos elektroninės muzikos braižas čia, jam pasirodant gyvai su grupe, yra gerokai praskiestas svajingomis, o kartais gana melancholiškomis melodijomis, įprastai turtingą sintetinių ir gana šaižių tembrų spektrą paliekant antrame plane. Tačiau tai neišeliminavo šios muzikos monumentalumo, erdvės pojūčio, nuotaikos gylio. Gyvai atliekami kūriniai nepaprastai taikliai koreliavo su supančiu kraštovaizdžiu, vėrė iki šiol nepatirtą klausymo perspektyvą, kuomet dėmesys nėra išimtinai sutelktas į atlikėją, autorių, o veikiau išskleistas į klausymą visos supančios erdvės ir visų ją sudarančių elementų. Žinomas atlikėjo vardas su savimi nešasi ir tam tikrą pavojų nustelbti visus kitus sudėtinius šio gyvo atlikimo dėmenis – nemaža dalis auditorijos, atrodytų, atvyko išgirsti savo mėgstamo autoriaus. Tačiau Trentemøller grupei susidėliojus atitinkamą grojaraštį, sutelktą ties vėliausiu jų leidiniu „Memoria“, net ir ištikimiausi grynos elektronikos klausytojai atlikimo metu turėjo atsikvėpti ir apsižvalgyti, girdėti muziką užuodžiant augmeniją, stebint besileidžiančią saulę ir mėlynuojančius kalnų kontūrus, jaučiant kaip stiprėja vėjo gūsiai ir vėsta aukštumų oras; susimąstyti apie aplink per milijonus metų susiformavusį reljefą, jo laiko skalę ir žmogaus užimamą šios skalės dalį.

Priėję upės vagą, kurį laiką praleidžiame tyloje. Laukiame, kol galbūt išsigirs čia ar šalimais lizdavietes turinčių vandens paukščių paklegėjimai, šnaresiai. Tuoktuvių laikotarpio balsų nesitikime, visgi – ruduo. Taip lūkuriuodami įsiklausėme į vos girdimą tekančios upės srovę dar kelioms minutėms. Atrodo, paukščių nebūta, tačiau dar įsitikinsime pasitarę su nacionalinio parko „miško pareigūnais“ (tiesioginis vertimas iš it. k. carabinieri forestali). Ši teritorija veikiausiai privati valda, nors ir ganėtinai pamiršta, tad lauktų administracinių procedūrų laikotarpis, susitarimų paieškos. Tačiau šią žemiškąją dalį atsveria koreliuojančios su šios vietos niuansais muzikos ar garso meno kompozicijų autoriaus paieškos, kurios visuomet nustebina, praplečia klausomus horizontus ir atveda pas tokiam formatui atvirus ir tokią pasirodymo galimybę vertinančius kūrėjus. Tiesioginę saulę šioje vietoje slėnį įrėminančios kalvos užstoja jau kiek po šeštos vakaro, apytikriai apskaičiuojame, kiek laiko turėtume iki kol imtų kondensuotis per dieną išgaravusi drėgmė ir iškristų rasa. Tuo metu muzikos instrumentai jau turėtų būti dėkluose, o visa naudota garso įranga atjungta ir paruošta išgabenimui. Renginio laiko juostą išimtinai diktuoja gamta. Sulaukiame prietemos ir nusprendžiame sukti atkeliautu keliu atgal. Praturtėję atradimo jausmu.

„Garsiniai kraštovaizdžiai“, tam tikra prasme, jungia klausytoją ir aplink jį esantį kraštovaizdį, jį sudarančius elementus ir jų visumą, per garsą. Tačiau tai daroma paisant daugelio gamtoje tvyrančių niuansų, kurie, praleidus per daug laiko urbanistiniuose centruose, iš pradžių gali pasirodyti beveik neapčiuopiami, per daug subtilūs, per mažai akivaizdūs. Renginiuose pasirinkę būti klausytojai nejučia atsiduria situacijoje, kurioje yra priversti apmąstyti, kaip jie užima šią erdvę, kaip jų girdima muzika jungiasi su tos konkrečios vietos natūraliu garsovaizdžiu. Ši patirtis turi galią fokusuoti auditorijos sąmonę į aplinkui tarpstančius gamtos sąvitumus, jos ritmus, subtilumus ir galiausiai bent keletui valandų priversti pasijausti jos dalimi, susikurti savą ryšį su tuo gamtos ploteliu. Patirtis, kartojama reguliariai, ugdydama įgūdį klausytis ne tik muzikos garso šaltinio bet visos aplinkos, ilgainiui prisidėtų prie vertingų ir unikalių gamtos plotų išsaugojimo, ar bent sąmoningumo apie jų svarbą ir trapumą skleidimo. Galbūt Lietuvos platumose mes neturime abruciškų kalnų ar itin dinamiško reljefo, o bežygiuojant vienkiemius jungiančiais takais mus prisiveja ir aplodami savaip pasveikina unikalieji mišrūnai, bet, manau, ši „Garsinių kraštovaizdžių“ formulė yra universali, ir atradus tinkamą formą bei terpę maitintų klausytojus gilesniu savos natūralios aplinkos pažinimu bei pajauta per garsą ir per muziką.

Straipsnis parengtas mobilumo stažuotės „Eiti – girdėti – kurti“, finansuotos Lietuvos kultūros tarybos, metu.

Lietuvos muzikos antena