16 Lap Sofija Venskūnaitė. Si dixero, non satis est. Lukas Butkus festivalyje „Muzikos ruduo“
Po koncerto netyčia nugirsti kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus žodžiai „va čia tai performansas…“ taikliai pristato jaunosios kartos kompozitoriaus, pianisto, rašytojo ir muzikos kritiko Luko Butkaus kūrinį „Auto-da-fé“. Spalio 12 d. festivalis „Muzikos ruduo“ pakvietė susiburti į Šiuolaikinės muzikos ansamblio „Artisans“ pasirodymą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kolektyvas, kurio nariai Lukas Butkus (fortepijonas), Liepa Vozgirdaitė (smuikas), Dominykas Snarskis (perkusija) ir projekto svečias Evaldas Alekna (vokalas), žavi savo drąsa ir teatrališkumu, todėl į koncertą susirinko nemažai žiūrovų.
Publikai renkantis vietas, L. Butkus sėdėjo prie fortepijono ir grojo oru (neliesdamas instrumento klavišų). Stebint jį, kilo mintis: „Nejaugi jis šitaip jaudinasi, kad prieš pasirodymą repetuoja savo partiją?“. Tačiau tai buvo apgaulė – iš tiesų, nuo pat pirmojo kompozitoriaus žingsnio link fortepijono, prasidėjo kūrinys. Tai sufleravo, kad šį vakarą galime sulaukti netikėčiausių performatyvumo apraiškų. Istorijos centre – pats kompozitorius, kuris pasirodymo metu užima kenčiančio kūrėjo ir atlikėjo vaidmenis. Ansamblio nariai, kaip įvardino pats L. Butkus, yra tarytum abejingi stebėtojai, kurie ilgainiui tampa dar vienais skausmo sukėlėjais.
Auto-da-fé – tai ceremonija, kurios metu buvo teisiami eretikai ir apostatai. Kompozitorius teigia: „Man kūryba ir atlikimas yra tikėjimo aktas. Reikia tikėjimo tuo, ką darai, nors kartais jo nepakanka. Ir kas tada? Šį terminą apgalvojau ir tiesiogine, ir istorine prasme. Bet tai – ceremonija, kaltės viešas išpažinimas…“. Todėl šiame performanse – stiklinio butelio dūžis į galvą, jo šukės, skausmo riksmai, lėkščių mušimas prie pat ausų, pažeminimas ir nusižeminimas, kančia, baimė ir aidintis teisėjo juokas.
Pats kūrinys nestokojo stilistinės įvairovės, naudota daug išplėstinių styginių instrumentų technikų, dikcijos iššūkių dainininkui, o būgnininkui – įvairių ritminių modelių. Aptariant muzikos kalbą, norisi pabrėžti ir elektronikos, derinamos su akustiniais instrumentais, svarbą. Nors konkretaus tono suvokimas nebuvo svarbus, pats skambesys kūrė įtampos atmosferą. Nuolat kintanti, nepastovi, įvairi muzikos kalba klausytojams suteikė daug erdvės jų emocijoms ir išgyvenimams. Kūriniui būdingas koliažo principas, tačiau pats kompozitorius renkasi polistilistikos apibūdinimą. Panašus klausimas išlieka ir žanro atžvilgiu – ar tai performansas? Koncertas fortepijonui? „…kai pradėjau rašyti kūrinį, nusimačiau žanrą – sinkretinis koncertas“, – sako pats L. Butkus. Sinkretiškumo išties kūrinyje daug – galima išgirsti aliuzijų į koncertą, operą ir teatrą.
Pasibaigus koncertui, savęs nedrąsiai paklausiau, kodėl apie tai kalbama šiandien? „Šiais istorinių pokyčių laikais kurti muziką, groti kūrinius, kurių žanrinės šaknys slypi romantinėse iliuzijose, žvelgiant į tai platesnėje perspektyvoje, atrodo absurdiška, todėl kartais atrodo, kam viso to reikia? Dėl to mano kūrinio „herojus“ – ne romantinis; jis – absurdo herojus“, – sako L. Butkus.
Taip, orkestras išsivaikščiojo ir liko neišspręstos klasikinio koncerto kadencijos. Ar kančia turi pabaigą? Si dixero, non satis est. Nun verum est.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra