Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. „Švytinti šventumo mozaika“

03 Lap Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. „Švytinti šventumo mozaika“

Ruduo Kaunui reiškia muziką. Na taip, jau matau Tavo skeptišką žvilgsnį – o kaipgi pavasaris ir vasara? Nejaugi nebėgiojau į koncertus į save traukdama svaigius žydėjimo kvapus, alpdama nuo karščių ir mąstydama pavėsiuose? Tikrai taip, mano mielas, tikrai taip – vasarą Kaune šėlo Pažaislio festivalis ir šėliojo NYCHE, muzikos buvo galima klausytis visur – salėse, bažnyčiose, sėdint ant žemės ir kuplių medžių paunksmėse, mąstant apie žvaigždes ir ribas. O dabar, rudenį, norisi mąstyti apie amžinas vertybes, apie tikėjimą ir prasmę, kasdienio gyvenimo tylos šventumą.

Šis mano laiškas apie pastovumą ir tai, ko jokiais būdais negalima praleisti. Apie tai, kas Kaunui tapo tradicija – Kauno kompozitorių sakralinių kūrinių premjerų koncertą. Gerai atsimenu, kaip pirmą kartą mudu stebėjomės ir abejojom. Juk nelengva sukurti sakralinį kūrinį. „Gal gi jų ir taip pakanka?“ – turėtų pagalvoti gerai žinantys Vakarų Europos religinę muziką. „Bažnyčioje skamba bet kas!“ – ginčytų tie, kuriuos erzina liturgijoje skambančios gitaros ir vieno sakinio šlovinimo giesmės. „Neatliekam nė to, ką turim!“ – piktintųsi gerai žinantys lietuvišką – Lietuvos ir lietuvių išeivių sakralinę kūrybą. „O buvo laikai, kai Bažnyčia buvo dosniausias užsakovas…“ – tyliai šypsotųsi istorijos žinovai.

Man regis tai, ką jau penktą kartą daro Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus kompozitoriai, tapo fenomenu. Tarsi dešimtinę, tačiau ne Bažnyčiai, o Kauno žmonėms atiduodami muzikos sakralumo duoklę, viešai pristatydami tam skirtas premjeras. Metai iš metų, tradiciškai spalio mėnesį, Kauno šv. Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, po šv. Mišių skambėjo Algimanto Kubiliūno, Giedriaus Kuprevičiaus, Dalios Kairaitytės, Giedrės Pauliukevičiūtės, Raimundo Martinkėno, Viltės Žakevičiūtės, Zitos Bružaitės, Vidmanto Bartulio sakralinių kūrinių premjeros, kartu pagarbiai atliekant klasikų – Juozo Gruodžio, Juliaus Juzeliūno, Jono Dambrausko kūrinius.

Koncertuose šiuos kūrinius atliko puikiausi Kauno ir Lietuvos atlikėjai. Koncerte „Voces ex animo“ 2016 m. – dainininkas Mindaugas Zimkus, vargonininkė Dalia Jatautaitė, vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas); „Muzika Dievo namams“ 2017 m. – dainininkai Simona Liamo, Tomas Ladiga, fleitininkė Aušra Lukoševičiūtė ir vargonininkė Dalia Jatautaitė; „Regėjau versmę“ 2019 m. – dainininkai Egidijus Bavikinas, Ieva Goleckytė ir Kauno styginių kvartetas; „Vakaro malda“ 2020 m. – dainininkės Simona Liamo ir Nora Petročenko, fleitininkas Vytenis Gurskis ir arfininkė Aistė Baliunytė.

2021 m. kauniečiai šventė LKS Kauno skyriaus 50-metį, kurį paminėjo konferencija Kauno miesto muziejuje, Pažaislio muzikos festivalio rėmuose skambėjusiu sakralinės muzikos koncertu „Didis esi“, o rudenį – koncertu-susitikimu „Girdintys muziką“ ir koncertu „Penkios gimtadienio nuotaikos“. 2022 m., minint A. Kubiliūno jubiliejų, įvyko išskirtinis koncertas-dedikacija „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“.

Šiais metais aš jau buvau išsiilgus sakralinės muzikos premjerų. Žingsniuodama į koncertą, svarsčiau apie G. Pauliukevičiūtės ypatingą santykį su Švč. Mergelę Mariją šlovinančiais tekstais, bandžiau nuspėti apie ką šiais metais džiūgaus R. Martinkėnas, buvau tikra dėl A. Kubiliūno minties gylio ir aktualumo. Šis septynetas – vyriausieji A. Kubiliūnas ir G. Kuprevičius, brandūs D. Kairaitytė, Z. Bružaitė, G. Pauliukevičiūtė, R. Martinkėnas, jauniausioji skyriaus kompozitorė V. Žakevičiūtė – yra muzikinis Kauno veidas. Perfrazuojant Juozą Jasaitį, grakščia plunksna įvedantį skaitytoją į memuarinę, tas pačias Kauno gatves žingsniais matavusio Pulgio Andriušio knygą „Septinton įleidus“ – koncertai, kuriuose suskamba visų skyriaus kompozitorių kūriniai, skamba, kaip miesto pilnatvė, „mozaika, sudėstyta iš spalvotų kasdienybės akmenėlių, susiliejančių į švytintį paveikslą.“

Šių metų koncerte „Didis esi“, kuris spalio 22 d. tradiciškai įvyko Kauno šv. Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, dainininkai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir pianistė Paulė Gudinaitė atliko aštuonias premjeras: Viktoro Kuprevičiaus „Palaimink, Dieve“, Z. Bružaitės „Magnus es“, V. Žakevičiūtės „Memento vivere“, R. Martinkėno „Karaliau dangiškos šviesybės“, A. Kubiliūno „Už prievartos aukas“, G. Pauliukevičiūtės „Ave Maria“, D. Kairaitytės „Psalmė“ ir G. Kuprevičiaus „Mišios prie židinio“. Koncertą vedė šių koncertų iniciatorė ir skyriaus vadovė, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė.

Gan greitai po koncerto savo refleksijas socialiniuose tinkluose parašė G. Kuprevičius ir LKS Kauno skyriaus muzikologė Alina Ramanauskienė. Neapsisprendžiu kuo stebėtis labiau – socialinių tinklų galia ar mūsų, skelbiančių juose savo greitas refleksijas, tikėjimu jų svarba. Greitai savo auditoriją pasiekiančios mintys yra gerai, tačiau lygiai taip greitai jos paskęsta informacijos sraute… Mintyse bandau lyginti tai su kompozitoriaus ir muzikologo Vlado Jakubėno greitomis recenzijomis, kurias jis publikavo dienraščiuose, tikriausiai rašydamas jas tą patį vakarą. O mudu? Įsivaizduokime, kad mudu esame kaip Ona Šimaitė ir Feliksas Karazija, lėtai, popieriniuose laiškuose dalinęsi koncertų įspūdžiais.

Šie Kauno kompozitorių sakralinės muzikos premjerų koncertai man yra fenomenas, kaip, beje, ir pats Kauno skyrius. Ta įvairių kartų kompozitorių ir muzikologų bendrystė, pokalbiai po ąžuolu, apsikeitimas idėjomis, koncertų planavimas yra tai, kas laiko Kauno skyrių. Ir tai, kad skyrius geba kasmet miestui padovanoti bent po vieną savo premjerų, ir dar gi sakralinių kūrinių, koncertą – yra unikalu. Ypač atsižvelgiant į faktą, jog festivalis „Iš arti“ – jau nebe Kauno tribūna.

Tačiau, kas sakraliniai kūriniai yra šiandien? Asmeninio santykio su Dievu įgarsinimas? Pareiškimas? Pozicija? Tiesiog vokalinis kūrinys su kompozitoriui pasirodžiusiu reikšmingu tekstu? O realybėje – koks turėtų būti kūrinys, kad taptų liturginio ar koncertinio repertuaro dalimi? O be to – kas tai turėtų būti? Giesmės? Bažnyčios Tėvų raštų kontempliavimas? Dabarties šventųjų aktualios mintys? Pamaldžios poetų eilės? Savos, individualios mintys? Daugybė klausimų.

Per šiuos koncertus lietuviškos sakralinės muzikos lobynas jau pasipildė kameriniais ir choriniais kauniečių kompozitorių kūriniais: A. Kubiliūno „Yra metas“, „Sveika, Marija“, „Saulės žiedelis“, „Malda“, G. Kuprevičiaus „Do You Remember the Last Christmas?“, „Ave Maria“, „Preliudas Marijai“, „AAAMENNN“ („Mokinio ir Kolegos Vidmanto Bartulio atminimui“), V. Bartulio „Malda“, „O meile skaisčiosios širdies“, „Psalmė“, D. Kairaitytės „Voces ex animo“, „Prieš altorių“, „Vidi Aquam“, Z. Bružaitės „Benedictus es“, „Tu es via“, „Magnus es“, G. Pauliukevičiūtės „Ave Maris stella“, „Salve, Regina“, „Ave Maria“, „Panis angelicus“, R. Martinkėno „Dominus lux meus“, „Odė Grigaliui“, „Ave, crux“, V. Žakevičiūtės „Malda“. Tai – labai skirtingi kūriniai, skirtingas autorių požiūris į sakralumą ir liturginius bei poetinius tekstus. Man net parūpo paskaičiuoti, kiek sakralinės muzikos kūrinių Lietuvoje sukuriama per metus, kaip ir tai, kiek jų tampa liturgijos ar koncertinių programų dalimi.

Koncertą pradėjusi V. Kuprevičiaus „Palaimink, Dieve“ (Fausto Kiršos ž.) – malonaus, nesudėtingo skambesio giesmė, kuri tikrai galėtų nuolatos skambėti Bažnyčioje, jeigu ne tekstas apie lenkų okupuotą Vilnių! Manau pašaipius žiburiukus Tavo akyse – taigi aktuali tema, Vilnius kaip tik 700 metų jubiliejų švenčia! O man kyla kitokios mintys – apie konkrečios istorinės fabulos kūrinius, kurie dėl savo teksto kaip nugulė į lentynas, taip ir nugulė. O galėtų skambėti su tokiu kontekstu, kokiu yra, o mums tiesiog reikėtų būti mažiau… korektiškiems. Šis kūrinys koncerte nuskambėjo ne dėl ypatingo kauniečių rūpesčio Vilniumi, o iš pagarbos kompozitoriui, kariljonininkui Viktorui Kuprevičiui, LKS Kauno skyriaus pirmojo branduolio nariui. Klasikų kūrinys premjerų koncerte – viena svarbiausių šių koncertų tradicijų. 1935 m. sukurtą giesmę 2023 m. redagavo G. Kuprevičius, atliko M. Zimkus ir P. Gudinaitė.

Naujai suskambėjo Z. Bružaitės „Magnus es“ (2020) versija sopranui, tenorui ir fortepijonui (2023). Melodijos vingrumas, tekantis virš liutniškų fortepijono arpeggio ir akordų, šviesus, skaidrus, gilus prasmingumas, kartojamais „magnus es“ žodžiais įvedantis į džiugų transą, neabejotinai padės šiam kūriniui tapti liturginio ir koncertinio repertuaro dalimi. Išsinešiau šią giesmę mintyse, kaip suvenyrą, suteikiantį šviesos niūriais vakarais.

Kaip aimana, pradžioje vokalizuojama be teksto, suskambo V. Žakevičiūtės giesmė sopranui ir fortepijonui „Memento vivere“. Giesmėje dažnai pasikartojantis žodis „memento“ skambėjo kaip perspėjimas, nors visas tekstas – „Memento vivere. Dum vita est, spes est“ (Prisiminkite gyventi. Kol yra gyvenimas, yra viltis) tarsi turėtų nuteikti viltingai. Sukaupto, santūraus skambesio giesmė buvo vienintelė koncerte neturėjusi tiesioginės religinės fabulos. Tikiu, jog aktualaus turinio kūrinys ras vietą koncertiniame repertuare.

Džiugi, šlovinanti buvo R. Martinkėno giesmė „Karaliau dangiškos šviesybės“ (Maironio ž.). Giesmės tekstas, kurį su preciziška dikcija giedojo M. Zimkus, per kelis posmus apsakė Kristaus, kaip karaliaus, šlovinimo aspektus – žmogiško kūno priėmimą, mirtį ant kryžiaus ir atpirkimą, nuodėmių atleidimą. Kiekvieno posmo kulminacija – kvietimas karaliauti („širdyse karaliauk“, „žemėj karaliauk“) ir vokalizacija, kuri kitaip, nei V. Žakevičiūtės „Memento vivire“, skambėjo kaip pergalingas šauksmas. Gilios prasmės tekstas sugulė į grakščią melodiją su virtuozišku akompanimentu ir man tapo emocine koncerto kulminacija. Tai – viena iš daugybės šio autoriaus giesmių lietuvių poetų tekstais, kurios ateityje, tikiuosi, paklius į kelis kūrybos tomus.

„Išgirsk mano balsą, nes tai balsas aukų prievartos“ – tokiais žodžiais prasidėjo šioms dienoms itin aktualiai skambanti A. Kubiliūno kompozicija „Už prievartos aukas“ tenorui ir fortepijonui, kuri išeina už giesmės ribų. Sukurta pagal popiežiaus šv. Jono Pauliaus II to paties pavadinimo maldos, publikuotos rinkinyje „Mano maldos“,  teksto fragmentus. Tai sukrečianti malda, kalbanti apie vaikus, prašanti taikos, vėl ir vėl meldžianti išgirsti prašytojo maldą. Įtampos, desperacijos kupina vokalinė linija ir dramatiška fortepijono partija yra lygiaverčiai šioje kompozicijoje. Nenustoju žavėtis A. Kubiliūno pagarba lietuviškam žodžiui, o šiuo atveju ir pasaulio įvykių pajauta, autentiškumu ir atjauta. Išskirtinis kompozitoriaus stilius, aktualus tekstas ir paveikus atlikimas lėmė, jog kūrinys iš esmės tapo koncerto prasmine kulminacija. Deja, šioje giesmėje neišgirdau vilties, o širdį slėgė suvokimas, kad tokios maldos dar ilgai nepraras aktualumo…

Kaip šviesos spindulys šiame kontekste suskambo paprasta ir nuoširdi G. Pauliukevičiūtės, nuosekliai kuriančios Švč. Mergelės Marijos šlovinimo tekstais, giesmė „Ave Maria“ sopranui ir fortepijonui. Kaip čia derėjo šviesus G. Vaicekauskaitės balsas, giesmei suteikęs gėrio teigimą, maldos tekstą pavertęs ne malda, o pasitikėjimo pilnu dėkojimu, amžino gyvenimo pažadu. Tai 2013 m. sukurtos giesmės „Ave Maria“ sopranui ir fortepijonui redakciją. Šią jautrią, subtilią maldą tikiuosi dar ne kartą išgirsti liturgijoje.

Į ramaus santūrumo atmosferą grąžino D. Kairaitytės giesmė „Psalmė“ tenorui ir fortepijonui pagal liturginius žodžius iš vokiškos psalmių knygos, kalbanti apie Dievą, kaip apie šviesą ir tikėjimą. Tarsi iš senovinių giesmių knygų, su pasigėrėtina dikcija giedantis M. Zimkus, žodžio „Gott“ (Dievas) kartojimas, šiuolaikiškas, išgrynintas fortepijono skambėjimas sukūrė meditacinės, pasitikėjimo kupinos maldos jausmą. Vienintelė koncerto giesmė vokiečių kalba, kurią tikiuosi dar ne kartą išgirsti koncertuose ir bažnyčioje.

Klausydama G. Kuprevičiaus kompozicijos „Mišios prie židinio“, kurią autorius pristatė kaip maldą „vidujinių apmąstymų kambaryje“, mąsčiau apie arkivyskupo Liongino Virbalo parengtą dvasinės praktikos knygą „Eik į savo kambarėlį“. Savo koncepcija – vidujine malda – šis kūrinys man susisiejo su ankstesne D. Kairaitytės giesme. G. Kuprevičiaus kūrinys sopranui, tenorui ir fortepijonui, parašytas pagal tradicinę Mišių struktūrą – Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus, Agnus Dei, panaudojant ir išmedituojant tik pirmuosius tekstų žodžius. Kyrie dalyje aš išgirdau atkaklų prašymą; Gloria – šviesą ir žaismę su grakščiai įkomponuotais solistų plojimais, ir, netgi, truputį bružaitiško džiugesio; Credo – pasitikėjimą su netikėtai žaismingomis ir skausmingomis gaidelėmis; Sanctus – šviesų, meilės kupiną teigimą; Benedictus – santūrius, net skausmingus klausimus; o Agnus Dei suskambo džiugiai ir pergalingai, su varpų skambesiu fortepijono partijoje. Šis kūrinys – tikras koncerto apvainikavimas. Nors ši kompozicija man skambėjo labiau kaip liturginių tekstų meditacija, tikiu, jog skubančioje šių dienų Bažnyčioje ši muzika rastų vietą liturgijoje.

Tradicija tapusiame koncerte stebėjausi programos sudėtingumu, prasminiu ir emociniu balansu, atsižvelgiant į skirtingą kompozitorių stilistiką ir muzikinę kalbą, puikiu, jautriu atlikimu, preciziška dikcija giedant lietuvių, lotynų ir vokiečių kalbomis, jautriu koncertą vedusios K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės santykiu su publika. Nuostabu, kaip viename koncerte suskamba Raštų meditavimas, dėkojimas, šlovinimas, nepamirštant šiandienos aktualijų. Sau ir Kaunui norėčiau palinkėti, kad ši sakralinių kūrinių premjerų tradicija gyvuotų ir tada, kai vyriausiais skyriaus nariais bus dabartiniai jauniausi. Kad Kaunas visada turėtų savo kompozitorių ir muzikologų bendruomenę, o bendruomenė – žmones, kuriems yra reikalinga.

Lietuvos muzikos antena