Beata Juchnevič. Muzikinė moteriškos galios išraiška

31 Spa Beata Juchnevič. Muzikinė moteriškos galios išraiška

Lietingą spalio 29 d. vakarą šiuolaikinės muzikos mylėtojai atrado prieglobstį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ toliau dovanoja nepamirštamas garsines patirtis. Šį kartą klausytojai turėjo progą išgirsti Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, smuikininkę Rūtą Lipinaitytę, solistę, mecosopraną, Justiną Gringytę, o rankų mostais muzikos keliais juos vedė maestro Robertas Šervenikas.

Koncertą pradėjo suomių kompozitorės Kaijos Saariaho opusas simfoniniam orkestrui „Laterna Magica“ („Stebuklingasis žibintas“). Įkvėptas režisieriaus Ingmaro Bergmano autobiografijos tokiu pat pavadinimu, kūrinys nagrinėja pirmojo įrenginio, sukuriančio judančio vaizdo iliuziją, idėją. Kompozitorė čia žaidžia tempų įvairove, tarpusavyje persipinančiais ritmais. Svarbų vaidmenį medžiagos vystymui turi orkestro spalvos – nuo skirtingų instrumentinių ansamblių, koloristinės perkusijos iki orkestrantų šnabždesių, šnaresio ir grėsmingo tutti, kuris kiekvieną kartą įgauna vis kitą atspalvį, netampa tik garsine dėme. Kaip pasakoja pati kompozitorė, pirminį impulsą šio opuso sukūrimui sukėlė I. Bergmano mintys apie šviesą ir įvairialypiai jos apibūdinimai. Šviesos tematika K. Saariaho kūryboje nėra naujovė, kompozitorė kiekviename kūrinyje atranda vis naujų būdų šiai idėjai išreikšti. Klausantis kūrinio, rodos, galima užsimerkti ir akių vokuose matyti mirguliuojančias šviesas, jų nuolatinį kismą ir savotišką gyvastį, kone išspinduliuojamą kūrėjos pasirinktais garsų parametrais. Girdint gyvą šio kūrinio atlikimą, apima nepaprastas jausmas: K. Saariaho sukuria ypatingą šviesų ir spalvų pasaulį. Šį pojūtį sustiprina ir žinojimas, jog šiemet ilgai kovojusi su liga, kompozitorė iškeliavo Anapilin link amžinosios šviesos. Orkestro atlikimas tapo subtilia duokle K. Saariaho atminimui.

Antrajam vakaro kūriniui scenoje pasirodė lietuvių smuikininkė Rūta Lipinaitytė. Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru solistė atliko festivalio „Gaida“ svečio, kompozitoriaus Fazil Say koncertą smuikui „1001 Nights in Harem“ („1001 naktis hareme“). Nuo pat pirmų sekundžių opusas nukelia į egzotišką haremą. Klausytojus apgaubia rytietiško kolorito motyvai. Stebint temperamentingą R. Lipinaitytės solo, galima lengvai įsivaizduoti gudriąją Šecherezadą, viliojančiais pasakojimais užburiančią rūstų valdovą. Kaip ir klasikinis koncertas, F. Say kompozicija sudaryta iš keturių charakteringų dalių, kurių kiekviena pasakoja istoriją: pirmojoje pristatomos skirtingos haremo moterys, antroji – šokių vakarėlis, trečioji vaizduoja kitą rytą po energingo pobūvio, o ketvirtoji, kaip teigia pats kompozitorius, reflektuoja kitų dalių įvykius ir, nors prasideda dramatiškai, baigiasi laimingai. Kompozitorius meistriškai garsais pasakoja istoriją ir nepaleidžia dėmesio nuolatiniais tempų, ritminių figūrų, muzikinio naratyvo pokyčiais. Šį efektą sustiprina ir hipnotizuojantis R. Lipinaitytės atlikimas. Verta paminėti, jog iš kitos dirigento pusės įsitaisęs perkusininkas Pavelas Giunteris nenusileido charizma, tapdamas lygiaverčiu smuikininkės scenos partneriu ir privertęs patikėti, jog klausomės ne koncerto smuikui, o savotiško concerto grosso.

Po pertraukos scenoje pasirodė operos solistė Justina Gringytė, kuri kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko ilgai lauktą kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės premjerą. Kūrinys „Enheduana“, paremtas prieš tūkstančius metų gyvenusios šventikės ir poetės Enheduanos, laikomos pirmąja pasaulio autore, kūryba. Opusas iškart apgaubia klausytojus žemais sąskambiais, sukurdamas kiek grėsmingą, netgi mistišką nuotaiką. Viso kūrinio metu išties žavi, kaip nepriekaištingai kompozitorė valdo orkestro spalvas, išnaudoja tembrines galimybes, įvairiausius instrumentų derinius, išlikdama ištikima savam, atpažįstamam stiliui ir kūrinio naratyvui. Nors, kaip rašoma anotacijoje, Ž. Martinaitytė nesistengė pasirinktu garsynu, motyvais ar kūrinio dramaturgija atkurti archainio skambesio, muzikos kuriama nuotaika savaime nukelia į Mesopotamiją. Vienu metu klausantis pasirodė, jog skamba nepaprastai meistriškai sukomponuotas detektyvinio filmo garso takelis. Atrodytų, šiame kūrinyje kompozitorė ir bandė ištirti bei atsikleisti tikrą nusikaltimą – iš istorijos puslapių ilgiems tūkstantmečiams pašalintos poetės gyvenimą, kūrybą ir poveikį tolimesnei literatūros raidai. Savo ruožtu, solistė puikiai susitvarkė su naujuoju vaidmeniu – „Enheduanos“ balso partija išties virtuoziška, o J. Gringytė išdainavo kiekvieną garsą su neblėstančia charizma. Kiekvieną žodį išjautė ir perteikė taip, jog jis skriejo iki širdies gelmių, priversdamas grįžus namo pasidomėti Enheduana. 

Spalio 29 d. koncertas labai nustebino tiek programos vientisumu, tiek atlikėjų meistryste. Verta pažymėti, jog Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gan įspūdingai susitvarkė su visų trijų opusų charakterių spalvingumu ir profesionalumo reikalaujančiomis partijomis. Įtikinamai suskambėjo netgi šnabždesiai K. Saariahos kūrinyje, kurie neretai orkestrinėje muzikoje atrodo kvestionuotini. Maestro R. Šerveniko mostai užbūrė nuo pat pirmų sąskambių – buvo be galo malonu stebėti, su kokiu lengvumu dirigentas vedė orkestrą sudėtingų šiuolaikinių partitūrų eilutėmis, kaip kone kiekvienas jo pirštų krustelėjimas atrodė apgalvotas. Didžiausi sveikinimai orkestrui, dirigentui, solistams ir kompozitoriams!

Lietuvos muzikos antena