Lukas Butkus. Performatyvumo raiška baigiamajame festivalio „Muzikos ruduo“ koncerte

18 Spa Lukas Butkus. Performatyvumo raiška baigiamajame festivalio „Muzikos ruduo“ koncerte

Spalio 14 d. pasibaigė jau penkiasdešimt pirmuosius metus skaičiuojantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Muzikos ruduo“, kuris šiemet kvietė nagrinėti performatyvumo estetiką lietuvių kompozitorių muzikoje. Tiesa, sunku – arba, tiksliau, neįmanoma – vienareikšmiškai įvardinti, kas tai yra performatyvumas muzikoje: įvairove išsiskiriantys savaitės renginiai parodė, kad kiekvieno kūrėjo estetinę prieigą prie tematikos nulemia jų pačių apsibrėžtos sąvokos reikšmės, dažnai nulemtos jų ligi tol turėtos kūrybinės patirties, peržengiančios muzikos sritį. Vienas bendras bruožas vis dėlto išryškėjo – tai raiškos, nutolusios nuo konvencionalaus koncertiškumo, siekis, dažniausiai atvedantis į nublukusius paribius, kur susikerta muzikos ir teatro/audiovizualinio potyrio/performanso šešėliai. Ne veltui baigiamajame festivalio koncerte „Raiška–“ du šiuolaikinės muzikos klausytojams gerai pažįstami kolektyvai – styginių kvartetas „Chordos“ bei ansamblis „Apartment House“ iš Didžiosios Britanijos – Energetikos ir technikos muziejaus unikalioje erdvėje susivienijo atlikti keturias Lietuvos kompozitorių sąjungos ir LRT Klasikos užsakytų kūrinių premjeras, tyrinėjančias būtent performatyvumo muzikoje raišką. Vakaro metu nuskambėjo Andriaus Šiurio, Rūtos Vitkauskaitės, Arturo Bumšteino bei Agnės Matulevičiūtės kompozicijos.

Koncertą pradėjo kompozitoriaus Andriaus Šiurio kūrinys „Naktipiečiams Jeronimas kepa tris kiaušinius, skrudina duoną ir įsipila puodelį kavos“. Neįprasto susikaupimo kupina tyla laukiant pradžios privertė optimistiškai pagalvoti, kad per festivalio eigą publikai prigijo netikėtumo laukimas, – kad bet kuris elementas – net atlikėjo išėjimas į sceną – gali būti panaudotas, kaip performatyvumo elementas platesniame kūrinio užmanyme. Vis dėlto tai tebuvo užvaldęs nekantrumas. Kūriniui atlikti atlikėjai išsidėstė skirtingose pozicijose: publikos gretose, scenoje ir savotiškuose balkonuose virš jos – ir tarytum be jokio išankstinio perspėjimo prasidėjo akompanuojantis garso įrašas. Pasak paties kompozitoriaus, kūrinys pasakoja apie veikėją Jeronimą, panirusį į industrinio triukšmo persmelktą kasdienybę ir nemigos kamuojamą kasnaktybę, ir jo gan psichodeliškai pakvipusį naktipiečių ruošos epizodą. Atsiskleidžia atpažįstami A. Šiurio kūrybos bruožai, tačiau atsisakant konkrečių literatūrinių/poetinių nuorodų šiuo atveju „Naktipiečiams Jeronimas…“ apžavi savo suteikiamu klausymosi potyrio lengvumu (visgi ne visi tembrai buvo iš lengviausių: indų džerškėjimas, industriniai triukšmai, apdujusios pop dainos nuogirdos (…) derinamos su įvairiomis instrumentų grojimo technikomis), ir visa tai privertė pajusti kompozitoriaus šypseną, nulaikytą sukąsto skruosto, kuriant šį iš pirmo žvilgsnio vien buitišką naratyvą. Performatyvumo elementai atsiskleidžia nuo pat pradžios: netradicinis atlikėjų išdėstymas erdvėje, ruošimosi veiksmai perkelti į sceną (kaip, spėju, violončelių strykų ištrynimas kanifolija)… Vis dėlto, pasigedau drąsesnių sprendimų, pavyzdžiui, kodėl neperkėlus kai kurių maisto ruošos aspektų į sceną? Žinoma, nebūtina kūrinio metu virti sriubą ar čirškinti kiaušinienę, kaip kad jau yra buvę lietuvių performansų istorijoje, bet, galbūt, ryškesnė trajektorija ta kryptimi atsvertų žymų pranašumą, kurį skoningai ir profesionaliai sukurta elektronika turėjo akustinių instrumentų partijų atžvilgiu. Iš jų nė viena nepasižymėjo pilnai išvystytu charakteriu, ypač kontrabosinių kanklių partija, atlikta „Apartment House“ klavišininko Kerry‘io Yongo; ji tiesiog neišsigirdo (tikriausiai elektronikos labui). Vis dėlto tai buvo stipri vakaro pradžia.

Rūtos Vitkauskaitės kūrinys „Preritzos“, užsakytas LRT Klasikos, yra trečiasis „Ritzų“ serijos kūrinys. Pavadinimas – tai kompozitorės sugalvotos kalbos žodis, reiškiantis smičiaus šokį, o prefiksas „pre“ nurodo į momentą ir erdvę tarp smičiaus ir instrumento sąlyčio. Kūrinys pasižymi perkusinių tembrų skambesio, išgaunamo ne vien tik perkusiniais instrumentais, paieška. Taip kuriamos aliuzijos į skirtingų tautų folklorą ir „gentišką“ skambesį, kuris klausantis dažnai priminė primityvistinį I. Stravinskio komponavimo periodą, tik… daug primityvesnį ir perdėm subanalintą. Kūrinio stiprybės atsiskleidžia tik veržliosiose ir energijos kupinose dalyse, kuriose mažiausiai jaučiasi schematiškas ritzų koncepto eksponavimas, kuris klausantis labai greitai pabosta, ypač kai trukdžiai muzikinėje tėkmėje beda pirštu į akivaizdžias problemas formoje. „Preritzos“ turėjo mažai ką bendro su performatyvumu, o pats konceptas lieka savo tikrojo skambesio rezultato paraštėje.

Turiu pripažinti, kad Arturo Bumšteino kūrinio „Atsitiktinės mintys I“ klausymosi patirtis išlieka mano atmintyje kaip viena siurrealistiškiausių pastarojo meto muzikinių patirčių. Kompozicija buvo parengta tyrinėjant medžiagos kontrolės temą, dėl ko jos harmoninė medžiaga buvo sugeneruota atsitiktinių skaičių generatoriaus, o garsų trukmės buvo deleguotos (man labai patinka šito žodžio pavartojimas aprašyme) Elisabeth Bishop eilėraščio „One Art“ žodžių ritmui. Didžiausia kompozitoriaus sprendimo galia teko muzikinės medžiagos instrumentuotei. Viso to rezultatas – tylus, dažną sykį puantilistinis ekstremaliausius Mortono Feldmano kūrybos pavyzdžius menantis kūrinys, kurio vienalyčio skambesio klausantis tarytum atsivėrė man ligi tol nepažintos nepatogumo erdvės, o būtent jose atsirado vietos veistis savoms atsitiktinėms mintims. Iki šiol sunku pasakyti, kiek kūrinys truko: spėju, tarpe tarp penkiolikos minučių ir valandos. Klausantis buvo įdomu atsigręžti į savo kūno reakcijas, atkreipti dėmesį į pašalinius garsus, o kažkada kūrinio pirmoje pusėje, kai dar stengiausi apsiprasti su tuo, ką girdžiu, mažametis vaikas prakalbo garsiau nei atlikėjai grojo. Likusį laiką neramino mintys: ar tas vaikas iš tikrųjų egzistuoja, ar aš jį įsivaizdavau, ar čia fonograma, ar čia performanso dalis?.. Likusį laiką klausydamasis jaučiausi lyg sėdėčiau ant adatų bandydamas suprasti, kiek iš tikrųjų pakriko mano santykis su realybe, ir tik pasibaigus kūriniui ir vienam iš vaiko tėvų, susirūpinusiam likusių klausytojų ramybe, jį sugrąžinus į salę galėjau paleisti kūną apėmusią įtampą. Neintencionaliai Arturo Bumšteino „Atsitiktinės mintys I“ man tapo vienu iš ryškiausių pastaruoju metu patirtų performansų: nuo sukūrimo iki atlikimo aplinkybių. Iki šiol nežinau, ar tas vaikas buvo pasamdytas aktorius.

Vakarą užbaigė Agnės Matulevičiūtės kompozicija „Circle of Life“ ratu besisukantiems atlikėjams ir jų instrumentams. Kūrinio pavadinimas yra aiški aliuzija į gerai žinomo animacinio filmo „Liūtas karalius“ garso takelį, parašytą Hanso Zimmerio ir Eltono Johno, bei į gyvenimo rato konceptą. Performatyviausias vakaro kūrinys, kurio dramaturginis vystymas yra tiesiogiai susijęs su užkoduotu koncepto daugiaprasmiškumu, kuris yra ganėtinai tiesmukiškai eksploatuojamas savo pažodiniais pavidalais: gyvenimo ratas – reiškia, atlikėjai sukasi ratu; gyvenimo ratas – reiškia, skamba šaukinys „Ah Zabenya“ iš dainos tuo pačiu pavadinimu. Prasminės nuorodos yra galinga kompozicinė priemonė, kuria tinkamai pasinaudojus gali būti sukurtas papildomas prasminis lygmuo sustiprinantis pradinę kūrinio idėją. Šio kūrinio atveju tai sukūrė nebent komiškumo įspūdį. „Circle of Life“ vidurinėje dalyje atlikėjai scenoje apsimaino ir groja vieni kitų instrumentais (visi išskyrus klarnetininkė Heather Roche). Tai toliau vysto gyvenimo rato metaforą, bet taip pat tampa savotiška nuoroda į Mauricio Kagelio ankstyvuosius kūrybinius koncept-bandymus. Visgi, garsinis to rezultatas – nuviliantis. Toliau suskamba džiaugsminga klasicistinio stiliaus styginių instrumentų atliekama padala, kuriai nuslūgus, skambant daug kartų kartojamam mažoriniam akordui, atlikėjai paskutinį kartą apsisuka ratu taip užbaigdami kūrinį. Idėjiniu atžvilgiu kūrinys pasirodė išpildytas ir patrauklus platesnei klausytojų auditorijai, kompoziciniu požiūriu – trikdantis.

Baigiamasis festivalio „Muzikos ruduo“ koncertas „Raiška–“ leido pažinti keturis skirtingus ir individualius priėjimus prie performatyvumo šiuolaikinėje muzikoje. Styginių kvarteto „Chordos“ bei ansamblio „Apartment House“ narių įtaigiai ir profesionaliai atliktos premjeros leido iškelti reikiamus klausimus apie vis dažniau sutinkamus užmuzikinius raiškos elementus ir jų poveikį klausymosi patirčiai. Kai kuriais atvejais jie gali suveikti, kaip auditorijos izoliatoriai, ištraukiantys klausytojus į nepatirtus klausymosi būvius, o kitais – kaip kūrinio idėjos praplėtiniai.  

Lietuvos muzikos antena