Kotryna Račiūnaitė. Skambančių sapnų atgarsiai

12 Spa Kotryna Račiūnaitė. Skambančių sapnų atgarsiai

Šiandienos kūriniai supažindina ne tik su paviršutiniška pasirodymo idėja, bet ir vis dažniau ieško galimybių kurti emocinį prieraišumą. Tad ir paskutinę rugsėjo dieną gimtadienį švenčiantis LRT KLASIKOS radijas klausytojus pakvietė į gana neįprastą muzikinę kelionę – aštuonias valandas trukusį muzikinį patyrimą, nukėlusį į itin uždarą klausytojo asmeninę erdvę, siekiant atverti giliai slypinčius pojūčius.

„Ką sapnavai?“ – taip kompozitorius Dominykas Digimas pavadino rugsėjo 30 d. pristatytą savo aštuonių valandų kūrinio premjerą. Šiame kūrinyje atsiskleidė kompozitoriaus polinkis į savianalizę, siekta sustabdyti laiką, leisti pasimėgauti akistata su savo mintimis ir leistis į pasąmonėje glūdinčių garsovaizdžių paieškas.

Itin neįprastu pavadinčiau ruošimąsi į koncertą – pernakt truksiantis muzikinis patyrimas kėlė nemažai klaustukų. Pasiimti antklodę, miegmaišį, o gal čiužinį? Reikės pižamos, o gal ir dantų šepetėlį pasigriebti? Tokios mintys šmėžavo ruošiantis į kompozitorių namus. Tiesa, taip galvojau ne aš viena – gurkšnojant kavą ir mėgaujantis pasitikimo desertais, panašūs svarstymai skambėjo ir namų erdvėse. O ir į vienas kitą su šypsena besižvalgę klausytojai pasirodymui pasiruošė įvairiai – kas su džinsais ir marškiniais nusiteikė atidžiai klausytis, kas pasiėmė visą namų miegamojo amuniciją ir įsitaisė visai nakčiai.

O potyris buvo išties nepaprastas. Retai papulsi ten, kur prieš miegą gali išvysti per porą metrų nutolusius atlikėjus, visą naktį grojusius gyvai. Tai buvo du Lietuvoje gerai žinomi ansambliai: „Synaesthesis“ ir „Melos“. Tokią sudėtį pasirinkdamas D. Digimas pataikė tiesiai į dešimtuką – atlikėjai puikiai išpildė numatytą kūrinio struktūrą. Pastarąją apibūdinčiau kaip diminuendo – dvylikos dalių kūrinį ansambliai pradėjo kartu, jungiant styginių, pučiamųjų ir fortepijono tembrą, padailintus „Melos“ atliekama vokaline partija. Tuomet po beveik keturių valandų, prieš reprizą, sapnų užtvindytoje salėje girdėjome tik fortepijoną ir violončelę.

Mąstydama apie įspūdžius po premjeros, bene labiausiai džiaugiausi tuo, jog tas keturias valandas tyrinėjau šį pasirodymą, nepasidaviau retkarčiais itin migdančioms melodijoms ir mane supusių žmonių ritmingam kvėpavimui. Kūrinys nebuvo tik monotoniškas tekėjimas – išgirdau ir judresnių, dramatiškų melodijų, o vokalinio ansamblio dalys sapnuose, tikiu, suformavo naujų veikėjų siluetus. Atkreipusi dėmesį į kompozitoriaus apgalvotus tembrų derinius, stebėjausi ir atlikėjų ištvermingumu – kaskart matydama juos vos ne ant pirštų galų keičiantis, laukdavau, kur šįkart pasisuks sapno garsovaizdis. Manau, jog premjeroje atlikėjai jautėsi panašiai – šiek tiek apsnūdusiomis akimis (bet ne pirštais ir balso stygomis), jie taip pat stebėjo miegančių klausytojų salę, kuri atrodė tarsi mistinis sapnas apie sustojusį laiką.

Ir visgi, ką sapnavau? Tąkart sapnų garsovaizdžio nesukūriau. Atmosfera, tvyrojusi visose namų erdvėse, sukėlė įvairius apmąstymus, tad šįkart pasirinkau stebėtojos, o ne sapnų keliautojos rolę. Paryčiais neatsilaikiusi ir užsnūdusi vis girdėjau miegmaišius besipakuojančius klausytojus bei garsiais dūžiais užveriamas duris, kas artino link šios patirties pabaigos. Tačiau neabejoju, jog šis kūrinys dar suskambės viename iš mano sapnų.

Lietuvos muzikos antena