Kotryna Račiūnaitė. „Muzika erdvėje“: sustojusio laiko aidai požeminėje perėjoje

15 Rgs Kotryna Račiūnaitė. „Muzika erdvėje“: sustojusio laiko aidai požeminėje perėjoje

Jei pažvelgtume į nespalvotose nuotraukose įamžintas Lazdynų mikrorajono panoramas, matytume ne tik sustojusį laiką, kurį simboliškai gaubia Vilniaus televizijos bokštas, bet ir itin kasdienišką, paširdžiuose kiekvienam lietuviui artimą aplinką. Tokias asociacijas susikūriau žvelgdama į menininko Antono Lukoszevieze darytą nuotrauką, kurią itin rūpestingai kiekvienam stabtelėjusiam ir besidairančiam išdalino festivalio „Muzika erdvėje“ organizatoriai.

Šįkart festivalio erdvės koncentravosi į užribius – ne tik geografiškai apibrėžiamas vietas, bet ir dažnai kasdieniame gyvenime didelio dėmesio nepatraukiančius objektus. Rugsėjo 6-ąją, antrąją festivalio dieną, užribio pagrindiniu tašku tapo po šurmulinga Oslo gatve besislepianti Lazdynų požeminė perėja. Grafičiais išmargintos perėjos sienos veikiausiai yra vienas iš spalvingiausių ir linksmiausių elementų pirmyn-atgal Lazdynų ligoninės kryptimi zujantiems žmonėms, o pabaigoje besišviečią laiptai link parko dar labiau skatina skubinti tempą.  Tad tą vieną vakarą A. Lukoszevieze surengtas performansas (o to kitaip nepavadinsi) išties sulaukė įvairaus atsako, kuris, mano supratimu, ir buvo pagrindinė šio pasirodymo vinis.

Pats idėjos kūrėjas ir įgyvendintojas A. Lukoszevieze tiek festivalio lankstinuke, tiek ir kitose menininkų biografijas įprasminančiuose tekstuose yra apibūdinamas kaip tarpdisciplininio meno kūrėjas ir atlikėjas. Violončelės ir fiksuotos medijos dialogo metu kompozitorius bandė kvestionuoti visuomenėje giliai įsišaknijusį stereotipą apie muzikos atlikimą, kaip malonų konsonansų skambesį, o patį instrumentininką – pagrindinį ir vienintelį kūrinio atlikėją. „Instrumentą traukė, šveitė, zulino…“, – tokių panašių mano nugirstų nuostabos replikų susilaukė atlikimas.

Pirmiausia dėmesys krypo į itin susikaupusį kūrinio autorių ir atlikėją – jis ir kūrinys buvo, tarsi, vienis, neatsiejama vienas kito dalis. Violončelė ir ją karts nuo karto permušanti garsiakalbiuose įsitvirtinusi fiksuota medija apgaubė visą erdvę, sukurdama burbulą į jį patekusiems žmonėms. Kas dengėsi ausis, kas prabėgom bandė tęsti pokalbį telefonu, o kas užsimerkęs mėgavosi atlikimu – tokius pavyzdžius stebėjau klausytojų gretose.

Pirma, neslėpsiu, susikoncentruoti į kūrinio atlikimą buvo gana sudėtinga – žmonės nerimastingai dairėsi, aplinką traktavo kaip triukšmą, neleidžiantį susikaupti ir išgirsti muzikos. Tačiau jau po kelių minučių ausys priprato ir visas bruzdesys tapo neatskiriamas nuo pasirodymo. Nors pradžioje man kiek pritrūko minimalių sceninių efektų, išskiriančių atlikėją (pavyzdžiui, nors ir neryškios šviesos, nukreiptos į jį), vėliau taip pat prie reginio pripratau.

Pusę valandos trukęs pasirodymas sukėlė dvejopą įspūdį. Pirmoji emocija, kad ir kaip bebūtų, nejučiomis rėmėsi į tradicinio pasirodymo paieškas. Antroji leido tiek aplink esančius žmones, tiek ir save pačią traktuoti kaip pagrindinius viso pasirodymo atlikėjus. Dėmesį tikrai patraukė neįprasti garso išgavimo būdai. Garsas, sklindantis iš garsiakalbių, susiliejo su erdve, anot kompozitoriaus, įrėminančia sustojusį laiką. Taip šis nedidelis miesto užribis nusišvietė ne tik prietemoje skendinčiomis grafičio iliustracijomis, bet ir erdviniu performansu, kuris sėkmingai įgyvendino festivalio idėją. Galiausiai, iškėliau sau klausimą – o kas, jei aš pati būčiau ta nieko nežinanti, įprastu keliu namo skubanti praeivė? Sustočiau, stebėčiausi, o gal tai jau būtų nieko nestebinantis reiškinys?

Lietuvos muzikos antena