Lukas Butkus. Iš „Druskomanijos“ dienoraščių: Druskininkai, Liškiava

10 Lie Lukas Butkus. Iš „Druskomanijos“ dienoraščių: Druskininkai, Liškiava

Šių metų gegužės 18–28 d. įvyko trisdešimt devintasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Pirmojoje festivalio recenzijos dalyje aptariau renginius, vykusius Vilniuje, ir įspūdžius, kuriuos jie man paliko. Šioje dalyje pristatysiu tai, kas privertė klausytojus sugūžėti, kaip įprasta paskutiniam „Druskomanijos“ savaitgaliui, į Druskininkų miestą. Tikriausiai verta pasikartoti, kad šiuo tekstu, kaip ir anuo, siekiu perteikti kuo objektyvesnes kritines įžvalgas, tačiau turėdamas omenyje savo glaudų ryšį su bendruomene, kuri yra pagrindinė „Druskomanijos“ auditorija ir dalyvė, turiu sąmoningai prisiimti tarpinę poziciją. Dėl to šis tekstas įgauna savotiško dienoraščio, impresijų rinkinio formą, ribotą tiek, kiek ribotas jį rašantysis.

„Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada.“ (Jurga Ivanauskaitė)

Gegužės 26 d. Druskininkų amatų centre „Meno kalvė“ įvyko kompozitoriaus ir vokalisto Evaldo Aleknos performanso „Waggle Dance“ premjera. Kūrinio centre – žvilgsnis į šiems neapibrėžtumo ir ekologinių grėsmių laikams ypač aktualius klausimus: apie žmogaus veiklos daromą žalą gamtai ir jos keliamas grėsmes. Tam nagrinėti buvo pasitelkta bičių ir jų gyvenimo aspektų simbolika; waggle dance – tai iki šiol pilnai neperprastas bičių „šokis“, būdas joms tarpusavyje komunikuoti. Keturios atlikėjos – Agnė Semenovičiūtė, Irma Kilsch, Livija Šiaudvirtaitė ir Ūla Zemeckytė – pradeda performansą užimdamos sėdimas pozicijas ant specialiai darbo autoriaus E. Aleknos pagamintų bičių avilių, kurių viduje – garsiakalbiai, leidžiantys performanso garso takelį. Atlikėjos, sėdėdamos veidais į centre esančią pinto meno ekspozicijos salelę, dainuoja liaudies dainas, o ilgainiui kūrinio formoje atsiskleidžia dualumas – tarp dainų įsiterpia Agnės Semenovičiūtės spoken word stiliuje atliekami autoriaus tekstai. Šis atlikimo stilių kontrastas tarp to, kas sena (liaudies dainos) ir to, kas nauja (spoken word), tarytum iliustruoja vidines šiuolaikinio žmogaus priešpriešas: individas prieš kolektyvinę praeitį, akistatoje su ateities grėsmėmis, sėdintis ant savo „avilio“, atskirtas ir pažeidžiamas, kalbantis savo gyvenimo tiesą, bet neišgirstas dainuoja toliau išvien su kitais tiesas, kurios, išlikusios kaip praeities išmintis, tampa tarytum dar vienu baltu triukšmu, dūzgesiu, bandant susikalbėti. Tame ir atsiskleidžia „Waggle dance“ drama: kad žmonės – ne bitės, mums kur kas sunkiau suprasti vienas kitą arba paprasčiausiai būti atviriems su savo skausmu, nutrynus paviršutiniško bendrumo sluoksnius. Komplimentų vertas idėjos išpildymas – „Waggle dance“ tikriausiai estetiškiausias festivalio renginys. Vis dėlto klausytojo įsitraukimą būtų padidinęs geresnis atlikėjų įgarsinimas arba papildomos garsiakalbių išvestys į auditoriją. Žinoma, tai tėra techninės smulkmenos, už kurias kūrėjai neturi būti atsakingi ir tai nepakeičia bendros kūrinio vertės. Sveikinimai keliauja kompozitoriui ir atlikėjoms!

Apsaugok, Viešpatie, nuo karo, maro, sanatorijų ir miesto švenčių

Tą patį vakarą „Eglės“ sanatorijos koncertinėje salėje įvyko dviejų dalių improvizacinės muzikos koncertas „Wind“, kuriame klausytojus nukelti į garsinių potyrių kelionę susitiko ansamblis „Fleitų 3“ bei atlikėjas Mikas Kurtinaitis.

„Fleitų 3“ sudaro ryškūs šiuolaikinės muzikos scenos vardai – Mėta Gabrielė Pelegrimaitė (koncertinė fleita), Salomėja Kalvelytė (altinė ir koncertinė fleitos) bei Kristupas Gikas (bosinė ir koncertinė fleitos), – kurių kūrybinis bendradarbiavimas parodo juos, kaip vieną perspektyviausių savo veiklos kelią pradedančių kolektyvų. Prisimenu, kaip šių metų pradžioje pirmą kartą išgirdau juos „contemPLAY“ festivalio atidaromajame koncerte. Tarytum iš niekur nieko jų atliekamos improvizacijos iššaukė emocinį atsaką: atrodytų, taip paprasta pasimesti šiuolaikinę muziką nuolatos lydinčioje cinizmo auroje, neleidžiančioje net susimąstyti apie tikrąjį vardo scenoje svorį, bet „Fleitų 3“ stotas – atviras ir nepretenzingas – kartu su jų atliekama muzika suknežina apgaulingus pirmojo įspūdžio sukurtus lūkesčius, ir vietoje jų – sukuriama kažkas jaukaus, taip, kartais perdėm sentimentalaus, bet nemažiau paveikaus. Šiame koncerte nesusigraudinau, kaip anksčiau minėtame – jų atliekama improvizacinė kompozicija, skambanti ištisai ir be pertraukų, leido tiesiog panirti į netikėtus skambesio ir erdvės santykio niuansus. Graduota laiko tėkmė leido parimus užsimerkti ir klausytis, o galiausiai atmerkus akis nusistebėti: kada gi spėta išmainyti koncertinę fleitą į bosinę? Tokia sklandi buvo visa ko tėkmė. Žinoma, galima leptelti apie pastarojo meto madą reklamuotis po „monochrominės muzikos“ etikete, kai muzika atliekama vieno arba panašių tembrų instrumentų (visa širdimi jos nekenčiu, nes tai tėra dar vienas viešųjų ryšių triukas validuoti bevertę ir nieko nepasakančią muziką, ją paguldant į vieną Prokrusto lovą su kažko verta muzikine raiška). Džiugu, kad „Fleitų 3“ ginasi nuo panašių asinchronizmų taip išlaikydami savo autentiškumą.

Šiuolaikinės muzikos atlikėjas tūbininkas Mikas Kurtinaitis pristatė savo improvizacinį kūrinį „Solo keturioms tūboms“. Performatyvumo elementas atsiskleidžia pačioje kūrinio sąrangoje – keturios tūbos, padėtos skirtinguose koncertų salės taškuose, yra sujungtos žarnomis. Scenos centre atlikėjas, manipuliuodamas grojamos tūbos vidine konstrukcija, valdo pučiamo oro srovę tiek savo, tiek salėje išdėstytuose instrumentuose. Kūrinio eigoje atsiskleidė Miko Kurtinaičio virtuoziškumas ir išradingumas, taip pat buvo pasiektas užsibrėžtas efektas kaskart nustebindavęs erdvės, kaip kompozicinio elemento, panaudojimu. Klausantis, turiu pripažinti, silpniausias aspektas buvo forma: jautėsi ne pilnai suvaldyta laiko dramaturgija, dėl ko kai kurios vietos priminė „duobes“. Nepadėjo ir vietinės publikos pirminė reakcija į kūrinio skambesį: juokas, tarpusavio klegesys, durų trankus darinėjimas įeinant/išeinant, vienu momentu šalimais buvusi klausytoja pratrūko tildyti už nugaros sėdėjusius koncerto lankytojus. Mano vidinio miesčionio plaukai pasišiaušė iš pykčio galvojant, kokio velnio apskritai „Druskomanija“ tebevyksta Druskininkuose – publikai, kuri iš pirmo žvilgsnio nei „supranta“, nei „gerbia“ tai, kas jiems atliekama, kurie verčiau trankytųsi – taip sutapo – tą savaitgalį vykstančios Druskininkų miesto šventės eisenos ritmu į Jaručio, Jessica Shy arba kitos kalbančios televizoriaus ekrano galvos koncertą. Bet tada pasidarė ramiau, klausytojai po truputį telkė dėmesį. Kartas nuo karto pažvelgdavau į pagyvenusią moterį, sėdėjusią priešais mane, kaip šypsena jos veide nė karto neišblėso: nei reaguojant į svetimus išplėstinių technikų garsus, nei dirstelint sau į šoną, vienai iš keturių tūbų „prabilus“. Ir supranti, kad tai yra atvirumo klausimas: pirminė reakcija į tai, kas svetima, visada turės grėsmę prasiveržti nesukontroliuotais pavidalais, bet užduotas klausimas, sukirbinantis smalsumą ir norą suprasti, bus tai, kas leis klausytojui priimti tave ir tavo meną. Miko Kurtinaičio grojimas sugebėjo tai padaryti. Sugrįždamas prie klausytojų reakcijos dabar suprantu tikslo dalintis šiuolaikinės muzikos koncertais su mažesnių miestų auditorijomis svarbą: tai leidžia klausytojams, kaip mano minėtoji moteris priekinėje eilėje, išgirsti tai, ko galbūt kitomis progomis jie nebūtų galėję išgirsti; ir, žinoma, tos juoką keliančios reakcijos mums, muzikos „profesionalams“, yra svarbios, kaip savotiškas priešnuodis nuo cinizmo ir snobizmo, akistata su savo vidine puikybe (arba tinkamesnis žodis „išpindėjimu“). Net kompleksiškiausias ir avangardiškiausias kūrinys atras kelią į klausytojo sąmonę, jei savyje jis turės kvietimą patirti ir kelti klausimus kartu. Tą Miko Kurtinaičio „Solo keturioms tūboms“ sugebėjo padaryti.

„Tosca“ yra nebloga grupė

Sekančią dieną pušyne, už Lietuvos kompozitorių sąjungos kūrybos ir poilsio namų, įvyko austrų kompozitoriaus Ruperto Huberio muzikinė instaliacija „Pine unplugged“, kurią įgyvendinti padėjo improvizacine muzika besidomintys Druskininkų menininkų rezidencijoje dalyvavę atlikėjai. Šiuo darbu analizuojamas žmogaus asmeninis ryšys su pušimi. Įžengiant į pušyną pasitiko instaliacijos dalyviai, grojantys tibetietiškais dubenimis, išsidėstę taip, kad parodytų kelią į proskynoje įsikūrusią sceną. Besirenkančius klausytojus „apvalė“ gongo dūžiai. Pati instaliacija nepaliko gero įspūdžio: ritualiniai elementai, vokaliniai intarpai, archajiniai instrumentai. Net sunku ką nors konkretaus prisiminti, tik purviną sakralinio vojerizmo įspūdį, tarytum stebėtum kažką pusėtino, pridengtą dvasingumo neliečiamybe: ach, jūs sugadinti vakariečiai, nesuprantate… Tikiu, kad rezidencijos patirtys buvo svarbios jose dalyvavusiems menininkams, o R. Huberio ir jo žmonos Doris Huber pamokos išliks atmintyje, tačiau galiu vertinti tik tai, ką pats, kaip stebėtojas, mačiau: nepavykusį bandymą prakalbinti pušį, kuriam nereikėjo klausytojų dalyvavimo, kad (ne)įvyktų.

Stebint vyksmą, prisiminiau grupę „Tosca“, kurios narys ir prodiuseris yra R. Huberis, dainą „Swimswimswim“. Gera daina, kontrastuojanti visomis prasmėmis su tuo, kas yra „Pine unplugged“. Didžioji dalis jos žodžių yra angliški, tačiau keli posmai staiga nuskamba suahilių kalba: „Moja, mbili, tatu / Mama nakula viatu / Viatu nalia / Mama kimbia / Moja, mbili, tatu.“ Išvertus reikštų: „Vienas, du, trys / Mama, aš valgau batus / Verkiu batai / Mama bėgti / Vienas, du, trys.“ Apninka jausmas, kad panašaus tipo kratinys išryškėtų išvertus tai, kas buvo dainuota „Pine unplugged“ metu.

Gaila, kad tai ne koncerto apžvalga

Gegužės 27 d. Druskininkų „Eglės“ sanatorijos kavinėje „Žaliasis sodas“ įvyko metus laiko brandinto trijų jaunosios kartos kompozitorių Ievos Parnarauskaitės, Dainoros Aleksaitės ir Jūros Elenos Šedytės kartu suburto vokalinio ansamblio „Edgy Palates“ debiutinio albumo „Itchy Throat“ pristatymo koncertas. Gaila, kad negalėjau jo išgirsti gyvai (dėl sekančio koncerto pasiruošimo darbų), bet visa laimė, kad berašant šį tekstą albumas „Itchy Throat“ jau yra išleistas „Spotify“, „Bandcamp“ ir kitose muzikos klausymosi platformose. Dėl to nekantriai puolu klausytis.

Albume nugulė šeši skirtingi tiek stilistine, tiek kompozicine prasme kūriniai, kurie kompozitorių idėjinio ir estetinio susiklausymo dėka sklandžiai nugulė į viena kitą papildančią balso galimybių ir elektroninio skambesio tyrinėjimo mozaiką. Pirmasis takelis „ASH-ASHA“ prasideda besiloopinančia ir krentančia atlikėjų balsų kaskada, atvedančia į animalistinį EDM stiliaus beatą, ant kurio skleidžiasi vokaliniai motyvai. Pasibaigus dainos antrajam trečdaliui prasideda dalis, paremta įkvėpimo-iškvėpimo per burną garsais, kas priminė inuitų gerklinį dainavimą katajjaq, kol, sugrįžus beatui, kūrinyspasibaigia uždaroje formoje vėl nuskambėjus pradžios motyvui. Kūrinio „Rūkas“ pradžia iškart priminė Ryčio Mažulio kūrinį „Cum essem parvulus“ savo minimalistiniu faktūros skambesiu ir tolygiomis pagrindinio motyvo permutacijomis laike, tačiau ant šio sukurto pagrindo įstojus kontratemai atsiskleidė graži ir subalansuota kūrinio atmosfera, persmelkta meditatyvia vidine pulsacija. Pavieniai balsai pradeda tirpti į dailų atmosferinį droną, tačiau ne iki galo – balsų individualios linijos tarytum išlaiko laiko išbandymą nenugalėtos.

Sekantis albumo kūrinys „Ho‘oponopono“ atsispiria nuo taip havajietiškai vadinamos susitaikymo praktikos, ritualo. Pirmoji dalis remiasi ansamblio narių vokaliniais sugebėjimais ir jų įgūdžiais imituoti gamtoje girdimus garsus. Meistriškai auginama įtampa atveda į pirmą kartą klausantis nustebinusį „epilogą“, kai išsigirsta žodžiai: „atsiprašau, atleisk, aš tave myliu, ačiū tau…“ Kompoziciškai įdomiausias albumo kūrinys, kuris sužinojus už pavadinimo slypinčią prasmę įgauna papildomą skambesio gylį, – ypač klausantis antrą, trečią… kartą.

Kūrinys „Fried“ remiasi vocal fry technika, manipuliuojant slenksčiu tarp įprasto dainavimo manieros ir balso „girgždėjimo“. Trumpas, bet puikiai išpildytas kūrinys įtraukia klausytoją į savo skambesio žaidimą. Žaismingas ir nestokojantis šviežumo kūrinys „ŽODIS“ man asmeniškai labiausiai patiko. Sunku jį apibūdinti, tačiau jo nesuvaidinta drąsa ieškoti koherentiškumo stilių ir skambesio kontrastuose, manau, puikiausiai pavyko. Paskutinis albumo kūrinys „Fontanas“ susumuoja bendrą projekto muzikinę kryptį ir viziją, balansuodamas ribą tarp balso eksperimento ir pažįstamo prodiuserinio skambesio. Maloni pabaiga maloniai klausymosi patirčiai.

„Edgy Palates“ albumas „Itchy Throat“ yra stiprus, techniškai ir kompoziciškai kokybiškas debiutas, įkvepiantis noro išgirsti visa tai atliekamą gyvai. Kompozitorės ir atlikėjos puikiai suvienija savo individualius talentus, kad kartu sukurtų įdomią ir įtraukiančią garsinę patirtį, į kurią sugrįžti ne vieną kartą kvies akademinės muzikos klausytojus bei elektroninės muzikos gerbėjus.

Prašau, nebeduokime garo

Iš visų dienų gegužės 27-oji, kai šiuolaikinės muzikos ansamblis – oi, atsiprašau, kapela – „Artisans“ nusprendžia pristatyti savo „Duokim garo“ ir folkloro įkvėptą programą „s.Berenio“, mus paliko dvi šio tematinio lauko ikonos: etnomuzikologė ir laidų vedėja Zita Kelmickaitė ir ilgametis „Duokim garo“ laidos vedėjas Stanislovas Kavaliauskas. Tikriausiai galite įsivaizduoti, koks siurrealus jausmas apėmė tai sužinojus, ypač kai S. Kavaliausko balsas buvo panaudotas Liepos Vozgirdaitės kūrinyje „Gyvateris“ kaip samplas, o vakarą prieš, tarytum apšildami savo naujame kapelos vaidmenyje, išėjome į Druskininkų miesto gatves, grojome Petro Rumšos polką, šokdinome ja kolegas ir draugus vakarojančius po pirmos renginių dienos parke ant ežero kranto.

Tai ne pirmas panašus atvejis. Dieną, kai „Artisans“ (Liepa Vozgirdaitė, Kristupas Gikas, Kornelijus Pukinskis, Dominykas Snarskis, Lukas Butkus) grojo ironiškai apsirengę suknelėmis programą, inspiruotą du tūkstantųjų metų pop kultūros estetikos, mirė stilistė Agnė Jagelavičiūtė. O paskutinio mūsų koncerto „Kultūros naktyje“ diena vos neprasidėjo asmeninio pobūdžio tragedija, kurios šiame straipsnyje negaliu atskleisti.

Koncertinė programa „s.Berenio“ tyrinėja folkloro fetišizavimą ir jo apraiškas, perleidžiant tai per akademinės muzikos filtrą. Liaudies instrumentai panaudojami kompozicijose ir derinami greta įprastų instrumentų skambesio, ironizuojant kai kurių šiuolaikinių kapelų sudėtis. Liaudies žanrai, imitacijos ir rekontekstualizacijos. Viso to intarpuose – autentiški liaudies žaidimų ir šokių vaizdo įrašai, kas šiame kontekste atsiskleidžia kaip naujas absurdiškumo sluoksnis. Ilgainiui iškeliamas klausimas, kas apskritai yra folkloras, parodžius legendinį įrašą „Kaseku Lenktynes2 – Blunt race2“. Koncertas baigiasi fatališko maršo žingsniu Anthony Braxton kompozicija „22-M (Opus 58)“ ir dekonstruotai suaranžuotos Rumšos polkos bisu – ne liūdnai, o nutrūktgalviškai linksmai, taip pagerbiant Z. Kelmickaitės ir S. Kavaliausko atminimą: asmenybių, kurių darbai liks atmintyje žiūrovų ir klausytojų, kurių kasdieniams gyvenimams nušviesti jie paskyrė didelę dalį savo gyvenimų.

Na, ir pabaiga…

Paskutinis „Druskomanijos“ festivalio koncertas gegužės 28 d. tradiciškai nukėlė klausytojus į Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, kur šiemet Vokalinio meno tinklas (Ilona Pliavgo, Gintarė Kulikauskytė, Viktorija Šedbaraitė, Vaidas Bartušas ir Alfredas Miniotas) atliko atviro kvietimo metu parašytų naujų kūrinių vokaliniam kvintetui premjeras.

Gausi po šventųjų mišių aukojimo pasilikusi publika šiltai priėmė naujos muzikos gūsį pradedant Luko Butkaus sakraliniu kūriniu „O Sapientia“. Antrasis koncerto kūrinys – Karolio Dabulskio „lys dehors, roses dedans“. Subtilios ir skaidrios faktūros kompozicija, puikiai perteikianti vokalinio ansamblio skambesio specifiką. Įtraukiantis ir hipnotizuojantis darbas, pasitelkiantis vocal fry techniką, kaip dramatinį išeities efektą, nukelia klausytoją į neišvengiamybės ir nykimo būseną, kurioje atrandame fonetinės balso perkusijos stebuklus. Toliau koncerte skambėjo Augustės Dūdaitės kompozicija „Ten…“. Tai kūrinys, kuris įtraukia klausytoją nuo pirmų taktų, užburiantis pasitelkiama harmonine kalba, kuri puikiai perteikia nuolatinio ieškojimo būseną, akcentuojamą tekste. Įvairios vokalinės technikos derinamos su aleatoriniu balso linijų „pynimu“ atveda pabaigą, kur šnabždant kartojama frazė „ir nebus…“, subtiliai ištarta kontratenoro Vaido Bartušo, sukėlė šiurpuliukus. Puikus ir šviežiai skambantis darbas.

Savo dirigavimo patirtimi pasidalinti į sceną prisijungė kompozitorius ir trimitininkas Linas Rupšlaukis, kuris kartu su Vokaliniu meno tinklu atliko savo kompoziciją Jono Meko tekstu „The Talk of Flowers“. Kūrinys išsiskyrė laisvumu, kuriuo jo frazės „kvėpavo“, šį aspektą tik sustiprino dėkinga bažnyčios akustika ir nepriekaištingas balsų derinimas, leidęs kiekvienam iš atlikėjų suskambėti tiek individualiai, tiek kartu, ansamblyje. Prie išpildymo labai prisidėjo ir preciziška dirigento ranka. Toliau koncerte skambėjo Viltės Žakevičiūtės „Kurgi tu?“. Bene jautriausias koncerto kūrinys, kaip leidžia suprasti pavadinimas, tai yra ieškančiojo klausimas. Pradžioje nuskambantis „a-u“ ilgainiui iš kreipinio pavirsta tarytum skausmo verksmu, kaip preambulė klausimui, į kurį žinai atsakymą, bet negali kol kas sau pasakyti.

Mildos Venckutės „Vous etes belles mais vous etes vides“ (pranc. tu esi graži, bet tuščia) pasitelkia prancūzų rašytojo Antoine de Saint-Exupéry filosofinės alegorinės pasakos „Mažasis Princas“ žodžius nagrinėti grožio sąvokos subjektyvumą akistatoje su riba, kai dorybės virsta žmogiškosiomis ydomis. Kūrinyje pasitelktos muzikinės priemonės, kaip mikrochromatika ir glissando slinktys, tobulai perteikia poetinę idėją. Meistriškas muzikinės medžiagos suvaldymas ir pats kompozicijos išdirbtumas atskleidžia rafinuotą kompozitorės pajautą ir jautrumą detalėms. Vokaliniam meno tinklui su „Vous etes belles mais vous etes vides“ teko nelengva užduotis, tačiau galima konstatuoti – su ja buvo susitvarkyta. Sveikinimai kompozitorei ir padėka Linui Rupšlaukiui sudirigavus ir šį kūrinį.

Paskutinė koncerte skambėjusi kompozicija buvo Nato Kuno „Fragile by nature“. Melancholija ir nerimastinga nuotaika pasižymintis kūrinys savyje talpina mažą, tačiau pilnai išeksploatuotą ir pakankamą kiekį muzikinės medžiagos. Kiekviena padala rūpestingai išdirbta ir emociškai gryna. Galbūt būtų norėjęsi labiau išieškoto formos sprendimo, tačiau klausantis atlikimo įrašo nebeiškyla koncerto metu atsiradusios dvejonės: „Fragile by nature“ formos logika atsiskleidžia tik žvelgiant retrospektyviai.

Didžiausi sveikinimai keliauja Vokalinio meno tinklo dainininkams per trumpą laiko tarpą išpildžiusiems ypač daug atlikimo prasme pareikalavusią programą. Profesionalumas ir atkaklumas juose dega ne tik stovint scenoje, tačiau ir betarpiškai šiltame bendravime repeticijų metu. Už tai – nuoširdžiausios padėkos.

Epilogas

Festivalio pabaiga reiškia ne tik ataskaitų pildymą, bet ir ruošimosi sekančių metų renginiams pradžią. Norėjau pabaigai pasilikti sveikinamąjį žodį „Druskomanijos“ komandai, nes tai jie – tie nematomi geradariai – nuolatos persitempę iš organizacinio nuovargio tarpininkai tarp atlikėjų ir kompozitorių, o ir klausytojų. Neišpildytų aspektų sąrašas nėra galutinio rezultato visuma (ji šiais metais pasirodė išpildyta gana profesionaliai). Žinoma, ne visi aspektai nusipelnė liaupsių, pavyzdžiui, bendravimo kultūra: neįsivaizduotume rimto festivalio organizatorių bendraujant su svečiais iš užsienio taip apmaudžiai kaip su vietinės reikšmės šiuolaikinės muzikos ansambliu ar leistume renginio kūrėjams jaustis apleistais ir nereikalingais, kaip teko girdėti bent iš kelių šiais metais dalyvavusių kūrėjų. Arba kaip „per aplinkui“ išgirsti, kad ieškomas tavo pakaitalas, nors tesėdamas duotą pažadą atsisakei kitų veiklos pasiūlymų…

Linkiu, kad sekančiais metais, kai minėsime „Druskomanijos“ keturiasdešimtmetį, būtų kažko, dėl ko tikrai būtų verta verstis per galvą.

Lietuvos muzikos antena