Lukas Butkus. Iš „Druskomanijos“ dienoraščių: Vilnius

03 Lie Lukas Butkus. Iš „Druskomanijos“ dienoraščių: Vilnius

Šių metų gegužės 18–28 d. per Vilniaus, Druskininkų ir Liškiavos scenas nukūlversčiavo ilgametis, jau trisdešimt devintąjį kartą organizuojamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Festivalis, kaip jau esame įpratę, būdamas atviras įvairiausio kūrybinio kalibro Lietuvos bei užsienio kūrėjų iniciatyvoms, šiemet pasidabino skambia tema „Verstis per galvą“. Jos tikslas – paskatinti kūrėjus įsigilinti į „drąsius, didingus ir ekstravagantiškus sprendimus, keliančius įdomius ir intriguojančius klausimus apie šiuolaikinę muziką“. Ar pavyko pasiekti visus užsibrėžtus tikslus? Žvelgiant iš laiko perspektyvos – tikrai ne, tačiau jaunatviškas entuziazmas, kuris visada buvo ir yra ligi šiol pagrindinė „Druskomanijos“ varomoji jėga, lėmė įdomią renginių ir koncertų visumą. Be kita ko, festivalio lankytojus pradžiugino vėl pasirodęs „Druskomanijos“ festivalio žurnalas, kuriame savo straipsniais jaunieji Lietuvos muzikologai ir kompozitoriai gvildeno įvairias su muzika ir garso menu susijusias temas bei pristatė pokalbius su festivalio atlikėjais.

Turiu prisipažinti: man teko nelengva užduotis aptarti šiais metais įvykusius renginius. Ne tik dėl to, kad jų buvo trylika, kad jie išsidėstę siaurame dešimties dienų tarpe, savo prigimtimi sutelkiantys platų klausytojų spektrą, – buvo sunku dėl to, kad „Druskomanija“ yra, visų pirma, Vilniaus meno bendruomenės, kuriai pats priklausau, organizuojamas ir būtent jai skirtas festivalis. Tik pajutus laiko atstumą, skiriantį nuo paskutinio renginio pabaigos, kai visos birželio darbų kavalkados seniai glūdi užmarštyje, – tiktai tada gali paleisti įtempto pasiruošimo metu lydėjusius sunkumus ir prisiminti tai, kas iš tiesų svarbiausia. Ir ką pasiėmiau su savimi iš šių metų „Druskomanijos“? Tikriausiai suvokimą, kad tai – dovana būti šios keistos ir nepamainomai savõs šiuolaikinės muzikos bendruomenės dalimi, kurios pulsą užčiuopti, arba greičiau bandymas jį užčiuopti, prilygtų trapaus vitražo suskaldymui į savaime gražias šukes. Retas kuris kitas reiškinys, kaip „Druskomanija“, sušelpia jausmą, kad priklausai, – priklausai kažkam didesnio už save patį; jausmą, apie kurį kažkada vienišais vienišais mokyklos laikais svajodavau pajusti. Ir tada supranti, kad svarbūs pasidaro ne tiek renginiai, kiek žmonės, kurių triūsu eini pasigėrėti, įvertinti, o po visko – kartu pasidžiaugti, nes visada rasi, su kuo, koncertui pasibaigus, pasišnekėti. Kad ir kaip būtų, mūsų bendruomenė yra maža, pripildyta menamos ir matomos istorijos tverinių, išpildančių tęstinumo pažadus, kaskart kaip ir „Druskomanijos“ festivalis, per seno atjauninimą ir naujo įtvirtinimą. Dėl to sunku objektyviai vertinti: pilnai save atitolinti nuo sentimentų ir prie jų sukūrimo prisidedančių aplinkybių reikštų įspūdžių sterilizavimą ir paprasčiausią faktų kronikavimą; nuasmenintas kūrinių ir kūrybinių pastangų vertinimas apsiribojant jų rezultatu turėtų būti šio straipsnio tikslas, tačiau jis neapsaugo nuo išankstinių nuostatų suponuoto vertinimo. Dėl to tebūna šis tekstas savotišku laikotarpio, turinčio aiškią pradžios ir pabaigos datą, dienoraščiu, savotišku impresijų rinkiniu, – impresijų, kurias man, kaip festivalyje dalyvavusiam klausytojui, atlikėjui ir kompozitoriui, teko patirti, rinkiniu.

Keistas jausmas, kai praėjus kažkiek laiko po datos, kurią kalendoriuje pasižymėjai raudona spalva ir trimis šauktukais, turi ją sau priminti

Gegužės 18 d. festivalis „Druskomanija“ prasidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiojoje salėje, kur Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) atliko keturių šiais metais kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų diplominius kūrinius: Cuiqi Wang „Dviem stygoms“, Ryto Svilainio „Visatos naratyvas“, Gintarės Valionytės „FLORISIMA“ ir Luko Butkaus „I like Vidmantas Bartulis (Auscultare)“. Tiems, kuriuos domina įspūdžiai iš šio koncerto, kviečiu paskaityti šiltą kolegės kompozitorės Viltės Žakevičiūtės recenziją. Galiu savo ruožtu nebent pasidžiaugti mumis, užbaigusiais šitą gyvenimo skyrių, kurį užvertus tik prasideda tikrasis kūrybinis kelias.

Man pačiam šis koncertas netikėtai suteikė ilgus metus ieškotos ramybės. Baigiamąjį kūrinį skyriau savo pirmojo kūrybos mokytojo a. a. Vidmanto Bartulio atminimui. Be jo nebūčiau ten, kur esu dabar. Dieną prieš jo mirtį nepaliaujamai kirbėjo noras jam paskambinti – pirmasis kūrybos egzaminas ištvertas, senokai nebendrauta, bet kvaila mintis, kad kaip nors jam sutrukdysiu, nusvėrė ketinimą. Nuo tada, visus sekusius metus, jaučiau kaltę laiku nepadėkojęs. Galbūt iš to jausmo ir kilo noras dedikuoti šį riboženklinį kūrinį Jo atminimui. Ir netikėčiausias dalykas nutiko: koncerte, scenoje, sėdint prie fortepijono, tyloje, laukiant pirmojo dirigento mosto, toli iš salės išgirdau seną „Nokia“ skambėjimo toną. Atlikėjų veidai rimtas minas išmainė į šypsenas, ir tik po kurio laiko pusiau juokais sau leidau pagalvoti, kad Bartulis rado tinkamiausią momentą perskambinti.

Įdomu, kaip atrodytų šiuolaikinio klavesino atlikimo studijų programa

Gegužės 20 d. LMTA Kamerinėje salėje kartu su nuostabiąja multiklavišininke (vargonai, fortepijonas, klavesinas) Egle Rudokaite atlikome atviro kvietimo metu parašytų naujų kūrinių klavesinui ir elektronikai premjeras. Be galo gaila, kad ne visi pateikti kūriniai buvo atlikti; konceptualiai įdomūs, bet prasilenkiantys su instrumento grojimo ir skambesio specifika kūriniai būtų reikalavę daugiau laiko nei tuo metu jo turėjome programos paruošimui skirtame fonde, kad kompozitoriai juos perrašytų iki lygmens, kurio vertos jų idėjos. Kai rinka yra perpildyta pasirinkimų gausa, atlikėjų sprendimą nulemia ir iš pirmo žvilgsnio elementarūs dalykai, kaip partitūros tvarkingumas, instrumento specifikos suvokimas, idėjos išpildymo priemonės… Dėl to greta šaukimą laimėjusių kūrinių suskambėjo Chielo Meijeringo „Bitch“, J. P. Sweelincko „Hexachord fantasia“ ir Vittorio Montalti „Short Stories“. Kodėl programoje įsimaišė XVI a. kompozitorius (Sweelinck)? Šmaikštu buvo apsikeisti „amplua“: man pagroti senosios muzikos pavyzdį, o E. Rudokaitei – provokuojantį pavadinimą turinčią kvaištelėjusio olando pjesę. Norėtųsi tikėti, kad kada nors atsiras proga pakartoti šią programą, bet, žinoma, su didesniu lietuvių kompozitorių kūrinių kiekiu joje.

Tarp atrinktų kūrinių – Dainoros Aleksaitės „Freeze the Breeze“ klavesinui ir elektronikai (atliko E. Rudokaitė). Gaivus metakultūrinių internetinių simbolių muzikinis ir atlikėjiškas tyrinėjimas. Tai kūrinys, kurio nepabodo klausytis, o muzikinė medžiaga pasirodė integrali ir puikiai išdirbta. Kaskart džiugu išgirsti ir akademiškesnius D. Aleksaitės kūrinius greta jos veiklos, kurią ji vykdo ir su šiuolaikinės muzikos vokaliniu trio „Edgy Palates“ (kartu su kompozitorėmis Jūra Elena Šedyte ir Ieva Parnarauskaite – apie jas plačiau Druskininkams skirtoje recenzijos dalyje). Specifinį ir stereotipiškai „kompiuterinį“ klavesino skambesį komplimentavo garso takelis, puikiai perteikiantis informacijos srautu virtusias šiuolaikinio žmogaus mintis ir jų ypatybes.

Viltės Žakevičiūtės kūrinys „viens-du-trys-keturi-KAR TO JAM“ yra meditatyvus minimalistinės muzikos pavyzdys, skirtas šešiems klavesinininkams arba vienam klavesinui ir garso takeliui, kurį ant skirtingų instrumento manualų atlikome keturiomis rankomis. Vienas iš koncerto klausytojų favoritų, V. Žakevičiūtės kūrinys iškėlė atlikimo iššūkių, tačiau per ne-super-komplikuotos muzikinės medžiagos pasirinkimą kompozitorė sukūrė skaidrų ramybės procesą, kuriame, lyginant su kai kuriais vyresniosios kartos minimalistų kūriniais, nebuvo pasigesta jautraus žvilgsnio į skambesio rezultatą.

Iš dalies žavinga, kad anksčiau dailius instrumentinius kūrinius rašiusio Jurgio Kubiliaus „My favorite things (Ricercare II)“ apdūmė klausytojų ausis, matyt, prisiminusiai seną dėsnį, kad instrumentinėje muzikoje šou elementais pridengiama turinio stoka. Gi šįkart eksperimentinė fejerija paslėpė struktūros ir poveikio prasme bene savičiausią vakaro kompoziciją. Joje, nors ir netašytais potėpiais, konceptualiai tampriau, nei kitur, integruoti paramuzikiniai ir intertekstiniai ieškojimai. Taip pat čia pasiekta geriausia fizinė atlikėjo įtrauktis, iš dalies prieš jo paties valią. Žinoma, kyla nemažai klausimų dėl partitūros išbaigtumo, neužmazgytų galų. Bet, kaip sušuktų šviesios atminties Vidmantas Bartulis, – tai visai ne esmė.

Jei dar kartą išgirsiu publiką caksint liežuviu, ginkdie, nebeatsakysiu už savo veiksmus

Tą patį vakarą „Sodas 2123“ erdvėse savo fiziniais pavidalais apsireiškė norvegų brolių Sturle ir Sjur Dagslandų grupė „Sturle Dagsland“ (iš pavadinimo galima nuspėti, kuris yra mamos numylėtinis). Žanrų, stilių ir atlikimo manierų ribas peržengiančių atlikėjų pasirodymas nokautavo savo energija, šiltu ir žaismingu bendravimu su palyginti negausia koncerto publika bei grupės vokalisto Sturlės vokaliniais sugebėjimais – eterinio lengvumo ir skaidrumo falcetas, kurį kaip mat sugeba išmainyti į (gerąja prasme) klausytoją galintį nulinčiuoti joikinimą (samių kultūrai būdinga vokalinė atlikimo maniera ir forma). Iš tiesų buvo malonu išgirsti šį kelis kartus dėl pandemijos mestų iššūkių nukeltą pasirodymą; garbe jį patirti dabar gali pasidžiaugti ne tik praėjusių metų festivalio „Mėnuo Juodaragis“ lankytojai, atvykę dar kartą pajusti „Sturle Dagsland“ magiją. Tikriausiai tai buvo „Juodaragio“ inside‘as – kai kuriems klausytojams laukiant pasirodymo ir tarpuose tarp dainų caksėti liežuviu it varlių chorui. Turiu pripažinti, kad man nagais dreskiamos lentos garsas yra malonesnis už šį; ne gana to, kad tai buvo tiesiog crindge (skvarbus svetimos gėdos jausmas, apninkantis gėdingo veiksmo stebėtoją prieš jo paties norą), tai buvo man vos pakenčiama.

Buvo įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės išgyveno koncertą (dainos greitai prarado savo žavesį dėl repetityvios formos ir niekur nevedančios koncerto „dramaturgijos“: ↑, ↓, pauzė, ↑, ↓ [ad nauseam] – kas man daugiau beliko, kai po keturių numerių atlikėjai jau laiko atidengę visas kortas?). Vieni sėdėjo parėmę nugaras prie tamsiais audeklais aptrauktos sienos arba rymojo susėdę artėliau centro savo individualiose klausymosi patirtyse. Dauguma pasyviai linguodami arba tiesiog stovėdami klausėsi ir reagavo į atlikėjo scenovadą. Keletas klausytojų tiesiog bandė „išsitaškyti“ šokio vienratelyje ir taip atliepti energiją, einančią nuo scenos. Galbūt taip geriausia patirti „Sturle Dagsland“ efektą: 1) nemąstyti (lengva) ir tiesiog 2) šokti (sunkiau). Žinoma, tai priklauso ir nuo publikos grįžtamojo ryšio. Kartais neužtenka bandymų „užkurti“ atlikėją ovacijomis tarp kūrinių; kartais neužtenka nuo scenos gurguliuoti pilna burna vandens, kad publika nusimestų susikaustymo grandines.

Visumoje koncertas patiko. Žemi dažniai gerai pakasė kojų padus.

Orkestro repeticijos nėra pati saugiausia vieta socialinį nerimą patiriantiems gyviams, pvz., kompozitoriams

Gegužės 21 d. Vilniaus universiteto puikios akustikos Didžiojoje auloje nuskambėjo keturių kūrinių pučiamųjų orkestrui premjeros, kurias atliko atviro kvietimo iniciatoriai Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (dirigavo orkestro vyriausiasis dirigentas Karolis Variakojis). Koncerte taip pat skambėjo Dominyko Digimo estetiškai rafinuotas ir teleologijos stabą į šalį lentynoje rinkti dulkes padėjęs kūrinys „swells, pines, rustles…“ ir paskutinį koncerto akordą uždavęs skausmingai žibuokliškas Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „4 Forces“.

Tikiuosi, kad ant manęs nesupyks, jeigu ištarsiu baisingąjį ir kai kuriems tamsiuosius laikus iššaukiantį raktažodį „Trimitas“, kurį vis dar nemaža pasyviau įsitraukusių į dabartines Lietuvos profesionaliosios muzikos realijas klausytojų dalis lepteli tarytum norėdami pasitikslinti, ar kalbame apie tą patį kolektyvą. Knieti atšauti kokia nors riebia replika, bet kas iš to? Geriau būtų paimti už parankės neapsišvietusį klausytoją ir jį nusivesti į artimiausią LSPO koncertą, o po jo užklausti to paties klausimo. Galbūt drąsu sakyti, bet Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro pastaraisiais metais pasirinkta veiklos kryptis ir vardas nušviečia juos, kaip vieną perspektyviausių ir universaliausių mūsų šalies kolektyvų. Tą parodo ir drąsus gambitas suteikti galimybę jauniesiems Lietuvos kompozitoriams parašyti ir išgirsti savo kūrinius, atliekamus gyvo orkestro. Visą bendradarbiavimo patirtį nuskaidrino progos pabendrauti su atlikėjais, išklausyti jų pastebėjimus ir mintis, diskutuoti pertraukų metu su dirigentu interpretaciniais ir partitūros korekcijos klausimais. Šis projektas, sakyčiau, perlipo standartinio atviro šaukimo formatą į savotiškos kūrybinės laboratorijos – gyvas ir toks retas Lietuvos kompozicijos studentams sąlytis su orkestru, kuris studijų proceso metu apsiriboja tik vadovėlinėmis žiniomis ir nuolatos save paneigiančia spekuliacija, paliekant praktiką retai kada daugiau nei tik baigiamųjų darbų atlikimo ruošai. Nenuostabu, kodėl Lietuva turi, mano galva, vos kelis kompozitorius tikrai gebančius rašyti orkestrui.

Koncertą pradėjo Karolio Dabulskio „Svyra Svalbardas“ – kontrastuojančių nuotaikų kupinas išderintų instrumentų skambesio tyrinėjimas, kuris nukelia klausytoją į atšiaurios gamtos apsuptą, prieglobsčiu virtusį namelį Svalbardo salyne. Labai pavykusiais orkestriniais potėpiais išpildyta idėja įprasminama medžiagos faktūros invariantiškumu ir vystymu, atsiskleidžiančiu tiek kūrinio mikro, tiek makro lygmenyse. Puikiai „išskaptuota“ laiko dramaturgija gundo daryti prielaidą, kad K. Dabulskio talentui rašyti orkestrui bei jo asmeniniam kompoziciniam stiliui su laiku subrendus turėsime, kuo, kaip klausytojai, didžiuotis, o kaip šiuolaikine muzika besibodintys ir ją priversti groti Lietuvos orkestrantai, – ką keikti. Tuo tarpu – orkestrinės amatininkystės pamokos laukia: imk bosinį klarnetą ir purenki juo tą juodžemį, na, arba pradžiai, jei tai ne prie širdies, atsiversk Adlerio knygą… Paveikus kūrinys.

Koncerte toliau skambėjo Luko Butkaus „No, I refuse“, kurį atsisakau aprašyti.

Jau minėtoji Dominyko Digimo kompozicija „swells, pines, rustles…“ toliau žymi kompozitoriaus pastarųjų metų stilistinę transformaciją, kurią pavadinčiau „asketo išsivadavimu“ (tačiau ne iš Alčinos salos – kūrinio mistinės nuojautos kyla iš regimojo pasaulio). Gamtos garsovaizdžio inspiruota kompozicija nutveria ir įžemina klausytoją akimirkos savastyje. Klausymosi potyrio metu sukeltos savistabos dėka klausytojas gali, tarytum iš šono žvelgdamas, pajusti save esantį tik kūnu patyrimo akimirkoje, – tik trumpam, per trumpai, tiek, kiek trunka bandymas pamatyti savo akių mirksnį veidrodyje, bet tiek pakanka, kad pasijustum lyg staiga būtum atsipeikėjęs iš sunkiai apibūdinamos ramybės būsenos: pasibaigus kūriniui ploji tarytum iš inercijos, nors ką tik buvai kažkur kitur, laukei kulminacijos, kuri niekada neįvyks. Dėl to pasijunti vienišesnis nei anksčiau. Sveikinimai už darbą keliauja kompozitoriui ir kūrinį išpildžiusiems atlikėjams.

Toliau koncerte skambėjo Viltės Žakevičiūtės „Passing by“. Laiko, besivejančio gyvenimą, rêverie. Nuo pirmojo įstojimo fleitų atliekami motyvai skamba tarytum prisiminimų gelmėse pasimetusi bevardė melodija, kurią niūniuotum sugrįžęs į senus (nebe) namus. Ilgainiui plėtojama ir perorkestruojama ji įgauna tamsesnių spalvų; harmonijos kuriama įtampa kinta atitinkamai. Žavus kūrinys, o kompozitorės drąsa savo rašomoje muzikoje išlikti autentiška sau pelno mano pagarbą. Vienintelis klausimas, kilęs klausantis, susijęs su pačia orkestruote: „Passing by“ išlaiko pastovią kvazipolifoninę faktūrą, ją tirštinant susilieja muzikinio audinio spalvos į kartais keistai disonuojančius segmentus. Percepciškai klausytojas gali sutelkti dėmesį į ribotą kiekį įvykių. Tais momentais, kai visos detalės patampa lygiavertiškai svarbios, nukenčia visuma, prarasdama savo esmiškumą. Galbūt padėtų instrumentinių sluoksnių hierarchizavimas – žinoma, jei tai nėra kompozitorės intencija pavaizduoti praeivio žvilgsnį taip paskendusį savo dėmesio objekte, kad aplinka jam išblunka ir susilieja į vieną.

Ievos Raubytės kūrinys „ride.riding,eden“ išlieka ištikimas stilistiniam kompozitorės įvairialypiškumui: nuo užuominų į improvizacinę muziką, išnyrančią droniško skambesio pirmojoje kūrinio dalyje, iki gyvybingo ir rimtį savyje sutelkusio antrosios dalies epizodo, kuris atveda į Ballets Russes puantų vertą finalinę dalį. Kaip ir minėta kūrinio aprašyme, „ride.riding,eden“ užkurta kelionė ir joje iškylantys apmąstymai dailiai nugula į savotišką gidą po muzikinių stilių kaleidoskopą. I. Raubytės muzikiniai ieškojimai priverčia patikėti josios prigimtiniu muzikalumu ir talentu kurti įsimintinas muzikines idėjas. Tikiu, kad su laiku natūraliai susiformuos noras parašyti kūrinių, kurių formos sandara būtų paremta muzikinės idėjos integralumo siekiu, bet ar to šiais laikais užtenka? Ar kompozitoriaus meistriškumas išmatuotinas tik medžio apdailos darbams pritinkančiomis etiketėmis? Neabejoju, kad ilgainiui Ievos Raubytės kaip ir daugelio tik ateisiančių kompozitorių kartų kūrybai aptarti bus būtina išvesti kitokią paradigmą nei ta, kuri yra dabar priimta Lietuvos akademinės muzikos bendruomenės tarpe. O kol kas – palinkėjimas neprarasti autentiškiausius savo muzikinio žodyno aspektus laukiančiame medžio apdailos darbų ceche.

Koncertą užbaigė praėjusiais metais Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusios Niujorke gyvenančios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „4 Forces“, kuris dar kartą įrodė ją esančią viena iš geriausiai orkestrui rašančių lietuvių kompozitorių. Kūrinyje vaizduojamos keturios skirtingos mūsų visatą valdančios jėgos: gravitacija, elektromagnetinė galia, silpnoji ir stiprioji branduolinės galios – atitinkamai tiek dalių sudaro kūrinį. Šios programinės idėjos pasirinkimas pasirodė, kaip nebūtina priedanga parašyti klasikinės keturių kontrastuojančių dalių formos kūrinį. Atsisakius programinės idėjos muzikinis turinys nė kiek nepasikeistų ir nieko neprarastų. Turiu pripažinti, prieš išgirsdamas pirmą kartą šį kūrinį galėjau nuspėti, kad skambės 1) skausmingai žibuokliški garsų debesys klibantys ant žemų garsų pagrindo,  2) tremolando paniurzglės, opa opa ir jau forte, 3) vat ir ne – Subito Piano Glissandissimo spiria į priešininkų vartus, pataiko, Lietuvos sirgaliai džiūgauja. Vienintelė finalinė dalis išlaikė intrigą – galbūt todėl, kad ji (sąlyginai) labiausiai nutolusi nuo Ž. Martinaitytės muzikos brando: ši dalis buvo įtempta, tačiau niekuo nerizikuojanti, pulsuojanti ir veržli, tačiau neprivedanti prie pritempto branduolinės galios destrukcinio potencialo. Rašant šiuos prisiminimus apie jau senokai įvykusį koncertą prisiminiau, kaip kažkada buvau uolus Martinaitytės muzikos gerbėjas. Nepamiršiu to neišdildomo pirmo įspūdžio, kaip jos muzika netikėtai tvokstelėjo savo vidinės jėgos krūviu, kurį galėjai pajusti kiekviename segmente, kiekvienoje muzikinėje idėjoje. Su laiku ir su kiekviena naujo kūrinio premjera tarytum susiduri su saudade‘u tam pirmam įspūdžiui, ir pamatai tą formuliškumą manifestuojantį tarytum baimė, pagaliau pagavus tą auksinę žuvelę, ją paleisti. „4 Forces“ yra geras kūrinys, galbūt mano minčių pasidalinimas tokio įspūdžio nesukūrė, tačiau, kaip taisyklė, tikiesi daugiausiai iš to, ką drįsti labiausiai vertinti: šiuo atveju, Ž. Martinaitytės orkestrinį ir estetinį meistriškumą bei savą balsą.

Dar kartą komplimentai ir padėkos keliauja Lietuvos simfoniniam pučiamųjų orkestrui, jo atlikėjams bei vadovams už šią galimybę. Norėtųsi palinkėti, kad ši iniciatyva neliktų vienetiniu pasibandymu, o tęstinumą ir tradicijos perspektyvą turinčiu projektu. Stipri išteklių bazė ir kolektyvo atvirumas šiuolaikinei muzikai gali nulemti netikėčiausius rezultatus.

Į visus pasirodymus gi nesuspėsi

Prieš pabaigiant pirmosios „Druskomanijos“ savaitės apžvalgą, verta paminėti ir du renginius, į kuriuose, apmaudu, negalėjau sudalyvauti. Negaliu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais, tačiau tai nereiškia, kad jie neverti paminėjimo.

Gegužės 23 d. Lietuvos kompozitorių sąjungos namuose įvyko iš Šveicarijos atvykusio garso ir vizualinio meno kūrėjo Abican (Can Etterlin) performansas „Drifting Wood“.

Gegužės 25 d. galerijoje TSEKH naujosios vokalinės muzikos ansamblis „Melos“ pristatė programą „Voices & Places“, kurioje skambėjo Londone gyvenančio garso menininko Hardi Kurda ir ansamblio bendras darbas – garso performansas „Everything is illegal“. Taip pat lietuvių kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino „Listening stock“, kuriam atlikti vokalinis merginų ansamblis, dėvėdamas aplinkos garsą suspenduojančias ausines, dainuoja lietuvių liaudies dainas (kaip galima numatyti – skambesio rezultatas gali netikėtai nustebinti). Šio kūrinio garsinio rezultato variantą galima paklausyti susiradus naujausią „Melos“ ansamblio albumą „Earmuff Heterophonies“ „Spotify“ ir „Bandcamp“ platformose. Koncerto metu taip pat skambėjo Dominyko Digimo kūrinys „I prowl down the streets of words“, kuris anksčiau buvo atliktas praėjusių metų „Muzika erdvėje“ festivalyje.

Prieš išvažiuojant į Druskininkus

Pirmoji dalis „Druskomanijos“ renginių pamalonino savo skambesio įvairove: nuo kamerinių performansų iki aštuonių orkestrinių premjerų; nuo stogą raunančių norvegų iki klavesino, išgyvenančio tapatybės krizę akistatoje su šiuolaikybe. Vis dėlto, bet kuriam rimtesniam muzikos festivaliui, jeigu savo manisfeste jis neturi specifinių idėjinių nuostatų, ir jo publikai tai nekeltų nuostabos: darai, imi, turi, ką turi – ir tame nėra jokio „vertimosi“ per „galvas“.

Kaip tradicijas puoselėjantis ir bendruomenę vienijantis reiškinys, „Druskomanija“ yra nusipelniusi savo garbingos vietos kiekvieno muziką prijaučiančio ir muzikantus užjaučiančio klausytojo kalendoriuje, kaip lauktinas reginys. Kaip festivalis, jis pradėjo įdomiai aižėti per pastaruosius šešis metus savo identiteto aspektu: tiems, kuriems neteko susidurti su „Druskomanija“, festivalis neturi tapatybės; kiekvienas koncertas egzistuoja atskiroje savo paradigmoje, kuri galbūt netyčiomis sudomins eilinį klausytoją, bet vargu ar patrauks į sekantį savo koncertą (pakviesk trylika žmonių ir paprašyk kiekvieno iš jų nueiti į vieną iš trylikos šių metų renginių, ir kiekvienas iš jų išeis susidaręs skirtingą įspūdį apie tai, kas yra „Druskomanija“). Įvairialypiškumas ir atvirumas yra didžiausia „Druskomanijos“ stiprybė ir jos ilgalaikiškumo paslaptis, tačiau tuo pačiu – prakeiksmas. Kaip ir festivalio dalumas į Vilniaus ir Druskininkų-Liškiavos renginius. Apie tai, savo laiku, – sekančioje recenzijoje.

Trumpa intermedija

Kaip minėjau, džiugu, kad ir šiais metais klausytojų rankas pasiekė „Druskomanijos“ festivalio žurnalas. Jis reikšmingas ne tik, kaip būdas pažvelgti į tai, kas svarbu, per jaunųjų muzikologų ir kompozitorių akis, ne tik kaip būdas pahighlightinti kai kuriuos festivalio dalyvius suteikiant jiems balsą interviu forma: per jį prisiminimai ir sentimentai įgauna fizinį pavidalą, kurį atsivertęs, prabėgus metams ar keliems (ar tiesiog tarpuose tarp koncertų), lengvu gestu pasijauti tarytum tebebūtum tos „Druskomanijos“ savaitės įkarštyje. Norisi pagirti šių metų leidinį: tiek formato pasirinkimu, tiek dizainu. Ypatingi sveikinimai keliauja žurnalo redaktorei Kotrynai Lukšytei už profesionalų ir atidų darbą.

Patys straipsniai buvo – kaip čia geriau išsireiškus? – įvairūs kaip ir pats festivalis. Du interviu leido geriau susipažinti su šių metų atlikėjais Sturle ir Sjur Dagslandais (muzikologės Lukrecijos Stonkutės interviu) bei šiuolaikinės muzikos ansambliu „Artisans“ (juos kalbino muzikologė Gaja Klišytė). Jautriu žvilgsniu pasidalino muzikologė Ona Jarmalavičiūtė, pristatydama kompozitorių Hardi Kurda, jo gyvenimą, kūrybinį etosą ir bendradarbiavimą su vokaliniu ansambliu „Melos“. Kompozitorius Karolis Dabulskis atvėrė plačias kultūrines perspektyvas pristatydamas šiuolaikinės vokalinės muzikos raišką – per ją atliekančius ansamblius, vykusius performansus – Lietuvoje. Aš, savo ruožtu, linksmindamasis netyčia parašiau manifestą, padengtą dešimčia ironijos ir pseudofilosoparodijos sluoksnių; kviečiu vienytis, kol galime. Muzikologė Kotryna Lukšytė aptarė garsinių pasivaikščiojimų reiškinį tampantį vis labiau matomu ir girdimu Lietuvos muzikinėje padangėje. Kompozitorė Beata Juchnevič pabandė atskleisti skirtumą tarp triukšmo ir muzikos, bet, gaila, gavosi nuolatos save paneigiantis, logikos stokojantis banalių pavyzdžių rinkinys su iš piršto laužtomis išvadomis. Radijo laidų vedėja ir rašytoja Ieva Gudaitytė pristatė nepriklausomų radijo stočių, kaip kultūrinio gyvenimo reiškinio, svarbą alternatyvias muzikos scenas formuojančioms miestų bendruomenėms.

Intermedijos pabaiga.

Lietuvos muzikos antena