Jurgis Kubilius. „Voxo“ premjeros ir profilaktinis „Juventučio“ vizitas pas foniatrą

20 Bir Jurgis Kubilius. „Voxo“ premjeros ir profilaktinis „Juventučio“ vizitas pas foniatrą

Kaip ir kasmet, nuvilnijo jaunųjų kūrėjų premjeros, inicijuotos jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis“. Per 17 gyvavimo metų, užkulisiuose „Voxu“ vadinamas projektas, pristatė per 100 jaunųjų kompozitorių premjerų, konkurso natų serijoje išleista 20 prizinių kūrinių ir jų gretos kasmet pildosi būsimų žymių pavardžių debiutais. Be konkurso rengimo laiko – vėlyvo pavasario ar ankstyvos vasaros, – kitas esminis jo elementas yra bene didžiausią premjerų patirtį šalyje turintis Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, vedamas meno vadovo ir dirigento Vaclovo Augustino.

Kaip ir kasmet, Šv. Kotrynos bažnyčioje malonu pamatyti pažįstamus veidus, paklausyti kolegų kūrybos ir, žinoma, kaip tyčia balsuoti vis ne už publikos simpatijų prizininką. Visgi šįkart klausant asmeniškai šešto premjerų gūsio, mintyse ėmė slinkti klausimas iš užkaborio, kuriame jau keletą metų nukišdavau mintijimus ir diskusijų nuotrupas. Kas yra ir kaip šiandien laikosi „Vox juventutis“? Ne, tai ne tas kanoninis renginys, kuris skelbiamas koncerto aprašymuose. Kalbu apie patį kuriančio jaunimo balsą.

Galbūt kalta per trejus metus susiformavusi distancija (konkurse esu dalyvavęs tris kartus, paskutinį kartą – 2020 m.), bet šįkart recenzijos kaip viešos diskusijos žanre norisi ne tik dokumentuoti jaunųjų kūrėjų premjeras, bet ir apžvelgti „Vox juventutis“ – kaip svarbaus Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinio – realijas.

Pradžia diskusijai apie jaunimo balso būklę

Dažnai tenka girdėti, kad taip trūksta naujo lietuviško repertuaro, ypač – mėgėjų kolektyvams. Nuo pat pradžių konkursas „Vox juventutis“ buvo skirtas tai atliepti ir spręsti, telkiant pirmiausia jaunosios kartos kompozitorius ir studentus.

Savotiškai apsidžiaugiau radęs šiųmečio konkurso nuostatuose daugelį metų egzistavusios krypties įteisinimą: „Prioritetas – originalūs meniniai sprendimai, išlaikant balsovados-faktūros paprastumą ir prieinamumą vidutinio lygio mėgėjų chorams“. Jei jau kalbame apie jaunuosius kompozitorius, vertėtų išsiaiškinti, ką tokia formuluotė iš esmės reiškia kompozitoriškame kontekste.

Apibrėžtoje chorinėje konvencijoje vyrauja gana ribota tonali kalba. Čia karaliauja kvintakordas su kur nors dėl „šiuolaikinio“ skambesio prikurpta sekunda (pageidautina – diatonine). Tai lemia ir gamtos duotas natūralus garsaeilis, ir intonacijos mokykla, tonaciniu režimu pastatyta ant senos geros školos metodinių pamatų. Ne mažiau reikšmingas specifinis plačiosios choristų ir chorvedžių masės požiūris į naujumą, grožį ir patogumą dainuoti. Rinkai paklausiuose kūriniuose pageidautina homofoninė faktūra ir didelių pastangų nereikalaujantys polifoniniai elementai. Gražu, kai įtraukiama motorikos neapsunkinanti kūno perkusija, antifoniškumas, o tekstas atliepiamas muzikine kalba. Vėlgi, tradicijos ribose.

Sakysite – tyčiojasi. Anaiptol. Iš tiesų, chorui, kaip bendruomeniškam buvojimo būdui, reikia atitinkamos muzikinės kalbos – tokios, kuri savo paprastumu netrukdytų socializuotis ir patirti bendrystę meninėje veikloje. Norint perprasti šią amatininkišką nišą, reikia arba didelės motyvacijos, praktikos ir tvirtos mentorystės, arba ilgametės patirties choruose. Dirbantiems kitose srityse, minėti dėsniai gali būti sunkiai įgyvendinami, ypač jei nesinori pasiduoti medžiagos suponuojamam rezultatui.

Galbūt dėl to naujai paskelbtoje krypties formuluotėje „Vox juventutis“ mėgina derinti tyrėjimą ir tradiciją. Juk iš vienos pusės spaudžia chorinės muzikos paklausa, iš kitos – progreso būtinybė. Konkurso rengėjai ir kūrinių vertintojai sprendžia dilemą – kur dėti kablelį frazėje „eksperimentuoti negalima konvencionaliai“. Dabartinis komunikaciškai teisingas kompromisas numato išbraukti žodį „negalima“ – nes nedraužiama teikti crazy idėjų. Taigi, gauname oksimoroną „eksperimentuoti konvencionaliai“. Logikos dėsniams veikiant, pirmasis žodis nukenksminamas antrojo prasmės, ir galiausiai…

Diplomatiška dviejų kėdžių strategija veikia tik iš dalies: pritraukia būrelį jaunųjų kompozitorių, nors ženkli dalis jų tiesiogiai susiję su choriniu lauku. Kur kas daugiau galima svarstyti apie „Vox juventutis“ poveikį nuostatose pabrėžiamam Lietuvos vidutinio lygio mėgėjų chorų repertuarui. Vienas šio klausimo aspektas nesudėtingai aptinkamas: kol kas šiuolaikinės muzikos programose vyrauja arba užsieniečių, arba 40 metų ribą perkopusių, patikrintų chorų bičiulių kūriniai. Naujesniųjų kartų balsą išgirsti ne choro „Jauna muzika“ programose – iššūkis, nebent kūrėjai patys aktyviai rūpinasi savo kūrinių atlikimu.

Kur kas apmaudesnis sopulys yra konkurso išleistų natų sklaida. Menu porą vienetinių atvejų, kai „Vox juventutis“ leidinius pavyko urmu eksportuoti užsienin. Neteko girdėti apie platesnę „Voxo“ kūrinių kelionę po Lietuvą ne choro „Jauna muzika“ programose, ar ne be pačių autorių iniciatyvos. Galbūt statistiką iškreipia mūsų pačių pokomunistinis požiūrius į autorines teises (perki vieną – turi trisdešimt), tačiau daugelio konkursą laimėjusių kūrinių pakartotinius atlikimus ir parduotus natų egzempliorius tikrai suskaičiuotume ant rankų pirštų. Pačiam teko susidurti su nebyliu atsisakymu atlikti kūrinį po to, kai vietoj kūrinio natų failo nusiunčiau nuorodą į musiclithuania.lt parduotuvę (dėmesio, politinė reklama, apmokėta iš autorinio nuostolio sąskaitos).

Natūraliai kyla klausimas, kiek vertinga sijoti ir specialiomis sąlygomis daiginti grūdus, jei naujos sėjos nepriima pati dirva? Juo labiau, kai daiginimo sąlygos ima keisti grūdo savybes.

Nes egzistuoja ir dar viena medalio, kurio averse šypsosi lietuviškų opusų gavę mėgėjų chorai, pusė. Pastarųjų kelių metų „Vox juventutis“ programoje ėmė vyrauti vienas nuo kito sunkiai atskiriami, o pernai ir idėjiškai silpni kūriniai. Lengva kaltinti karantiną, karą ir kitas gyvenimo aplinkybes. Per bemaž visų kūrinių audinį persišviečia grynai techninė dominantė – inertiškas, nesąmoningas pasikliovimas vien garso aukščio dariniais. Tarytum akordas būtų bene vienintelis legitimus chorinės kūrybos raiškos būdas.

Pokonkursiniuose profesionalų pokalbiuose vis labiau pasigendama ne tiek akiplėšiškų bandymų, kiek apskritai nebanalių, ryškesnę spalvą turinčių harmoninės kalbos sprendimų. Tai atsispindėjo lakoniškoje Lukrecijos Stonkutės 2022 m. recenzijoje, kurioje autorė iškalbingai neaptarė daugumos tąkart skambėjusių premjerų, ir, matyt, dėl to kilusios nuostabos rezultatais. Balzganumo problema dokumentuota dar 2019 m. Ingridos Alonderės recenzijoje: linkėta kompozitoriams laužyti standartus, deja, neužsimenant apie kompleksinę situacijos prigimtį, taip potekstėje perkeliant atsakomybę vien ant jaunųjų kūrėjų pečių. Tiesa, kūryboje daugiausiai lemia kūrėjo savybės, techninis įdirbis ir smalsumas. Visgi, potenciją neišvengiamai formuoja kūrybinė terpė bei sociumas su sava idėjų ir nuogirdų apytaka.

Skaitant atnaujintus konkurso nuostatus, peržvelgiant dviejų trijų metų rezultatus ir girdint vienodas įtakas jaunųjų kolegų darbuose (šiemet viename kūrinyje – nupurtančiai tiesiogines), šalia džiaugsmo dėl egzistuojančios chorinio rašymo mokyklos neapleidžia maudžiantis nerimas. Ar dabartinis „muzikinės mitybos planas“ ilgoje distancijoje leis auginti kūrybinius chorinio rašymo raumenis šiame, nebe XIX ar XX amžiuje? Kiek septyniolikmetis Vox yra iš tiesų Juventutis – atliepiantis mūsų, jaunųjų kūrėjų, žvilgsnį ir balsą dabartyje, o kiek – chorvedybinė projekcija?

Skambesio blankumas, spėju, turi įtakos net tam, kad chorvedžiai, pasidomėję jaunimo bandymais, verčiau renkasi patikimai „veikiančius“ Vaclovo Augustino, Vytauto Miškinio, Donato Zakaro ir kitų grandų opusus. Kam reikia drebančia ranka pameistrių nulietos akvarelinės kopijos, kai prieinami meistrų tapyti sodriaspalviai originalai?

Parafrazuojant Lietuvoje žinomą labai sėkmingai šiuolaikinį meną prodiusuojantį žmogų, kūrybinių projektų vystytojams patiems tenka auginti tai, ką norisi turėti. Svarstytina, kiek prasminga tikėtis savitą ar bent šviežesnį stilių turinčių ir tuo pat metu chorinę paklausą patenkinančių pavardžių, kai pretendentai vedami numintais keliais, ugdant skonį ir techniką įtakomis, kurios suformavo ir žymiausius dabarties chorų kompozitorius. Kalbėdamas apie įtakas, omenyje turiu tikrai ne kanoninius viduramžių, renesanso ar baroko klasikus: savitą skambesį jie ligi šiol padeda atrasti net ekstremaliausiems tyrinėtojams. Gi yra pavojingai artimesnių, gravitaciją išlaikiusių, bet vis dėlto praėjusios laiko dvasios sankaupų. Yra net ir aktualiųjų darinių, kurie išganymą žadančio paprastumo sąstingiu užliūliuoja jauną kraują, savo srove turintį suformuoti naujo kūno kraujagysles.

Nepaisant aptartų probleminių taškų, iš esmės „Vox juventutis“ yra išskirtinai sėkmingas ir sistemingu įdirbiu užgrūdintas projektas. Konkursas turi daug gyvybinių galių ne tik prišaukti brizus nusistovėjusiam štiliui sudrumsti, bet ir perkalibruoti per kelionę vos pakitusius kai kuriuos parametrus. Tokį potencialą šiemet atidengė nauja iniciatyva: dalyviams pasiūlyta inspiratyvi kūrybinių tyrinėjimų tema – erdviniai sprendimai.

Erdviniai sprendimai: sėkmingi bandymai su potencialu augti

Jau kuris laikas praėjo nuo paskutinių konkurso temų, kuriose vyraudavo mirusių nusipelniusių jubiliatų pavardės. Tokios temos (su retomis išimtimis) kurti įkvėpdavo taip pat efektyviai, kaip šiųmetė lietuvių brandos egzamino tema apie žemdirbystės aktualumą modernybėje. Gi šįkart atsigręžta į pakankamai abstrakčią idėją, nekliudančią veikti autentiškai tiek koncepcijos, tiek muzikinės raiškos lygmenyse.

Nuo „Vox juventutis“ neatsiejamos Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras suponuoja, kad erdviniai sprendimai čia natūralūs. Su tuo dirbusiose premjerose daugiausiai ieškota „parterinių“ išdėstymo kombinacijų, kartkartėmis taikliai panaudojant sakyklą ar scenos erdvę. Svarstau, kokių netikėtų, kone archajišką venecijietišką tradiciją menančių sprendimų būtų atradę kompozitoriai, jei konkurso organizatoriai būtų surengę žadėtąją ekskursiją po Šv. Kotrynos bažnyčios erdves?

Po bažnyčią paskirstytus muzikinius sluoksnius pavyko išgirsti daug aiškiau nei chorui dainuojant įprastoje vietoje. Garso šaltinio kaita palengvino priimti net dominavusį harmoninį dirgiklį: be erdvinės dramaturgijos kai kurie vidutiniški kūriniai išvis nebūtų susiklausę. Deja, tik pora kompozitorių erdvinius sprendimus pavertė neatsiejamu kūrinio dėmeniu. Tad lieka daug neištyrinėtų teritorijų ateities konkursams, kurių atradimams, viliuosi, konkurso organizatoriai bus atviri ir ateityje.

Šalia vykusio šiųmečio konkurso tematinio sprendimo, norėtųsi paminėti ir tris prizininkų trejetuko nepasiekusius, tačiau apie autorių potencialą bylojančius kūrinius. Pridursiu, solo partijas neaprašytuose kūriniuose atliko Justina Leinartaitė bei Justė Andrikonytė.

Miglės Palkevičiūtės „Vilnija Vilnia“, kaip sufleruoja pavadinimas, buvo dedikuotas 700-ąjam Vilniaus jubiliejui. Kompozicijoje panaudotas atviras balso pastatymas (solistė Evita Rudžionytė), transliuojantis archaikos ir tvirtumo reikšmes. Jis, kaip ir rezonuojančios sekundos bei plagalinės kadencijos, kūrė daugiataučio LDK Vilniaus atšvaitus. Klausydami minėtų muzikinės raiškos būdų, vaizdinius iš nebūtojo laiko susifantazuojame taip pat idealistiškai, kaip nuo Pūčkorių atodangos žvelgdami į tolius (arba, kaip daugelis, į kai ką arčiau, kas masina dar labiau). Kūrinio eigoje percepciją atšviežino choro bei solistės migracija, kuri, kaip ir atviras dainavimas, klausytojus tikriausiai paskatino apdovanoti choriniame žanre debiutavusią Miglę Palkevičiūtę simpatijos prizu.

Gaivesnių garsinių patirčių patikrintose formose ieškojo Matīss Vikmanis, anglų kalba parašytu kūriniu „Herald of Light“ siekęs pristatyti baltų mitologiją ir etninį paveldą. Pirmoje kompozicijos dalyje, naudojant kūno ir fonetinę perkusija bei rečitavimą (solistas Kęstutis Daugirdas), generuotas poros minučių crescendo. Po archajiškai tvirtu skambesiu intuityviai jutosi preciziška konstrukcija, dėmesys tembrinėms ir ritminėms detalėms. „Herald of Light“, neskaitant vėliau skambėjusio Luko Butkaus kūrinio, buvo bene vienintelis, gaivinančiai „pasitaškęs“ ne konkretaus garso aukščio muzikine kalba. Vis dėlto antroje kūrinio dalyje nuspręsta pasitikėti harmoniją, ir būtent tada bendra kūrinio tėkmė apslopo. Tik trumputė tembrinė repriza priminė gaivų kūrinio pradžios skambesį, suformuota iš prifantazuotos garsinės archeologijos artefaktų. Atmintyje nugulęs su programos vidutiniokais, „Herald of Light“ visgi paliko kiek ryškesnį garsinį šleifą.

Šalia aptartųjų įsikomponuoja ir Karolio Dabulskio „Maypole for Frau Troffea“, inspiruotas 1518 m. kilusios nesustabdomo šokių maro epidemijos. Čia intervalais šokčiojo tekstas, paįvairintas kiek iliustratyviu medinių klavių cinksėjimu. Forma nulieta labai teisingai: atliepdami kūrinio idėją, kintančio metro periodai plėtėsi, o prisidedantys balsai kūrė puantilistinės kvazi-heteforonijos skambesį. Nepaisant turėjusios veikti konstrukcijos, teko pasistengti prisiminti kūrinio poveikį. Anotacijoje rašyta apie šokio šėlsmo apimtus infekuotuosius, tačiau vienintelė aliuzija į tai buvo faktūroje apveltas melodinis šoklumas, galbūt dar ir choro priekyje vis prasilenkdavusios solistės (Lina Valionienė, Ūla Zemeckytė). Lietuviškai stingūs choreografiniai sprendimai nesusijungė su aprašymu nei tiesiogiai, nei paradoksaliai, ir nusiskaitė nelyg iš Kutavičiaus oratorijų nugvelbti trupiniai. Dideli statymai tik ant konstruktyvumo ir garso aukščio laukelių „Maypole for Frau Troffea“ nuplukdė drungna srove tolyn su šiame tekste neaprašyta „chorinių harmonistų“ kompanija. Beje, nepritinkančia kūrinio autoriaus kompoziciniam potencialui.

Kuo konkuruojama konkursuose?

Trečiuoju konkurso prizu apdovanotas „Vox juventutis“ sekėjams pažįstamas Lukas Butkus, šįkart pristatęs drąsią kompoziciją „4×4 (keturi prie keturių)“. Pasak autoriaus, autonomišką kūrinio naratyvą inspiravo Samuelio Becketto romano „Watt“ ištrauka, kurioje aprašomos visos veikėjo judėjimo kambaryje kombinacijos. Traumos „užspeisto proto, vis sugrįžtančio į traumos židinį“ desperacija realizuota melodinėmis nuotrupomis ir fiziniu judėjimu. Statiškos išorės ir degančio vidinio pasaulio idėja grįsta išskirtomis choro, veikusio scenoje, ir solistų (Ona Aleksiūnaitė, Gabrielė Valionytė, Kęstutis Daugirdas, Tomas Kreimeris) grupės, sėdėjusios ant choro pakylų salės priekyje. Kompozicijoje sinergiškai sąveikavo šizoidinė koncepcija ir choreografija, tekstinis ir muzikinis grublėtumas. Kulminacijoje scenos kvadrate sprogo isteriško juoko ir lakstymo bakchanalija. Kvatojimų debesis vainikuotas bartulišku klimaksu – iš vyskupų statulomis apkarstytos sakyklos solistei (Salomėja Petronytė) operiniu pastatymu dainuojant „O sole mio“. Įdomu, jog sprendimas ne tik reprezentavo anotacijoje aprašytą būseną, bet iš dalies ją atkūrė žmonėse. Prie groteskiškos orgijos nevalingai prisijungė juoktis pradėję klausytojai, akimirką fiziškai patyrę poetinio „aš“ konvulsijas.

Iš dalies žavinga, kad anksčiau dailius chorinius kūrinius rašiusio Luko Butkaus „4×4 (keturi prie keturių)“ apdūmė akis konkurso komisijai, matyt prisiminusiai seną dėsnį, kad chorinėje muzikoje šou elementais pridengiama turinio stoka. Gi šįkart eksperimentinė fejerija paslėpė struktūros ir poveikio prasme bene autentiškiausią vakaro kompoziciją. Joje, nors ir netašytais potėpiais, konceptualiai tampriau, nei kitur, integruoti erdviniai ieškojimai. Taip pat čia pasiekta geriausia fizinė publikos įtrauktis, iš dalies prieš jos pačios valią. Žinoma, kyla nemažai klausimų dėl partitūros išbaigtumo, neužmazgytų galų. Bet, kaip sušuktų šviesios atminties Vidmantas Bartulis, nežmonišku greičiu sukdamasis prancūziškoje karuselėje grojant Verdžio „Dies irae“ – tai visai ne esmė.

Konvencinės programos dalies pragiedruliu tapo II vietos prizą pelniusio Evaldo Aleknos kompozicija „Stebuklas“. Anotacijoje pateikta užuominų į besąlyginės meilės diktuojamą kankinančio neapsisprendimo būseną. Kūrinio tekste vyrauja lietuviškos bendratys su organiška inkrustacija „you are my miracle“(angl. tu esi mano stebuklas). Paties autoriaus rašyti žodžiai skambėjo bene kaip profesionalaus poeto eilės, tik retkarčiais, svarbiose vietose nesužiūrėjus melodinių iktų, trochėjiniai veiksmažodžiai virsdavo jambiniu daiktavardžiu (gìmti – gimtì(s)). Muzikoje naudotos chorinių kompozitorių gerai patikrintos, bet konceptualiai vieningos priemonės: akordinę konkretybę ištirpdantys glissando, kryžmai susikertančios melodinės linijos, suformuojančios neišvengiamybe dvelkiančią Pärto tintinnabuli harmoniją. Šv. Kotrynos parterio erdvė „Stebukle“ išnaudota stebėtinai sėkmingai. Dviejų moterų choro grupių antifonija įprasmino repetityvumą, netgi sukūrė emocinę distanciją, būtiną jautriam tekstui neperspaustai pasiekti klausytoją. Vėsiu tembriniu kontrastu tapo veidas į veidą sustojusi keturių solistų grupelė (Kęstutis Daugirdas, Vytautas Pastarnokas, Jaunius Šakalys ir pats autorius).

Įdomu buvo patirti, kaip intuicija pagauna užslėptus struktūrinius kūrinio elementus. „Stebuklo“ atlikimo metu svarsčiau, ką taip primena viename kvadratiniame metre susispaudę keturi solistai. Vėliau atsitikrinai nugirdau, kad stovėjimo schema sukurta pagal graviūrą ant „Stebuklo“ plytelės, esančios prie Vilniaus katedros.

Kūrinyje įgyvendintas jauniems kūrėjams reikšmingas pasiekimas – išvengti pernelyg rimtos ar perspaustos kalbėsenos apie jautrias, gyvenimiškas temas. Prie to nemažai prisidėjo erdviniai sprendimai. Vis dėlto juntama autoriaus kūrybinė įtampa, atliepianti ir viso „Vox juventutis“ būvį. Kaip „Stebuko“ lyrinis „aš“ kenčia (neapsi)sprendnimo nesvarume, taip ir kompozitoriaus laisvės prigimtis dar kiek užlaikoma atlikėjiškos patirties inertiškumo. Kita vertus, E. Aleknos chorinis įdirbis išties pagirtinas; jį atliepia ir, matyt, kolegiškai paskirtas choro simpatijų prizas. Norisi tik palinkėti drąsos žengiant sunkius, bet neišvengiamai daug atversiančius (kūrybinius) žingsnius.

I vietos prizu apdovanotas konkurse debiutavusio Deivido Kuktos darbas „Štai čia šviesa“. Nuo pat pirmų kūrinio taktų buvo justi kompozitoriaus specializacija filmų muzikoje, leidusi jam konvencijas interpretuoti ne akustinių koncertų muzikos klišėmis. Kinematografišką įspūdį sustiprino it gyvų stereo kolonėlių armija puslankiu išdėstyti choristai. Kūrinio muzikinė dalis paremta tetrachordo garsais figūruojančio motyvo perharmonizavimu, masinių dinaminių procesų derinimu su vienuolika individualizuotų partijų. Kuriant hobitiškos filmų muzikos harmoniją, rinktasi tercijos santykio minoro ir mažoro akordus, pastaruoju, be abejo, harmonizuojat žodį „šviesa“. Žaidimas balsėmis ir skiemenimis leido balsus asocijuoti su filmų vaizdiniais, kai plačių erdvių efektas kuriamas sulydyta orkestro instrumentų ir chorų vokalizių faktūra.

Žvelgiant pozityviai, „Štai čia šviesa“ yra dailus, patogiai sudainuojamas kūrinys, skambėjimo metu sukeliantis panoraminio skrydžio erdvėmis būseną. Pagal savo kompetencijas autorius darbą atliko gerai, ir tik išorinės aplinkybės lemia, jog kūrinio pergalė tampa kiek apmaudžios paties konkurso simptomatikos išraiška.

Čia siūlau prisiminti chorines konvencijas aptarusią pastraipą. Kūrinys nugalėtojas stebėtinai gerai atitinka šiuos reikalavimus, kaip, beje, ir praėjusių metų priziniai opusai, kurių natos – aiktelėsite iš nuostabos – vargiai perkamos ir dainuojamos. Kaip nutinka, kad kompozicija, kurios profesionali raiška ir tekstas glaudžiai susipynę su koncepcija, nurungiama kūrinio, kuriam pritaikius naujus žodžius, būtų pasiektas kone identiškas efektas?

Pasaulinė tarptautinių muzikos konkursų federacija (FMCIM), apibrėždama tarptautinio konkurso sąvoką, įvardija siekį „pristatyti ir apdovanoti aukščiausio meistriškumo talentus“. Žinoma, tokia formuluotė įgyvendinama tik atitinkamo svorio organizacijoms. Vis dėlto ji atskleidžia esminį muzikos konkurso tikslą – išskirti srities, kuriai skirtas konkursas, menininkus.

O juk egzistuoja projektai, kuriuose kūriniai, atliepiantys numatytą atlikėjų ir klausytojų auditoriją, nurungia tuos, kurie gal ir konceptualiai stipresni, bet mažiau tenkina nurodytas sąlygas. Tai vadinama atviru kvietimu (angl. open call). Tokiose platformose atstovaujami pirmiausia repertuaro interesai. Atviruose kvietimuose teisę spręsti atrinktuosius (ir kartais prizu apdovanojamus) kūrinius turi ne tiek kompozitoriai, kiek atlikėjai, dirigentai ir meno vadovai. Sutapimas ar ne, bet tokia praktika stebėtinai atitinka gaires daugumos Lietuvoje veikiančių kompozicijos konkursų, tarp jų ir „Vox juventutis“.

Ne, nesu naivus siūlyti viską versti aukštyn kojom. Ypač kai praeityje susiklosčiusi gerbtina tradicija nėra tikrasis probleminis taškas. Kur kas kebliau, kai rakta(burta)žodis „konkursas“ viešinimo ir projektinėje leksikoje suteikia taip Lietuvai būtiną solidumo ir (atsikrenkščia, pradeda žemesniu tonu) rimtumo elementą. Taigi, užtektų bent sau patiems priminti tikruosius daiktų vardus: geriau pažinus deformuotus, bet sau tinkamus egzistavimo būdus, esame ir sąmoningesni, ir ramiau reaguojame į loginius neatitikimus. Čia visai kaip su konkursiniu anonimiškumu: nuostatose privalo būti, tačiau, mažos bendruomenės praktikoje tenka užmerkti akis prieš neįmanomą taisyklės įgyvendinimą.

***

Dar pernai po „Vox juventutis“ finalinio koncerto išėjęs su irzlių minčių debesiu, prisiminiau Leonido Donskio laidas „Be pykčio“. Paradoksalu, bet nei pastarasis pavadinimas, nei apskritai donskiška diskusijos mokykla nesiūlo vengti kolizijų – atvirkščiai, kviečia kelti opiausius klausimus ir svarstyti juos su dėmesinga pagarba sąvokoms ir visiems diskusijos dalyviams.

Dėl muzikų bendruomenės smulkumo vengiame ištrūkti iš bižuterinių ditirambų ir trigubų poteksčių limbo, neva saugančių nuo konfliktų. Tačiau slapčia mėgaujamės privačiu ir viešu paskrebinimu (angl. roasting), neinvestuojant laiko perprasti ar tekstu bandyti atskleisti reiškinių dėsnius. Tokia dviveidiška kombinacija ir senų gerų laikų praktika suformavo gana nesveiką požiūrį į recenzijos žanrą. Analitinis tekstas gi nėra nuosprendis – veikiau impulsas inicijuoti viešąją diskusiją, pristatant vos vieną iš galimų perspektyvų. Net ir argumentuota nuomonė be opozicijos nėra išbaigta. Dėl to radosi ir šio beletristo, akivaizdžiai dar nespėjusio iškosėti viso plaučiuose užsilikusio idealizmo, tekstas. Paprasčiausiai, čia minimų pastebėjimų nepavyko rasti praeities recenzijose.

Lietuvos kontekste ilgamečiu laikytinas kompozicijos konkursas „Vox juventutis“ vienareikšmiškai yra ryškus, reikšmingas ir aptarinėjamas renginys Vilniaus akademinės muzikos metų cikle. Tai esminė šalies chorinės bendruomenės jungtis su nevakarykšte šiuolaikybe ir jaunąja kūrėjų karta. Su didele sėkme ateina ir įtaka, o kartu – ir nenuspėjamos apimties atsakomybė. Beje, būtent ja dalinamės mes patys – jaunieji kompozitoriai, jų mokytojai, chorvedžiai, choristai, vadybininkai, viešieji ir privatieji svarstytojai, – esame atsakingi už savo indėlio kokybę ir inovatyvumą.

Neseniai auksine karieta (sako, labai nepatogia) praskriejusi Karolio III karūnacija priminė, kad europinės tradicijos išlieka tik nebijant perkalibruoti koordinačių ir reformuojant sistemą. Esame ne Rytų cikliškumo, o Vakarų progresyvizmo valioje. Tai, kas nauja, kyla iš prieštaros status quo, su viltimi įsteigti New-Ką-Nors. Galiausiai, kad ir tas dėl tirpstančių ledynų būtų perkeltas aukščiau jūros lygio. Juk klimato atšilimo skatinimas yra dar vienas Vakarų civilizacijos bruožas.

Tad jei ne šimtą, tai bent keliasdešimt dar pakenčiamos temperatūros pavasarių tegyvuoja „Vox juventutis“, kasmetinis vasaros ir chorinės bendruomenės šauklys – ir lygiai taip pat tegyvuoja jaunimo balsas, kurio neatrastų spalvų paieškai Lietuvoje pamažu ima rastis laboratorinių iniciatyvų. Tikiu, kad jos įkvėptos paties „Voxo“.

Lietuvos muzikos antena