Viltė Žakevičiūtė. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir šių metų „Druskomanijos“ pradžia

19 Bir Viltė Žakevičiūtė. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir šių metų „Druskomanijos“ pradžia

Laikas. Toks nepaprastas dalykas. Laike tarpstame, mokomės patirties. Su amžiumi laike gyvenimas kinta. Supratimas apie save, kitus, apie aplinkas ir veiksmą jose – taip pat. Gegužės 18 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įvyko „Druskomanijos“ pradžios koncertas. Festivalio dar vieną kartą pristatinėti neverta. Epitetų daug – kasmetinis, amžinai jaunas, bet kartu – ir vienas seniausių. Tradicinis, bet kaskart naujas. LMTA bendruomenei tapęs neatsiejamu pavasario renginių ciklu, festivalis puikiai atlaiko laiko išbandymą. Nėra paprasta atrasti panašių tokią gyvavimo patirtį sukaupusių klasikinės šiuolaikinės muzikos festivalių. Bet kuriuo atveju, „Druskomanijos“ egzistavimas svarbus ne tik dėl istorinės vertės Lietuvos naujosios muzikos kontekstuose, bet taip pat dėl sudaromų sąlygų jauniesiems kompozitoriams ir jų kūrybai. Jie, beje, kaip ir mes visi, mokosi pažinti save, kitus, aplinkas ir siekia atrasti savo prasmes gyvenimuose, pilnuose kūrybos.

Pirmasis festivalio koncertas ypatingai reikšmingas LMTA kompozicijos bakalauro ketvirto kurso studentams. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) atliko keturių šiais metais kompozicijos bakalaurą baigiančių kompozitorių kūrinius. Skambėjo Cuiqi Wang „Dviem stygoms“ (prof. Ryčio Mažulio klasė), Ryto Svilainio „Visatos naratyvas“ (prof. Mindaugo Urbaičio klasė), Gintarės Valionytės „Florisima“ (dėst. Raminta Šerkšnytė) ir Luko Butkaus „I like Vidmantas Bartulis (Auscultare)“ (prof. Vaclovo Augustino klasė).

Neatrodo prasminga rašyti apie muziką jos neklausant. Lygiai taip pat keista skaityti tekstą apie muziką, kuri skambėjo. Klausymo interpretacijos skiriasi. Kaskart susiduriama su kiekvieno klausytojo individualiu muzikos suvokimu, supratimu. Skiriasi ir muzikos klausymo patirtys. „Druskomanijos“ atidarymo koncerte dėmesį norėjosi telkti į kompozitorius ir jų asmenybes. Suvokiant, kad padoriau pažinti jaunuosius kūrėjus dar nėra tekę.

Paskutinis koncerte skambėjo Luko Butkaus „I like Vidmantas Bartulis (Auscultare)“. Prie fortepijono sėdo pats kompozitorius. Mano subjektyvia nuomone, brandžiam ir itin jautriam žmogui sekliame pasaulyje nėra lengva. Lukas išsiskiria išmintimi, profesionalumu ir nepaprastu kuklumu. Jautrus žmogus, jautrus, tikras ir ypatingas kūrinys. Beje, paskirtas pirmajam Luko kūrybos mokytojui, Amžinybėn iškeliavusiam kompozitoriui Vidmantui Bartuliui. L. Butkaus kompozicijoje nestigo subtiliai interpretuojamų V. Bartulio kūrybinio kelio motyvų. Klausa atpažindavo pažįstamus sąskambius, o protas juos siejo su kūrinio autoriaus menine intencija ir muzikine idėja. Profesionalus darbas, apie kurį nėra paprasta rašyti ar kalbėti. Galbūt tereikia pajausti. Tai, kas tikra, stipru ir įgyvendinama su atsidavimu niekada nenuvilia. Kūrinys žavėjo subtiliai kuriama sunkiai apibūdinama emocija. Kažkas tarp nostalgijos, ilgesio, liūdesio, vilties ir šviesos. Jokio banalumo, nieko ekstremalaus. Šv. Kristoforo kamerinio orkestro dėka, L. Butkaus kūrinys suskambėjo klausytojams dovanojant aukštą meistriškumo lygį. Kūriniu išsidavė tvirtais žingsniais žengiantis kompozitorius.

Prieš L. Butkaus kūrinį orkestras atliko Gintarės Valionytės „Florisima“. Gintarė studijų metu nevengė drąsiai jaustis savo pasiryžimuose, kūrybiniame kelyje. Kompozitorė šiais metais debiutuoja ir kaip „Druskomanijos“ meno vadovė. Jai nestinga energijos, kūrybiško žvilgsnio įgyvendinti savas idėjas impulsyviame dabarties meno/muzikos kontekste. „Florisima“ paliko gerą įspūdį. Kūrinys priminė kaleidoskopą. Susipažinus su kūrinio idėja (trumpi kūrinio segmentai inspiruoti gėlių pavadinimų, kurias Gintarė pamatė greta LMTA esančioje gėlių parduotuvėje), kūrinys priartėja prie šiek tiek daugiau konceptualumo turinčių opusų, kai pati meninė idėja kūrinyje nebūtinai sietina su muzikine medžiaga ir apskritai kūrinio skambesiu. Galimai kūrinys, sudarytas iš gana trumpų skirtingų segmentų, tiesiogiai neatliepė meninės idėjos. Idėja labiau inspiracijai. Įdomu, kad klausant eklektikos nesijautė. Ir orkestras turėjo ką veikti. Kūrinio visuma „Florisima“ atveju nepasidavė vertinimui. Bet tegu vertina kiti. Mano nuomone, kūrinys atskleidė autorės požiūrį į muziką ir kompoziciją iš esmės. Autorė drąsi, simpatiška, nebijanti būti savimi. Kompozitoriai privalo tokie būti.

Šioje vietoje galima dėti pasvirą brūkšnį ir pristatyti dar dviejų autorių kūrinius. Koncertas prasidėjo Cuiqi Wang „Dviem stygoms“. Idėjos prasme šis kūrinys buvo struktūriškas ir konceptualus. Tvarkingas, gerai skambantis kūrinys. Idėja aiški, sumanymas tvarkingai įgyvendintas, tačiau „Dviem stygoms“ pritrūko skvarbumo. Labai norėjosi pajusti autorę. Kita vertus, kūrinys, kaip toks, abejonių nesukėlė. Galbūt nepaliko šiltesnio įspūdžio, įsirėžiančio į atmintį, bet kaip baigiamasis darbas – solidus.

Koncerte kartu su orkestru pasirodė ir kanklininkė Aistė Bružaitė. Su soliste Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliko Ryto Svilainio „Visatos naratyvą“. Gražus kūrinys. Melodingas, nuoširdus. Gana tradicinis dviejų kontrastingų muzikinės medžiagos dalių sprendimas (antroje dalyje styginiai nuosaikiai pasitelkti kaip perkusiniai instrumentai). Autorius, ko gero, norėjo sukurti muzikalų, harmoningai skambantį kūrinį. Ir jam pavyko. Profesionalumo netrūko taip pat. Kūrinio skambesys priminė girdėtas harmonijas, tam tikri motyvai iš geros kompozitoriaus muzikinės klausos kartais atrodė itin pažįstami, tačiau tradicinis žvilgsnis muzikoje nėra blogis savaime. Kompozitoriui svarbu jaustis gerai. R. Svilainis savo kompozicija buvo tikras.

Apibendrinti keliais sakiniais koncerte užplūdusias emocijas sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad  klausytis norėjosi ne vertinant, o stebint. Nesinorėjo smalsauti – kas, kaip ir kodėl kūriniuose skamba būtent taip, kodėl tokie pasirinkimai autoriams atrodė priimtiniausi, kiek kūrybiniame procese dalyvavo autorių dėstytojai. Kita vertus, tai – pirmojo etapo baigiamieji darbai. Nuo dabar prasideda tikrasis kelias profesionalumo link. Teoriškai. Praktiškai kiekvienas autorius šiuo keliu žengia ir toliau žengs kaip išmanydamas. Didelė vertybė, kad jaunųjų kūryboje nemažai kontrastų. Kiekvienas individualus požiūris į muziką ir kūrybą vertingas.

Puiki festivalio pradžia. Profesionaliai atlikti kūriniai be abejonės kompozitoriams suteikė didesnį pasitikėjimą savimi, o jaunųjų dėstytojams – prinokusių vaisių saldumą. Naujoji „Druskomanijos“ komanda šiemet kvietė „verstis per galvą“. Ko gero, svarbiausia nepamesti savasties. Nepasiduoti tada, kai sunku, ir nepaklysti, kai pasirinkimų daug, o taip norisi pasirinkti teisingai…

Nuoširdumas, atrodo, – svarbiausia.

Lietuvos muzikos antena