Jūratė Katinaitė. Apie „Modus“ edukaciją ir provokacijas

16 Bir Jūratė Katinaitė. Apie „Modus“ edukaciją ir provokacijas

Laudacija LRT KLASIKOS laidos „Modus“ autoriams Mindaugui Urbaičiui ir Šarūnui Nakui, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių praėjusių metų muzikologijos darbų rinkimuose pelniusiems Vytauto Landsbergio premiją. Apdovanojimas kompozitoriams skirtas „už nesisteminę edukaciją ir sistemingas provokacijas“.

Pradėsiu iš tolėliau, ne nuo „Modus“ gimimo, o nuo tada, kai jis dar mezgėsi LRT įsčiose. Tai buvo gana dramatiškas laikas, kai po ilgų kalbų, atidėliojimų, klausytojų protestų grupinių laiškų ir skambučių forma vis tiek buvo uždaryta Lietuvos radijo trečioji programa „Klasika“, kuri buvo įkurta 1998 m. didžiulėmis tuometinio Vyriausiojo muzikos redaktoriaus Remigijaus Merkelio pastangomis. Na, ne šiaip uždaryta, o sujungta su iš sovietmečio ėjusia ir niekam tuomet nebeįdomia Lietuvos radijo 2-ąja programa. Tą laiką skaudžiai išgyvenome. Atrodė, žiauri neteisybė.

Su naująja vyriausiąja redaktore Birute Paškevičiene tarėmės, kaip čia dabar pagyvinti programą. Ji man pasiūlė atgaivinti mano irgi buvusią numarintą laidą apie šiuolaikinę muziką, bet aš jau tuomet turėjau šiokios tokios tarptautinės radijo bendradarbiavimo patirties ir žinojau, kad reikia naujo formato. Tai buvo formatų laikas! Sakau, viena nebeištempsiu, reikėtų laidą vesti dviese. Kaip sykis, tuo metu baigėsi vienos šlovingiausių Lietuvos televizijos istorijoje laidų „Būtovės slėpiniai“ laikas, kurioje profesorių Edvardą Gudavičių istorijos klausimais originaliai provokuodavo jaunesnis kolega Alfredas Bumblauskas. Pagalvojau, kodėl gi taip negalėtume kalbėtis apie muziką?

Kas galėtų būti tas muzikos Gudavičius? Žinoma, kad buvęs mano dėstytojas Mindaugas Urbaitis, kuris galėdavo beveik be cezūrų užsidegęs pasakoti apie vis kitus kompozitorius, lyg žirnius berti pavardes ir kūrinių pavadinimas. Įtaigu, įdomu! Birutė pritarė ir pasiūlė paskambinti Mindaugui. Taip ir padariau, užsiminiau jam apie formatą kaip „Būtovės slėpinių“, apie save kol kas neužsiminiau.

Mindaugas iškart užsidegė: „Tai manau mes susėdam su kokiu Šarūnu Naku ir varom!“ Tą akimirką sykiu ir apsidžiaugiau, kad taip lengvai klostosi reikalai, ir supratau, kad man nelemta gauti Bumblausko vaidmens! Nedidelė trauma pagilėjo, kai prieš keletą metų, berods, „LRT bitinuko“ teikimo „modusams“ proga paklaustas apie tai, kaip kilo „Modus“ idėja, Mindaugas žurnalistui atsakė: „Paskambino man anuomet Birutė Paškevičienė ir pasiūlė vesti laidą apie šiuolaikinę muziką“. Tai šią iškilmingą valandą noriu teisėtai ir viešai susigrąžinti „Modus“ krikštamotės titulą!

„Modus“ netapo „Būtovės slėpinių“ klonu, Nakas netapo antruoju Bumblausku. „Modus“ tapo lygiaverčių partnerių, kolegų pokalbių apie muziką laida. Abu pašnekovai verti atskirų laudacijų, nes nė vienas neištirpo radijuje, kaip kad nutinka.

„Modus“ netapo jų svarbiausiu kūdikiu. Jie aktyvūs kūrėjai, kiekvienas savaip reiškiasi, todėl ir „Modus“ neišsikvėpė, nes Mindaugo ir Šarūno veiklos kaskart įpučia šviežią gūsį ir „Modus“. Tiesa, Šarūnas įkliuvo į radijo pinkles esmingiau, surengė dar eilę sezonų ėjusius laidų ciklų apie lietuvių muziką, už kuriuos dar pelnė apdovanojimų.

Radijas yra slibinas, ryjantis savo uodegą. Viena vertus, sparčiai plečiasi žinių bagažas, nori-nenori turi nuolat tobulėti, be atokvėpio imtis vis naujų temų, gaminti vis naują produkciją. Kita vertus, nepastebi kaip tampi laidų gaminimo mašina, kaip visi mąstymo pajėgumai ir atokvėpio likučiai vis tiek nukreipti vienu tikslu: o ką dėti į kitą laidą?

Tačiau radijui esi įdomus, kol turi gyvenimą anapus studijos sienų. Radijas, kaip rentgenas, peršviečia tavo intelekto, pervargimo ir gyvenimo geismo koeficientus, ir jų pristigus – negailestingai išsviedžia lauk.

„Modus“ išgyveno du dešimtmečius ir balandį pristatė 600-ąją laidą. Tai vienas iš rekordų radijo istorijoje. Manyčiau, kad paslaptis slypi dviejų žmonių santykyje. Juk ne visada abu tobulos formos: kai vienas turi rimtų rūpesčių, tuomet kitas imasi didesnės atsakomybės už turinį, už kokybę, nudirba didesnį parengiamąjį darbą. Toji partnerystė suteikia ir saugumo, ir konkurencijos.

Kada „Modus“ tapo brendu? Manyčiau, prie jų šlovės stipriai prisidėjo laikas, kai keletą metų laida buvo kartojama Lietuvos radijo 1-ojoje programoje po vidurnakčio, o gal 1 val. nakties. Taip „modusai“ užkariavo kitą, kitonišką klausytojų auditoriją. Tuomet Mediatekos paslaugos dar nebuvo taip išvystytos, kad klausytumeis kada nori ir kiek nori.

Klausytojus įraukia vedėjų dueto vidinė dinamika – negi taip ir nesusirems? Ne, net turėdami skirtingas nuomones, jie išlaviruoja taip, lyg vienas kitą papildytų.

Klausytis „Modus“ klausytojui reiškia dirbti aktyvų vidinį darbą. Imi nujausti tai, kas tarp eilučių, garsiai nepasakoma, supykti dėl to, kas sakoma priešingai nei jauti ar žinai. Laidos autoriai – kompozitoriai, todėl net ir ironiškai pristatydami kūrinius, jiedu išsisuka nuo aštrios kritikos kūrėjų atžvilgiu. Jiedu vienas kito neprovokuoja, bet provokuoja klausytoją, kartais leisdami jam pačiam apsispręsti, kartais jį paerzindami ar suvedžiodami.

Antai jubiliejinėje 600-ojoje laidoje autoriai ne pirmą kartą sukilo prieš šiuolaikinės akademinės muzikos apibrėžtį, žinoma, ir vėl nieko nepasiūlydami mainais:

– Apie kokį akademizmą čia kalbame, kai siekiame originalumo, naujumo? – retoriškai klausia Šarūnas.
– Aš akademizmą matau, jei rašome XVII–XVIII a. instrumentams, – atsako Mindaugas.
– Bet tai gi tik lentos, vielos, skardos, – ironizuoja Šarūnas.
– Bet ar kokiam universitete kas nors studijuoja giliai, nuodugniai apie tą lentą, vielą ar skardą? O štai muzikos instrumentais groti mokosi TIEK laiko pašvęsdami jauni žmonės, stengdamiesi įvaldyti prietaisus, sukurtus nežinia kada praeity. Štai kur akademizmas! – rėžia Mindaugas.
– Taip. Vakarietiška muzikos ugdymo sistema paremta dalykais, kurie remiasi į XVIII ar XIX amžių. Šiuo požiūriu tarsi ir akademiška. Bet juk kiek kartų bandyta perkeisti, atšviežinti, pabandyti perteikti kitaip, lengviau, be tokio sportinio, olimpinio įkarščio ir intereso, – grakščiai nusuka kalbą į šoną Šarūnas.
– Štai Lachenmannas tą daro savaip, bet galim ir paprasčiau – paimt tą pačią klasiką ir sumontuot iš jos ką nors naujai, kaip tai daro amerikietis Michaelas Gordonas, – siūlo Mindaugas, ir eterį užlieja Gordono kūrinio „Perrašant Beethoveno Devintąją simfoniją“ garsai.
– Va taip paprastai galima. Paėmei kelis Beethoveno akordus, sujungei juos glissandais ir štai jau kūrinys, štai jums nauja muzika, kuri visus, matyt, labai patenkina! – atvirai ironizuoja Mindaugas, nuskambėjus kūrinio fragmentui.
– Na, kompozitoriai irgi nori valgyti, eina į supermarketus, parsineša pusfabrikačių, sudeda į šaldytuvą, paskui išsitraukia ko reikia, greitai pasišildo… Ir štai maistinimosi programa įvykdyta. Nori – su Beethoveno padažu. Krabų lazdelėse krabų mėsos irgi nėra. Ir čia paimti akordai lyg iš Beethoveno, nors iš tikrųjų tai ne iš Beethoveno, bet primena. Manipuliavimas yra amžinas komponavimo ar kitos kūrybos veiksmas. Tik vienu atveju tai daroma rimtuoliškai, su šventeivišku atsidavimu, o kitu atveju galima ir pažaisti, paironizuoti, padaryti tiesiog „ant durniaus“, – reziumuoja Šarūnas.

Aš lieku su klausimu: o tai kaip sąžiningiau – „ant durniaus“ ar „iš rimtųjų“? O kaip jūs patys, gerbiamieji „modusai“?

„Modus“ autoriai užaugino kelias melomanų kartas, pritraukdami jas ne tik prie radijo imtuvų, bet paskatinę užeiti į šiuolaikinės muzikos festivalius, pasiieškoti pirmąsyk išgirstų kompozitorių muzikos kitose platformose. Klausytojai, pasak Šarūno, išėjo savotišką „Modus“ akademiją. Toji akademija itin neformali, čia nėra vadovėlinių tiesų: muzikos spektras neaprėpiamas, laidos autorių komentarai nenuspėjami – kartais adoraciniai, kartais kritiški, kartais ironiški. Nėra tokios muzikos, kuri būtų atmesta, kaip netinkama laidos kokybės kartelei, net jei iš autorių komentarų justi skeptiškas požiūris. „Modus“ nekuria naujosios muzikos kanono. Kartu su savo klausytojais autoriai patys mokosi „Modus“ akademijoje ir vis dar nepraranda noro žinoti.

Baigdama noriu sugrįžti į 2002-uosius ir prisiminti pirmąją laidą. „Modus“ atsidūrė šeštadienio vėlyvo vakaro programoje – 22 val. Abu vedėjai buvo apsisprendę eiti į eterį gyvai, o aš atėjau pakuruoti, supažindinti su techniniu personalu, na, pastovėti šalia ne tik kaip krikštamotė, bet ir kaip pribuvėja. Pamenu jų jaudulį, koncentraciją, palengvėjimo atodūsį po komentarų paleidus kūrinio įrašą. Ir adrenaliną, pasibaigus laidai. Neilgai trukus savaitgalio planai įveikė ryžtą eiti gyvai į eterį ir dabar „Modus“ saugiai įrašoma, sumontuojama laida. Kalbos apvalomos, klaidos iškerpamos.

Apdovanojimo proga linkiu nors retkarčiais grįžti į tiesioginį eterį, kuris mobilizuoja, drausmina, sekina, bet apdovanoja niekur kitur nepatiriamu adrenalino ir serotonino mišiniu, kuris, kaip atominis kuras, vėl užsuka visas mintis ir jusles… iki kito eterio!

Jūratė Katinaitė
Lietuvos muzikos antena