Eglė Bertašienė. Laudacija Dariui Krasauskui

16 Bir Eglė Bertašienė. Laudacija Dariui Krasauskui

Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojamuose ryškiausių praėjusių metų muzikologijos darbų rinkimuose Onos Narbutienės premija skirta žurnalistui Dariui Krasauskui už įtaigią žmogaus ir muzikos sambūvio dokumentiką Hermano Perelšteino biografijoje „Šefas“ (knygą 2022 metais išleido D. Krasauskas). Laudaciją autoriui parengė ir apdovanojimų iškilmėje perskaitė muzikologė Eglė Bertašienė.

Kaskart, nuo Senojo arsenalo eidama link Katedros, žvilgsniu atsiremiu į erdvų kviečiantį glėbį. Stotingas ąžuolas plačiai išsikerojusiu vainiku moja jau iš tolo. Ne tik pasigrožėti, bet ir prisėsti, pabūti. Ir išties – po jo vešlia laja stovintis suolelis vasaromis retai kada būna tuščias. Priėjusi arčiau pastebiu lentelę su sakiniu keliomis kalbomis. Sužinau, jog 1979-aisiais medį pasodino „Ąžuoliukai“, choro įkūrėjui ir savo Šefui, kaip jį šmaikščiai vadindavo, Hermanui Perelšteinui atminti. Pasodintas tada, kai Šefas Haris nusprendė, jog geriausia išeitis, nepaisant visko, bus įsprausti savo gyvenimą į lagaminą ir išsiskirti su Vilniumi visam. Išvykti. Palikti. Sąmoningai nuo savęs gyvo nupjaunant tai, kas buvo kurta ir su aklu atsidavimu auginta 20-tį sudėtingų metų. Bandau suvokti, kokio svorio skaudulys turėjo ėsti Hario širdį, kad sprendimas įveikti komunistinį emigracijos kliūčių ruožą ir išvykti į Ameriką, tuo metu, būnant jau 56-erių, pasirodė lengvesnis ir priimtinesnis. Žydas, turtingos tarpukario Kauno komersanto šeimos palikuonis, tremtinys, kategoriškai atmetęs KGB verbavimą, nuosekliai laužytas, bet nepalaužtas. 

Būtent to skaudaus išvykimo akimirkomis ir prasideda Dariaus Krasausko knyga „Šefas“. Nuo pirmųjų puslapių užmegzdama intrigą, sugaudama už rankos ir laikanti tol, kol neįveiksi visų 400 su viršum puslapių iki pat pabaigos, beveik nekvėpuojant. Išties – efektas panašus į tą, kokį sukelia detektyvai ar nuotykių žanras. Tačiau už pagauliai ir lengvai dėliojamų sakinių bei kruopščiai uždokumentuotų Hermano Perelšteino dramatiško gyvenimo įvykių slepiasi gilus, įspūdingas ir stipriai įkvepiantis asmenybės paveikslas. Pribloškia jis detalumu ir realistiškumu. Autorius tarsi iškelia portretuojamąjį į dienos šviesą ir įdėmiai žvelgdamas iš skirtingų kampų fiksuoja ne tik gražiąją jo pusę, bet ir išryškėjančius įtrūkimus, nelygumus – taip, būta ir jų. Šitaip elgiasi tyrėjas, jaučiąs pagarbą savo amatui ir aprašomam subjektui, sąžiningai ir nuoširdžiai trokštąs parodyti realistišką ir nepagražintą atvaizdą, išsiaiškinti, priartėti prie tiesos. Ne interpretuoti, o užfiksuoti. Ne prikurti, pripiešti, o padaryti fotografiją be filtrų, su natūraliu apšvietimu, be pozos, be paradinių kostiumų ir retušo. Tiesiog taip, kaip yra. Su mikrochirurgo tikslumu knygoje dėliojami įvykiai ir iki smulkmenų išnarstomos net painiausios Hermano Perelšteino gyvenimo aplinkybės. Nepraleidžiama nė vienų metų ir net nė vienos bent kažkuo svarbios dienos, tarsi retrospektyviai duodančios atsakymą į vėliau vykusius dalykus Šefo gyvenime.

Betgi nebūtume čia susirinkę, jei monografija tebūtų skirta vien kad ir įspūdingo, kad ir neeilinio likimo dramai – o, ne! Brėžiant biografinę liniją, tarsi jos šešėlis iš paskos visur lydi, ryškėja Lietuvos istorijos ir muzikinės kultūros gija. Suprantama ne tik specialistui, ne tik muzikologui, bet ir eiliniam kultūra besidominčiam skaitytojui. Nėra čia nuorodų, išnašų, mokslinių terminų ir dalykiškos mokslinės kalbos, prie ko esame taip įpratę ir be ko neįsivaizduojame muzikologinės lektūros.  Čia priešingai – daroma viskas, kad būtų atraktyvu ir emocionalu, kad norėtųsi neatsitraukti iki pat paskutiniojo puslapio. Ir būtent čia įžvelgiu Dariaus Krasausko gebėjimą iš sausos dokumentikos, iš  mažai kam įdomios apdulkėjusios medžiagos sukurti gyvą ir spalvingą pasakojimą. 9 aplankyti archyvai, 1000-čiai perverstų dokumentų ir publikacijų puslapių, keliasdešimt kalbintų asmenų, pažinojusių Perelšteiną, laiškai, vaizdo ir garso įrašai – tik tokios apimties darbas galėjo aprėpti sunkiai įsivaizduojamo intensyvumo Šefo veiklą ir neįkainojamą jo palikimą, kuris matomas iki šiol. Lyg dokumentiniame kine prabėga ano meto kasdienybės kadrai su juose pasirodančiomis žymiomis lietuvių muzikos figūromis, beviltiškai absurdiškos situacijos iš brandžiojo sovietmečio ir visur skubantis, visur spėjantis Šefas.  Suprasti „Ąžuoliuko“ išskirtinumą padeda ne tik viešai regimi pasirodymai, apdovanojimai, nuolatiniai kvietimai ir susidomėjimas, bet ir akylas žvilgsnis į repertuarą. Pionieriškas, leninines dainas choro repertuare (privalomas norint išlikti) vis nustelbdavo stambios formos pasauliniai šedevrai, atliekami originalo kalbomis ir – dėmesio! – mintinai (taip, man iki šiol yra absoliučiai nesuvokiama, kaip tai padaroma su pradinių ir vyresniųjų klasių berniukais!). Ir kaip vis „nepastebimai“ į didžiąsias koncertų sales – netgi Maskvos! – praslysta religinių temų opusai: Pergolesi „Stabat Mater“, Bacho „Magnificat“, Britteno „Kalėdinių giesmių apeiga“, Fauré, Cherubini, Duruflé „Requiem“ ar Handelio „Judas Makabiejus“ – vardinu tam, kad būtų įmanoma pajusti repertuaro drąsą, šviežumą ir svorį ano meto kontekste bei už viso to slypėjusį kone antžmogišką įdirbį). O „Ąžuoliukui“ specialiai sukurta ir nuolat jų buvusi atliekama Eduardo Balsio ir Violetos Palčinskaitės „Nelieskite mėlyno gaublio“ taip ir liks nepralenkiamu šios oratorijos atlikimo etalonu. Tiesa, jos radimosi istorija knygoje nušvinta kiek kitaip, nei muzikologams žinomas pasakojimas iš Onos Narbutienės monografijos, skirtos Balsiui. Bet čia ir įdomumas – kiek ir ką žmogiškoji atmintis pajėgi išlaikyti ir rekonstruoti bėgant dešimtmečiams.    

Neperdėsiu teigdama, jog ši knyga turėtų būti privaloma kiekvienam pedagogui, ir būtiniausiai tiems, kurie vaikus moko muzikos. Hermanas Perelšteinas yra atskleidęs savo darbo paslaptis, kurių taip veržėsi sužinoti chorvedžiai iš visos sovietų sąjungos; yra konkrečiai įvardijęs požiūrio į vaikus bei darbo su jais esmę, ir visa tai čia publikuojama. Atsisveikinimo laiške „Ąžuoliuko“ vadovams jis surašė 10 universalių neįkainojamų patarimų, kurių laikymasis, mano galva, ir yra vienintelė būtina sąlyga chorui – tokiam, kokį buvo užauginęs Perelšteinas – gyvuoti. Tad knygą reiktų ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti prieš akis, kad tarnautų kaip kasdienis priminimas ir įkvėpimas.

Nežinau, ar knygos autoriui prisireikė daug drąsos išpublikuoti Vilniaus muzikinio lauko intrigas ir intrigėles (neaplenkiant nė Valstybinės konservatorijos kabinetų), iš kurių Perelšteinui vis tekdavo kapanotis. Bet be jų didelė dalis motyvų išvykti į Ameriką taip ir būtų likę nepaminėti. Vadinasi, knygai išties to reikėjo ir tai nebuvo vien pipirai siužeto užaštrinimui. O kur dar nuolatiniai visą Šefo karjerą besitęsę trukdžiai iš aukščiausiųjų sistemos šulų dėl gastrolių Vakaruose (sužlugdytas net „Ąžuoliukui“ atsiųstas kvietimas koncertuoti Baltuosiuose rūmuose, 200-osioms JAV įkūrimo metinėms), dažni nutylėjimai spaudoje apie ryškius choro pasirodymus scenoje, jei tik šie neįtikdavę idėjiškai, ir netgi „iš aukščiau“ surežisuoti įsiveržimai į jo asmeninį butą. Ar galėtų būti įtaigesnių liudijimų apie tai, kaip tiesiogiai ir viešai tarsi neprikišant rankų, palengva ir nuosekliai laužyti žmogų?

Bijau, kad po šios knygos dar vieno panašios svorio kategorijos leidinio, skirto Hermanui Perelšteinui, jau nebebus. Mano galva, sunku būtų ką bepridurti bei suvis neįtikėtina ką naujo beatrasti. Padaryta viskas, kas įmanoma. Ir kokia čia graži slypi simbolika, kurią suvokiau tik jau berašydama šį tekstą – „Šefas“ pasirodė Šefo gimimo metinių išvakarėse, nes šiemet minime Hermano Perelšteino 100-metį! Sveikinimai!

Eglė Bertašienė
Lietuvos muzikos antena