Eirimas Velička, Sigitas Mickis. Laudacija Gražinai Daunoravičienei LKS premijos proga

15 Bir Eirimas Velička, Sigitas Mickis. Laudacija Gražinai Daunoravičienei LKS premijos proga

2023 m. birželio 13 d. Kompozitorių namuose buvo įteiktos premijos už ryškiausius 2022 metų muzikologijos darbus. Lietuvos kompozitorių sąjungos premija atiteko muzikologei Gražinai Daunoravičienei už originalų lietuvių muzikos analizės raktą monografijų dvitomyje „Muzikos genotipo teorinis modelis“ ir „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų“ (leid. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2022). Renginio metu laureatę sveikino ir teatrališkai savo pačių parengtą bei čia publikuojamą laudaciją perskaitė kompozitorius Sigitas Mickis ir etnomuzikologas Eirimas Velička.

Sigitas Mickis. Gerbiami mokslo kolegos, taip jau lėmė, kad dviem iš mūsų teko garbė ar lemtis suremti pečius su ryškiausia šiandienos muzikologe, profesore, habilituota daktare, gerb. Gražina Daunoravičiene. Proga gal jau tampanti ir tradicine (!?) – apdovanojimas Lietuvos kompozitorių sąjungos premija už, dėmesio, ORIGINALŲ LIETUVIŲ MUZIKOS ANALIZĖS RAKTĄ MONOGRAFIJŲ DVITOMYJE „MUZIKOS GENOTIPO TEORINIS MODELIS“ IR „LIETUVIŲ MUZIKOS KULTŪROS RAIDA (1970–2020) GENOTIPO POŽIŪRIU: NUO DEFORMACIJOS IKI NAUJŲ FENOMENŲ“.

Hm… Gal kiek ir trūksta iki išpuoselėtos ir daugiasluoksnės Gražinos kalbos, bet kolega, paaiškinkite detales…

Eirimas Velička. Nedaug šiandien rastume muzikologų, kurie imtųsi sisteminti tai, kas, regis, iš principo neturėtų pasiduoti kokiam nors sisteminimui. Gerb. Gražinos fundamentalus dvitomis skirtas muzikos žanro naujausių laikų evoliucijai bei jos apraiškoms šių dienų lietuvių muzikoje įprasminti ir apibendrinti. Pirmoji dvitomio knyga skirta pamatinės sąvokos „muzikos žanras“ būties, kilmės, funkciniams bei transformaciniams aspektams, kurioje žanras iškyla tarsi gyva būtybė: jis gimsta, gyvena savo gyvenimą, evoliucionuoja, transformuojasi, galiausiai miršta. Sekti tokią istoriją muzikologei padeda Bendrosios sistemų teorijos prieiga, leidžianti matyti ir muzikos reiškinių bei gyvosios gamtos analogijas. Vis dėlto, Bendrosios sistemų teorijos panaudojimas šioje monografijoje, veikiau, konstatuojamas ir deklaruojamas, negu atskleidžiamas ir įrodomas (p. 42–44; 196–197).

S. M. Opa, iškart kritika! Ak, tie etnomuzikologai, tai jų kraujuje. Norėčiau pastarąjį kiek nuleisti ir prisiminti, kad minėtas dvitomis dedikuotas mokiniams, vadinasi, ir man, gerbiama mano daktaro disertacijos vadove. Kad dėstytoja geba kelti ugdytiniams fundamentalius uždavinius, ne paslaptis, kaip aiškus ir tokių pavedimų tikslas, kaip šiandien atsimenu: „MOKYKITĖS, KAD NEŠNEKĖTUMĖT NESĄMONIŲ“! Visiškai sutinku, ir turiu pastebėti, kad aptariamame veikale gausu pavyzdžių, kaip lietuvių kalba galima apibrėžti ir susieti kompleksiškų fenomenų aspektus, tiesa, mums, nuo žagrės, ne taip paprasta ir perskaityti (būtina naudotis žodynais iš akademinės į kasdienę kalbas!). Bet jau minėjau apie Gražinos polinkį kelti iššūkius, ir ne tik kitiems, bet ir sau. Ir vienas iš tokių – inovatyvi terminologija… Kolega?!

E. V. Dinamiška, evoliucionuojanti žanro būtis, jos paralelės su gyvąja gamta, paskatino autorę įvesti naują, iš biologijos pasiskolintą, genotipo sąvoką. Merriamo-Websterio žodynas genotipą apibrėžia, kaip „visą individo ar grupės genetinę sandarą ar jos dalį“. (Merriam-Webster: Genotype: all or part of the genetic constitution of an individual or group), tad akivaizdu, jog akademinėje muzikologijoje ši sąvoka (pirmąkart pavartota G. Daunoravičienės daktaro disertacijoje 1990 metais) vis dar pakankamai nauja. Tiesa, esama pavyzdžių, kaip, antai, „Pandora“ bendrovės „Music genome project“, kuriame maždaug 450-a „muzikinių genų“ apibendrinama personalizuota įvairių žanrų muzikos klausymosi patirtis.

Gražina pasiūlo savąją koncepciją – saviorganizuojančią ir savitransformuojančią makrosistemą, kuriai būdingi mažiausiai keturi būviai: monožanras, poližanras, librožanras ir postmodernistinis naujosios tradicijos monožanras. Pastarasis padeda sistemiškai aprėpti post-dada ir post-fluxus muzikos bei tarpdisciplininių meno reiškinių įvairovę. Tokia prieiga leido autorei argumentuotai ir produktyviai diskutuoti su „žanro mirties“ apologetais. Knygos pradžioje pateikiama žanro sąvokos etimologija (1t, p. 28), nurodant sąsajas su atitinkamais prancūzų (genre), lotynų (genus) ir senosios graikų kalbos (γένος) žodžiais, reiškiančiais gimimą, kilmę, giminę, šeimą, gentį, lytį. Į šią etimologinę puokštę dailiai įsilietų ir knygoje nepaminėti etimologiškai giminingi lietuviški žodžiai – gim(dy)-ti, gim-inė, gen-tis…

S. M.  Kolega, kolega, jau supratome jūsų požiūrį į terminų kūrybą… Gal pasitelkim šiai laudacijai Lietuvos kompozitorių sąjungos premijos ETIMOLOGIJĄ, vienaip ar kitaip susijusią su Lietuvos kompozitoriais ar pačia LKS. Šiuo aspektu turiu pasakyti, kad antroji dvitomio dalis man, kaip dalyvavusiam atrankos komisijoje, pasirodė ypač vertinga:

• Gražinos analizuoti Bronius Kutavičius ar Onutė Narbutaitė gal ir iš kitų tyrėjų sulaukia analitinio dėmesio, Julius Juzeliūnas ar Osvaldas Balakauskas patys gali už save pastovėti…;
• bet – Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Justė Janulytė, Rita Mačiliūnaitė, Agnė Mažulienė, Arturas Bumšteinas, Marius Čivilis, net pati Naujoji Operos Akcija. Gal dar ko nepaminėjau… na, jeigu ne Gražina Daunoravičienė, tai nežinau, kada sulauktų detalaus ir gilaus analitinio požiūrio.
• Ypač patiko vis pasikartojantis įvairiais žanrų aspektais Giedriaus Kuprevičiaus ir Vidmanto Bartulio palyginamasis tyrimas, tikras detektyvas.

Man, kaip daktaru sertifikuotam skaitytojui, šiek tiek gaila, kad Gražinos Genotipas beveik nedalyvauja vertinguose mokslingumo pasažuose – minėtos analizės gana tradiciniu būdu perteikia kurinių turinio struktūrą ir semantiką. Na, aišku, žanrų gyvenimo atžvilgiu, kaip tai mato tyrėja – kolega, turėjote tam tikros polemikos požiūrių klausimu? Aš net išsirašiau jūsų klausimus:

Ar, renkantis atvejo analizės metodą, nederėtų nuodugniau pagrįsti, kokiais kriterijais (ar principais) remiantis nagrinėjimui buvo pasirinkti vieni kūriniai, atsisakant kitų? Juk tokio pagrindimo stokojant, gerbiamam skaitytojui gali kirbėti įtarimas, kad autorius tendencingai pasirinko būtent tuos atvejus, kurie tarsi savaime patvirtina jo pasirinktą teorinį modelį, bet galbūt atmeta kitus, ne mažiau įdomius, tačiau ne tokius patogius.

Prašau, atsakykite.

E. V. Argumentuotų atrankos kriterijų gal ir pasigedome. Vis dėlto, antrame tome pasirinkti kūriniai atskleidžiami ir nagrinėjami taip meistriškai, jog atrodo, kad juos girdėtum čia ir dabar. Skaitytojo sąmonėje jie išnyra mažne gyvu garsiniu pavidalu, sužadinami ir atgaivindami jau kiek primiršus muzikinius įspūdžius. Jos antrojoje knygoje pateikti J. Juzeliūno, V. Barkausko, O. Balakausko, B. Kutavičiaus, F. Bajoro, O. Narbutaitės kūrinių analitiniai aprašymai, tarsi kokie muzikologiniai brangakmeniai, sužimba vaiskiausiomis spalvomis.

S. M. Apie spalvas, bet kultūroje, jūsų antrasis klausimas:

kyla kai kurių klausimų dėl antrosios knygos („Lietuvių muzikos kultūros raida genotipo požiūriu“) pavadinimo. Jeigu pavadinimo fokuse iškyla „Muzikinės kultūros raida“, tai ką jis tuomet reiškia? Ar tikrai omenyje turima būtent kultūros raida? Ir kas tuomet yra kultūra? Argi lietuvių muzikos kultūra, kaip tokia, greta autorinių muzikos kūrinių, neapima ir muzikos atlikimo bei kritikos, apskritai viso lietuvių visuomenės muzikinio gyvenimo, o greta akademinės – taip pat ir populiariosios, folklorinės, kitų žanrų lietuvių muzikos?

E. V. Nepriekabiaukime. Juk pavadinimo pabaigoje esanti aplinkybė („žanro požiūriu“) patį pavadinimą patikslina ir suteikia jam aiškumo. Tačiau tiesa: „Lietuvių akademinės muzikos raida (1970–2020) genotipo požiūriu“ skambėtų kur kas taikliau. Juolab ir pati muzikinės kultūros sąvoka per visą šią knygą išnyra vos vieną ar du sykius.

Įdomiau yra paanalizuoti vieną lakios Gražinos fantazijos vaisių:

Laisviesiems žanrams nusakyti autorė pasirinko savo pačios nukaltą naujadarą – librožanras. Ši sąvoka, autorės manymu, turinti į vieną sąskambį sujungti dviejų lotyniškų žodžių lībĕr (lot. ‘laisvas’), lībertās (‘laisvė’) ir lībra (lot. ‘svarstykės’) reikšmes, taip sukurdama dvejopą – tiek laisvojo, tiek ir svarstytino žanro – reikšmę. Tačiau tai dvi skirtingos, etimologiškai negiminingos lotyniškos šaknys, nors ir panašios savo skambesiu. ‘Librožanro’ sąvoka čia gimsta kaip autorės etimologinis žaidimas, ir yra, veikiau, žavus poetinis asonansas, nei tikslus mokslinis terminas. Etimologija – mokslas rimtas, kruopštus ir matematiškai tikslus, todėl čia lengva paslysti. Dar Claude Levi-Straussas mus mokė, kad panašumo ryšys anaiptol nereiškia giminingumo ryšio. Panašiai skambantys žodžiai ne visuomet giminingi. Pasakymai „avėti avį“ ar „vilkėti vilką“ yra žavūs savo skambesiu, tačiau nei gramatiniu, nei loginiu požiūriu neturi kokios nors prasmės.

S. M. Smagi analizė, kolega, o ką jūs manote apie Muzikos taksoną? Juk tai nėra transporto priemonę ar susisiekimo būdą nusakanti sąvoka?

E. V. Toli gražu. Juk kontekste ši sąvoka atsiranda siekiant pabrėžti tipologijos ir taksonomijos perskyrą muzikologijoje ir biologijoje. Todėl, žymint nomenklatūrinį taksonominį vienetą, taksono sąvoka atrodo visai tinkama ir savo vietoje. Juo labiau, kad ir pati autorė ją įvardija kaip „potencialią metaforą“, tinkamą taikant bio-muzikologijos krypties tyrimuose.

Tačiau vertingiausia man pasirodė pirmajame tome pateikta sisteminė įžvalga – patsai Visuminis muzikos genotipo struktūros modelis, kuris autorės įvardijamas kaip trinarė tetraktidė.

S. M. Nagi, nagi, čia ta, kurios suma dešimt? Bet prieš renginį ginčijote, kad leidinyje tam tikra painiava. Ar apsigalvojote?

E. V. Iš tiesų, pitagorietišką tetraktidę čia įžvelgti būtų keblu. Savo žanrologiniame traktate Tetraktidės sąvoką autorė, matyt, vartoja ne griežtai pitagorietiška prasme, bet šiek tiek savaip: veikiausiai kaip poetinę metaforą, nusakančią keturių lygmenų ir trijų redukcijos žingsnių struktūrinį modelį. Šeši muzikos genotipo struktūrą apibrėžiantys faktoriai čia redukuojami į triadą (kaip sociokultūrinio, komunikatyvaus, meninio determinavimo faktorių poros), vėliau į intramuzikinių ir ekstramuzikinių veiksnių binarą, kol galiausiai suformuoja muzikos genotipo monadą. Iš tiesų – grakštus ir harmoningas modelis, kažkuo netgi primenantis Platono „Timajuje“ aprašytą kosmosą…

S. M. Na štai, konstruktyvus teigiamas atsiliepimas, tai gal panašiu stiliumi apibendrintumėte?

E. V. Konstruktyvia kritika jokiu būdu nesiekta numenkinti šių dviejų knygų muzikologinės ir kultūrologinės vertės. Tebus ji priimta kaip įrodymas, kad šie du tomai iš tiesų buvo nuodugniai ir kritiškai perskaityti nuo pirmojo ligi paskutinio puslapio. Tačiau svarbiausios atvertys, esmingiausios įžvalgos, galiausiai aplankančios kantrųjį šio opus magnum skaitytoją, yra dvi:

1. Žanrai nėra vien tik negyvi nomenklatūriniai vienetai; tai tarsi gyvos būtybės, kurios gema, kitėja, merdi ir tampa istorijos dalimi, o vietoje tų senųjų pavidalų kaskart randasi vis nauji. Šiandien, postmoderniame būvyje, postfluksinėje epochoje, mes kaip tik ir esame šios rasties stebėtojai. Tad neginčijama Gražinos Daunoravičienės tyrimo vertė yra tai, kad sugebėta sistemiškai aprėpti post-dada ir post-fluxus muzikos bei tarpdisciplininių meno reiškinių įvairovę ir apibendrintai įvardyti ją kaip postmodernistinį naujosios tradicijos monožanrą.

2. Kaip nėra kokio nors pavidalo, kuris jau savaime nebūtų forma, taip nėra ir tokio muzikos kūrinio, kuris jau savaime nepriklausytų kuriam žanrui ir nebūtų kurio nors genotipo įkūnijimas bei jo išraiška; tačiau toli gražu ne kiekvienam duota tą pastebėti.

S. M. Puiku. Nuo savęs pridėčiau dar tokią nugirstą istoriją:

Kartą galingas valdovas, sukvietęs savo karalystės išminčius, jų paklausė:
– Kas šiame pasaulyje yra galingesnis? Dievas ar, vis dėlto, aš?
Sudrebėjo išminčiai iš baimės, nes suprato, kad atsakius ne taip, kaip norėtų valdovas, lėks nuo pečių jų galvos. Tačiau ir prieš Dievą nenorėjo piktžodžiauti. Tačiau vyriausiasis iš išminčių iškilmingai tarė:
– O valdove, Tu esi pats galingiausias šiame pasaulyje! Nes tu gali mus išvyti iš savo karalystės, o Dievas to negali, nes Dievo karalystė yra visur.

Tad pabaigai:

kaip nėra kokio nors pavidalo, kuris jau savaime nebūtų forma, taip nėra ir tokio muzikos kūrinio, kuris jau savaime nepriklausytų kuriam žanrui ir nebūtų kurio nors genotipo įkūnijimas bei jo išraiška; tačiau toli gražu ne kiekvienam duota tą pastebėti.

E. V. Juk – visa yra muzika, visa yra žanras.

S. M. ir E. V. Laudamus te et gratulamur tibi, Gražina!

Lietuvos muzikos antena