15 Bir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Transformuojanti NICHE patirtis III
Pavasaris baigėsi, vasara pamažu (nes kaip kitaip paaiškinsi visas tas šaltas naktis po karštos gegužės?) įsibėgėja, o aš Tau rašau trečią ir paskutinį laišką apie mano patirtis iš Kauno menininkų namuose vykusio elektroninės muzikos ciklo NICHE, o taip pat rekomenduoju paskaityti puikų Ievos Gudaitytės tekstą.
Jau rašiau apie savo patirtis pirmuose koncertuose, kai balandžio 6 d. klausiausi Gintės Preisaitės (Kopenhaga) ir Guostės Tamulynaitės (Oslas), gegužės 11 d. – Kamilės Dambrauskaitės ir Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) dueto ir Adomo Paleko (Haga). Šis mano laiškas apie paskutinį, birželio 8 d. vakarą, kuriame pasirodė Viktoras Urbaitis (Kaunas), programą kuravusi Jūra Elena Šedytė (Vilnius) ir Karolis Lasys (Helsinkis). Viso projekto vadovas – Kauno menininkų namų kultūrinės veiklos vadybininkas Edvinas Grinkevičius.
Dar (ar net?) prieš mėnesį rašiau, jog Kaune viskas žydi ir tie žydėjimo kvapai nuteikia neskubriam atsipalaidavimui. O štai dabar tenka stebėtis paeiliui atsitinkančiais šaltais vakarais ir karštomis dienomis, su vis didesne neviltimi tikintis lietaus. Sausa gi! Alyvos jau nurudę, tačiau akacijos ir irisai vos ne piktybiškai skleidžia svaigų, tiesiog sunkų aromatą, o jeigu patenki į neatsakingų sodininkų suplanuotą akacijų, irisų ir rožių trikampį – tiesiog norisi atsisėsti (arba atsigulti – pagal galimybes) kur pakliuvo (be abejo pavėsyje), užsimerkti ir atsipalaiduoti – skubėti jau nėra kur.
Gyvendama visame šitame Kauno atšalime-karštyje-sausroje-kvapuose aš, tiesa sakant, skaičiavau dienas į trečio, paskutinio NICHE vakaro. Jau minėjau – įprastomis sąlygomis dozę elektroninės muzikos aš gaunu lapkritį, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ metu ir mėginu su tuo išgyventi visus metus. Įvairialypio skambesio elektroninė muzika man pravalo smegenis, ausys tarsi labiau atsiveria įvairiais pasaulio garsams, tampa įdomiau žvalgytis ir netgi kvėpuoti. Būtent todėl tris NICHE koncertus ar prilyginau transformuojančiai patirčiai. Būtent čia, Kauno menininkų namuose, pajutau, kokia aš per svetima, per sena, per kitokia laisvai ir atsipalaidavusiai šių namų atmosferai ir publikai. Juk žinai – esu prisipažinusi klausytoja-snobė, kuriai koncertai turi vykti patogiai pasiekiamoje vietoje, po stogu, bet geriausiai – pastate, ten (ar aplink) turiu rasti kavos ir be abejo, pageidauju patogių kėdžių. Muzika, savo ruožtu, neturėtų gluminti. Konformistė su stipriai įveržtais smegenų korseto rašteliais.
Ir vis dėlto aš vėl čia. Iš savojo jaukaus Žaliakalnio, savo vardo (cha!) laiptais, nusileidžiu į vis mielesnę V. Putvinskio gatvę pro ten, kur dar visai neseniai apie senus laikus mąstė senas įvairiadryžis namas. Vietoj jo jau ne „kaži kas“, o stilingas namas su apvaliais langais. Atsigręžiu ir pritariamai linkteliu – naujojo namo apvalūs langai puikiai dera su aukštai baltuojančia Kristaus Prisikėlimo bazilika, o ir iki Iljinienės namo netoli… kaip ir iki Menininkų namų, kur aš ir susiruošiau drąsiai išgirsti trečią transformuojančią patirtį.
Kaip ir pirmus kartus nesutinku pažįstamų iš „savo“ pasaulio, smalsiai nužvelgiu besirenkančios publikos išvaizdą ir keliskart (man rodos) pajuntu kitų žvilgsnius. Rodosi, jog ateinu pasiruošusi viskam, bet… vos pažvelgus į salę sukrizenu – kažkas tikrai skaito mudviejų susirašinėjimą. Po to, kai pirmame laiške bėdavojausi kietomis kėdėmis, antrame minėjau ratu sustatytas kėdes, trečiame jų – kėdžių – beveik nebuvo. Kiek patįsusiu veidu, užpavydėjusi kelias kėdes užėmusiems pirmeiviams, aš (ar gali patikėti?) sėduosi ant žemės – viena pirmųjų. Rengėjai perspėjo, jog tai bus klubinės, vadinasi, šokių muzikos vakaras, tačiau čia mano smegenų korseto raišteliai įsitempia – ko jau ko, tačiau šokti??? Kaip, beje, ir nusiauti basutes, nors labai norisi – ypač vieno baso šokėjo fone. Salė užtemdyta, joje vėsu (labai aktualu žinant lauko temperatūrą), ir aš galiausiai gaunu tai, ko pasigedau pirmuose dviejuose vakaruose – visu kūnu jaučiamus, balansuojančius ties pakenčiamumo riba virpesius. Kiekvieno – V. Urbaičio, J. E. Šedytės ir K. Lasio – muzikoje skirtingi šie garsai įvirpina gerklas ir krūtinę, o sėdint ant grindų ir atsirėmus į sieną – juntami visu kūnu. Su pasitenkinimu klausausi ir jaučiu muziką. Spėjau pagalvoti apie Juozą Naujalį, kuris, pasakojama, per ypatingiausias šv. Mišių dalis ilgai spausdavo žemiausią vargonų pedalą – garso beveik nėra, tačiau po kojomis virpa bažnyčią, o nežinantiems kodėl – dar ir sprando plaukai.
Vakarą pradėjęs V. Urbaitis skambesius derino su kelių dešimtmečių senumo Kauno, Vilniaus ir Kuršių Nerijos vaizdais. Netikėtas, tiesiog užburiantis efektas! Itin aktyvūs garsų blokai, vietomis peržengiantys klausymo malonumo ribas, faktiškai neleidžiantys net girdėti savo minčių, o ekrane – juodai balti kontrastai, pagreitinto mašinų srauto ir vandens ramybės, miesto kasdienybės gyvenimo – gamtos vaizdai, bažnyčios (kapinių) pinučių vartai – žvejų tinklai… Itin paveiki, nepamirštama V. Urbaičio kompozicija, kurios mielai pasiklausyčiau dar ir dar kartą – su vaizdu, be vaizdo, atkarpomis.
J. E. Šedytės muzikos klausiausi daugiausia užsimerkus. Mėgavausi kaip suformavusi ritminę figūrą, garsų motyvą (maniausi išgirdus J. S. Bacho, grigališkojo choralo motyvų), juos, pati palengva šokdama, transformavo – galėjau tiesiog matyti kaip garsų blokas pasisuka, suplokštėja, suplonėja, persisuka, grįžta pasikeitęs… tarsi kompozitorė iš bedugnės garsų skrynelės traukė ir traukė įvairiabriaunius spalvotus akmenėlius, melodijas, motyvus, atsiminimus, išsaugotus potyrius ir prieš šviesą gėrėjosi įvairiais atspalviais. Jos muzikos taip pat mielai pasiklausyčiau dar kartą.
Trečias vakaro muzikas, K. Lasys, pristatė visiškai klubinės muzikos pasirodymą – labiau ritmizuotą, minimalistiškesnių skambesių. Jeigu pirmąsias dvi kompozicijas aš puikiai įsivaizdavau šiuolaikinės muzikos festivalio rėmuose, K. Lasio mieliau klausyčiausi klube su kokio nors gėrimo taure rankoje.
Išėjusi iš Menininkų namų nustembu jaunimo (skirtingai nuo manęs) nuovokumu – kelios grupelės muzikos klausosi terasoje lauke, patogiai sėdėdami ant žolės ir diskutuodami. Pritariu jiems – man daug labiau patiko pirmųjų dviejų vakarų betarpiškas santykis su miestu, garsais ir kvapais besibraunančiu pro atvertus langus. Šio vakaro užtemdyta salė atsitvėrė nuo išorės, o mano (senas) protas, veikiamas žemų virpesių, intensyvių garso blokų ir šokančių klausytojų kartais netgi pasijausdavo nesaugiai…
Tad tokios tos mano trys NICHE patirtys. Trečiasis koncertas užsitęsė ir aš, šviesų vakarą grįžinėdama namo, suprantu, jog čia dar grįšiu. Ten neįtikėtinai laisva ir net šiek tiek (mane) gluminanti atmosfera, kurią tarp iškalbingų sietynų, vitražų ir pano dirbantys laisvūnai ir tikrai puiki skaitykla. Grįšiu, nes manęs ten vėl lauks naujos, transformuojančios patirtys.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra