Martyna Puskunigytė. Nauji žanrai grojaraštyje = nekomforto zona?

26 Geg Martyna Puskunigytė. Nauji žanrai grojaraštyje = nekomforto zona?

Viešoji įstaiga „Mano nata“, 14-us metus organizuojanti Nacionalinį moksleivių muzikos kūrinių konkursą „Mano nata“, šiemet antrą kartą surengusi moksleivių elektroninės muzikos kūrybines dirbtuves „e.manonata“, Lietuvos moksleivius ketvirtą kartą pakvietė dalyvauti muzikos kūrinių recenzijų konkurse.

Konkurso dalyviai recenzavo „e.manonata“ baigiamąjį koncertą, kuris įvyko 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje, Lietuvos kompozitorių sąjungos festivalio „Jauna muzika“ kontekste. Šių metų festivalio tema – bendrystė, veikimas kartu, artumas, vienijami žodžių BŪTI šalia. Ją savo kūriniuose nagrinėjo jaunieji kompozitoriai, o jų kūrybinį rezultatą įvertino jaunosios muzikos kritikės. Visus „e.manonata“ kūrinius galima išgirsti čia.

„Lietuvos muzikos antena“ publikuoja vienos iš recenzijų konkurso laureačių – Kauno „Aušros“ gimnazijos 12 klasės moksleivės Martynos Puskunigytės – recenziją.

XXI amžius įdomus tuo, jog yra gausybė muzikos. Pasirinkimo aibė yra tokia plati, jog klausytojas gali rinktis įvairiausių žanrų, stilių muziką pagal savo norus. Tačiau kyla klausimas, ar mes, žmonės, tikrai pasinaudojame galimybe klausyti kokybišką muziką, sugebame joje atrasti kažką naujo, įdomaus, negirdėto, ar vis dėlto pasiliekame prie žanrų, kurie mums leidžia neišeiti iš komforto zonos? Šį kartą aš nusprendžiau iš jos išeiti bei panagrinėti elektroninių kompozicijų konkurso ,,e.mano.nata“ laureatų koncerto kūrinius, kurie mane sudomino.

Vakario Vizbarko kompozicija „Trys arkos“ – kūrinys, susidedantis iš trijų epizodų, kurie atskleidžia skirtingą kiekvienos arkos charakteristiką, pagal kurias net būtų galima nuspręsti arkų lokaciją. Savo įžvalgas pradėsiu nuo pirmosios. Ši arka pasižymi garsine bei tembrine įvairove su aukštų garsų prieskoniu. Tai galėtų būti vieta gamtos apsuptyje, nes jaučiama ramybė. Antroji arka – visiškai nesusijusi su pirmąja, tai lyg nauja dalis. Joje eksperimentuojama ritmais. Joje galime girdėti pastovų alsavimą, kuris gali atspindėti, jog arkos, nepaisant to, kad yra negyvos būtybės, vis dėlto gali kaupti visą istoriją bei toliau ją renka ateities kartoms. Paskutinioji arka – žemo registro ir triukšmo mišinys, kuri galėtų stovėti ten, kur gausu neigiamų emocijų bei reiškinių.

Roko Raibio kūrinys „Progression“ bene labiausiai atskleidžia veidrodinį komponavimo principą. Kompoziciją pradeda pagrindinė tema, kuri atliekama lėtu tempu, todėl klausytojas turi galimybę susipažinti su melodija bei įsiklausyti į ją. Vėliau ji yra vis nuosekliai kartojama, tačiau yra eksperimentuojama ritminėmis vertėmis, registrais bei tembrais. Iš dalies tai kelia įtampą bei skatina klausytoją mąstyti, kas bus toliau. Vidurinis epizodas – tai procesas, kurio metu išeinama iš prieš tai buvusios sistemos, tad sukelia tam tikra netikėtumą žiūrovui. Iš tikrųjų tokia „staigmena“ suteikia kūriniui įvairovę, tuo pačiu apsaugo klausytoją nuo nuobodulio, kas, atsižvelgiant į šių laikų visko čia ir dabar norinčią visuomenę, yra labai svarbu. Kompozicijos pabaiga – grįžimas į pirminę stadiją, kai iš labai daug tampa vėl kaip pradžioje – labai mažai. Paskutinis akordas suskamba tarsi klausimas, į kurį mes turime atsakyti patys.

Kitas kūrinys, kurį norėčiau apžvelgti, yra Manto Gončio „Elektros tinklai“. Kompozicijos pavadinimas kelia asociacijas su elektros tinklų laidais, kurie turi paskirtį – teikti elektrą vartotojams. Kūrinio pradžia – tarsi tų tinklų sutartinė, kadangi kiekvienas tinklas turi savo garsą. Vėliau kūrinyje palaipsniui ryškėja efektas, leidžiantis klausytojui patirti, jog elektros laidai… genda, užtat tas garsas nėra toks švarus, jame gausu savotiško švilpesio. Eigoje galima išgirsti, jog tas švilpesys intensyvėja iki tol, kol trumpam išnyksta. Atidus klausytojas gali išgirsti frazę, kuri simbolizuoja reikiamo kodo įvedimą. Taip nusikeliama į laidų taisymo procesą, leidžiantį laidams vėl sėkmingai funkcionuoti. Visgi ir toliau girdimas švilpimas, atsiranda disonansiniai sąskambiai. Kūrinio pabaiga – garsaeilis, kuris leidžiasi žemyn ir sukuria įspūdį, jog laidų taisymo procesas nebuvo sėkmingas, tad galiausiai jie visiškai sugedo bei prasidėjo staigi tyla.

Šis išėjimas iš komforto zonos man, kaip klausytojui, padėjo atrasti naujos, niekur dažnai negirdimos muzikos, kuri yra įdomi ir verta klausyti. Manau, kad šių kūrinių klausymas naikina stereotipą, jog akademinė elektroninė muzika yra neįdomi paprastam klausytojui. Tačiau labai daug aspektų lemia kiekvieno žmogaus muzikinį skonį, tad niekada nebus taip, jog visiems patiks šis žanras ir jo galės klausytis kiekvieną dieną atliekant kasdienius darbus arba savo malonumui.