Benigna Ramoškaitė. BŪTI šalia ar nebūti?

26 Geg Benigna Ramoškaitė. BŪTI šalia ar nebūti?

Viešoji įstaiga „Mano nata“, 14-us metus organizuojanti Nacionalinį moksleivių muzikos kūrinių konkursą „Mano nata“, šiemet antrą kartą surengusi moksleivių elektroninės muzikos kūrybines dirbtuves „e.manonata“, Lietuvos moksleivius ketvirtą kartą pakvietė dalyvauti muzikos kūrinių recenzijų konkurse.

Konkurso dalyviai recenzavo „e.manonata“ baigiamąjį koncertą, kuris įvyko 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje, Lietuvos kompozitorių sąjungos festivalio „Jauna muzika“ kontekste. Šių metų festivalio tema – bendrystė, veikimas kartu, artumas, vienijami žodžių BŪTI šalia. Ją savo kūriniuose nagrinėjo jaunieji kompozitoriai, o jų kūrybinį rezultatą įvertino jaunosios muzikos kritikės. Visus „e.manonata“ kūrinius galima išgirsti čia.

„Lietuvos muzikos antena“ publikuoja vienos iš recenzijų konkurso laureačių – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos II klasės moksleivės Benignos Ramoškaitės – recenziją.

„Būti ar nebūti – štai klausimas“, – iš Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“. Daugybę metų buvo ieškoma atsakymo į šį Danijos princo Hamleto retorinį klausimą, bet galime džiaugtis, kad mįslė jau išspręsta. Ją mums bandė įminti jaunieji Lietuvos garso menininkai, kurių kūriniai atlikti balandžio 27 dieną, II moksleivių elektroninės muzikos festivalio „e.manonata“ baigiamajame koncerte. Renginys vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pirmojoje Baltijos šalyse Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje – kūrybinėje erdvėje, suteikiančioje galimybę klausytis muzikos unikaliu būdu per 24 stereo kolonėles, išdėstytas kupolu aplink klausančiuosius.

„e.manonata“, bendradarbiaudama su nuo 1992 m. rengiamu festivaliu „Jauna Muzika“, siekia skatinti paauglių kūrybiškumą ir drąsą eksperimentuoti. O šių metų koncepcija – BŪTI šalia. Tokia konkurso idėja primena Šekspyro dramą „Hamletas“ ir jo ryškiausią frazę, kurią žino kiekvienas. Tai sintezė nežinios ir smalsumo, kuri dažnai skatina jaunuolius ieškoti ko nors naujo, stebuklingo. Todėl mėginama kurti: kas tapo, kas rašo eiles, kas muziką. Šie kompozitoriai asmeninius bandomuosius etapus jau praėjo ir savo naujoviškos elektroninės muzikos kūriniams sudarė sąlygas BŪTI atvirame pasaulyje.

Išklausius kūrinius galima pastebėti, kad jie yra susiję, vienas kitą papildo bei persidengia – lyg būtų baroko architektūros elementai. Pirmasis kūrinys, kurį aprašysiu, ir vaizduoja pasakojimų ryšius. Tai Vakario Vizbarko „Trys arkos“. Kūrinys susideda iš trijų dalių, kurios yra skirtingos, bet tuo pačiu suvienytos bendra idėja. Šios arkos simbolizuoja istorijos tėkmę, kai pradedama nuo įžangos, tada siužetas vystomas iki kulminacijos ir visas pasakojimas išsprendžiamas, kaip dominantė į toniką.

Istorijų būna visokiausių. Marco Rigetto kūrinio „Augintinis“ pradžioje galima išgirsti kažkokio gyvio šnaresį, lyg jis, pasičepsėdamas, sotintųsi. Vėliau, iš tolumos, girdime artėjančius garsus, lyg kvietimą klausytis toliau. Kūrinio pabaigoje girdimi sugedusios mašinerijos klegesiai. Su jais galima nuosekliai sujungti Lino Beržinio „Katilinės svilėsį“. Tai gana monotoniška, bet įtraukianti kompozicija, kurioje panaudoti katilinės prietaisų garsai. Idėja kiek primena žymųjį Maurice’o Ravelio „Boléro“: abu kūriniai pagrįsti tematinės medžiagos pasikartojimu. Jaunojo autoriaus kompozicija imituoja monotonišką fabriko arba buities prietaisų darbą – tai parodo gyvenimo vienodumą, kasdieninę rutiną.

„Katilinės svilėsio“ antonimu galėtų būti Roko Raibio „Progression“. Ši kompozicija kalba apie progresiją, kuri puikiai girdima džiazo motyvo tėkmėje. Melodija vystosi tolyn, vis greitėdama, garsėdama, pridedama daugiau balsų. Antra dalis lyg jungiamoji grandis su kulminacija ir viskas grįžta į pradinę poziciją.

Kalbant apie progresą, kaip reiškinį, pirmiausiai įsivaizduojama šiuolaikinių technologijų raida: dirbtinis intelektas ar nauji elektroniniai prietaisai. Manto Gončio „Elektros tinklai“ sukuria naują iš seno. Kaip teigė pats autorius, kūrinys yra sudarytas vien iš senesnės gamybos troleibusų ūžesių. Galima pasakyti, kad ši kompozicija sujungia mus supančių kasdieninių garsų ir muzikos sampratas į bendrą visumą.

Kipro Staišiūno kompozicija „Be pavadinimo“ įkūnija daugumos muzikantų įprasto gyvenimo konservatorijoje fenomeną, kur aplinkui nuolat skamba įvairūs garsai, jie sukasi ir apgaubia lyg ši būgnininko improvizacija. Tokią kasdienę realybę puikiai atvaizduoja sferinis įgarsinimas.

Modernus Vėjo Kasperavičiaus kūrinys „Under“ primena lyg giliai jūros gelmėse apleistą povandeninį laivą, sudaro paklydimo iliuziją – šiuos vaizdinius Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sfera išpildo labai įtikinamai. Panašaus pavadinimo Bogdan Litvinenko kompozicija „Lost underground“ temą vysto kiek kitaip: čia vaizduojami požemiai, iš kurių galima girdėti iš kažkur sklindantį sraigtasparnių ūžesį. Antrosios kūrinio pusės žemi tonai įteigia atsirandantį pasimetimą, nerimą dėl ateities, o staigus garsų kilimas pabaigoje primena sąmyšį, paniką.

Pernai okupantų sukeltas karas Ukrainoje sukrėtė ir išgąsdino ne vieną. Džiugo Kukuraičio kompozicija „Taika?“ adresuota būtent taikos klausimui. Nuolat pasikartojanti frazė „How do we have peace on Earth?“ sudaro šio kūrinio gilią politinių požiūrių dabartiniame pasaulyje esmę, atliepia šių dienų realijas.

O gal visa tai netikra? Dar vienas kūrinys „Be pavadinimo“ parašytas Emilio Kazlausko. Jis prasideda žmogaus širdies dūžiais, nuo ramios pradžios muzika progresuoja iki didelės kulminacijos su griaustiniu. Melodija grakšti, pasikartojanti, atliekama melodiniu perkusiniu instrumentu. Kadangi prieš kūrinio pabaigą galima tolumoje išgirsti žadintuvo garsus, šis kūrinys primena lyg įtemptą, mistikos pilną sapną, tą apimantį jaudulį, kad net širdis pradeda plakti intensyviau.

Ne, visa tai – tikrovė. Mes visi esame ten, kur esame, būname ten, kur būname šalia. Taip ir šie kūriniai atsitiktiniu būdu pavirto į pasakojimą, nežinodami BŪTI ar nebūti šios istorijos dalimi. Kaip Hamletui, žiūrinčiam į kaukolę ir mąstančiam apie gyvenimo prasmę, galbūt kažkam iš jaunųjų kompozitorių dalyvavimas festivalyje „e.manonata“ taps stimulu ir toliau eksperimentuoti su naujais garsų apdirbimo būdais, ieškoti atsakymų į žmonijai aktualius klausimus ir tobulėti elektroninėje kūryboje.