19 Geg Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Transformuojanti NICHE patirtis II
O, kad galėčiau raidėmis perduoti tą neapsakomo lengvumo jausmą, šiuo gegužės laiku tvyrantį Kaune! Visą tą tulpių, kaštonų, alyvų žydėjimą ir kvepėjimą, draugiška ranka paliečiantį pečius ir šnabždantį – prisėsk, atsipalaiduok, pasigėrėk… Kaune nėra kur skubėti, visus spėsi, visur ateisi laiku. Europos Muziejų nakties savaitę, ir simboliškai, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusio Tarpdalykinio diasporos tyrėjų seminaro išvakarėse aš vėl keliavau į Kauno menininkų namus, patirti antrojo koncerto iš ciklo „NICHE“. Galva vis dar pilna minčių ir skambesių, tad apie tai ir mano laiškas.
Antrame ciklo koncerte klausiausi trijų kūrėjų – Adomo Paleko (Haga) ir netikėtai susiformavusio Kamilės Dambrauskaitės bei Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) dueto. Rengėjai juos anonsavo kaip perfomatyvius savadarbių elektroninių instrumentų muzikus, pasižyminčius „netradiciniu požiūriu į muzikos priemonių ir kūrybinių metodų pasirinkimus“. Norėtum lietuviškai? Teks palūkėti, nes skaitau toliau. A. Palekas rengėjų buvo pristatytas kaip siekiantis „garsiškai įkūnyti fizinius veiksmus, objektus ar net chemines reakcijas – sonifikuoti tai, ko negirdime plika ausimi, suteikti balsą bei kompozicinę rolę įvykiams, kurie neturi garsinio prado.“ Pasirodymo metu jis naudojo lauko įrašus, akustinius impulsus ir erdvinį garsą ir, kaip nurodė rengėjai, kvestionavo kas įkūnija garsą. Taip pat rengėjai žadėjo, kad neseniai susiformavęs K. Dambrauskaitės ir A. Semenovičiūtės duetas pristatys savadarbiais instrumentais kuriamame garsovaizdyje įsileidžiamą melodingą tekstą. Viena iš kūrėjų, įspūdingoji (neperdedu!) Kamilė garsą komponuoja pasitelkdama smulkiąją elektroniką, lo-fi efektus, looperius, netgi tatuiruočių mašinėles ir savadarbius vamzdinius varpus. O štai Agnė įžodina išgyvenamą pasaulį ir vidines būsenas.
Reikia pasakyti, jog panašiai išmoningais žodžiais rengėjai pristatė ir pirmojo NICHE koncerto muzikus, tad tą kartą aš į koncertą ėjau nusiteikus ganėtinai rezervuotai. Ir juk prisimeni – pamačius quasi klasikinį Menininkų namų salės dekorą, vitražinius langus, nuo lubų ir iš fortepijono besirangančius laidus ir ant grindų pagalvėlėse atsipalaidavusią publiką man reikėjo tvirtėliau įsikibti į kėdę!
Šį kartą aš ėjau žinodama, kad bus kaip aną kartą – gerai, šviežiai, transformuojančiai. Žinodama, jog Kauno menininkų namai neadoruoja kavos kaip aš, laiką iki koncerto leidau mėgiamoje vietoje, pro kurios langus galima matyti (ar nujausti) dviejų pagrindinių Kauno universitetų pastatus – ir tulpių pievą. Leisdamasi nuo savojo Žaliakalnio, pakeliui klausiausi šauniojo kareivio Šveiko nuotykių, belaukdama naujos NICHE patirties užsisakiau auksaspalvio skysčio taurelę (ne, ne to, kurį dažniausiai kiloja Šveikas – tokio, tik nealkoholinio radau atėjus pas Menininkus) ir vos nepamiršau kavos, apie kurią taip virkavau praeitame laiške. Į Menininkų namus įžengiau maždaug toje knygos vietoje, kur vėžimėliu vežamas Šveikas šaukė „Į Belgradą!“ Girdžiu Tavo nuostabą – Šveikas, auksaspalvis gėrimas, tulpės – ar tik nepersistengiau atsipalaiduodama? Atsakau – iš visų jėgų stengiausi (išnerti savo smegenis iš to rimtumo korseto)!
Beje, ar jau sakiau nuo ko labiausiai kraupsta mano santūriosios smegenys? Ogi nuo menininkų išvaizdos. Tiksliau ta smegenų dalis, kuri pratusi laiką leisti akademinės muzikos apsuptyje, tad atitinkamai įpratus muzikus matyti… iškilmingai pasipuošusius ir išlygintus visomis prasmėmis. Kokia nors ypatinga laikysena ar bent jau dvasingu, į nematomą tolumą nukreiptu žvilgsniu. O NICHE kūrėjai viskuo susilieja su bendra atmosfera ir klausytojais, išsiskirdami gal tik vos vos matomu jauduliu. Ir žinai – elektroninė muzika man dažnai panaši į iliuzionisto pasirodymą: muzikai rimtais veidais spaudinėja, sukinėja, susižvalgo, dargi ir padiriguoja, o skambesys mirguliuoja kaip kaleidoskopas. Savo ruožtu klausytojai sėdi rimtais veidais arba net linguoja į menamą ritmą, visi išpūtę akis ir ausis („šį kartą tikrai pamatysiu apgaulę“), kiti – užsimerkę ir atsilaidavę – tegu neša juos tas garsas ir daro ką nori.
Antrame NICHE koncerte nepaleido repeticijos įspūdis: koridoriuje laukęs nealkoholinis gėrimas, ratu sustatytos kėdės, neuždarytos salės durys, nereguliuojamas klausytojų srautas – buvo klausiusių ir atokiau, ant laiptų, o vėliau prisijungę (net nesinori sakyti – pavėlavę) vietą rado ant scenos pakylos. Labiau atsipalaidavę rado vietą ant išdėliotų pagalvių, o viena mažesnioji net susikrovė visai neprastą lizdą ir patikusiose vietose plojo. Ar gali įsivaizduoti tą atmosferą? Praverti, neužtemdyti salės langai, iš lauko sklindantis miesto garsas, kaštonų žydėjimas, cigarečių kvapas, neskubrūs pašnekesiai, atsipalaidavę klausytojai, tarp kurių ir visai maži vaikai (ne, nerėkė) ir net šuo (ne, nestaugė), o kartu, Tu juk atsimeni, eklektiška Menininkų namų salės puošyba ir vitražas.
A. Palekas rituališkai muzikavo klūpėdamas klausytojų rato centre. Į garso stebuklą įvedė stiprokas stuksenimas, tarsi vidury dienos išdrįsusio apsireikšti poltergeisto įgarsinimas. Tolimesnis beldimas, pulsavimas man sukėlė visiškai gamtinius įspūdžius – tarsi ėjimą gilyn į garsą, sėklos augimo garsą, stiebiantis, stiprėjant… tačiau švelniai ir subtiliai, nesiekiant kūnu juntamo garso lygio. Ko gero, mano mintys apie sėklos vaisingumą buvo teisingos, nes kompozicijos pabaigoje nuskambėjo reklamą vaizduojančių vaikų balsai – šis tas apie seksą ir apsaugos priemones.
K. Dambrauskaitės ir A. Semenovičiūtės duetas man priminė apie kitoje gatvės pusėje vis dar kauniečius šiupinančios lenkų dailininkės paveikslus – viena iš garso menininkių net savo kūną pavertė menu ir man (tikriausia ne vienai) buvo sunku atplėšti akis nuo jos kūną puošiančių piešinių – ypač raudono velniuko ir (lyg ir) giltinės. Negražu spoksoti, – girdžiu Tavo balsą, – tačiau tatuiruotės juk ir daromos tam, kad į jas žiūrėti? Lietuviškai, angliškai, itališkai kalbanti ir dainuojanti antroji menininkė kontrastavo itin griežta apranga, ir visiškai įtraukė žodžių ritmais. Pagavau save mąstant, jog iš jų išvaizdos tikėjausi agresyvaus garso paveikslo, tačiau buvo itin pozityvu, subtilu, netgi švelnu. Vėlgi, nepasiekiant juntamo garso ribos. O ar atsimeni dainą „Pavasariniai žiedai“? Tai būtent ją muzikės pasiūlė kartu padainuoti ir priminė – pavasario nereikia laukti, jis ateina pats.
Išėjau dar iki devintos valandos varpų, stebėdamasi visiškai kitokia, nei pirmojo NICHE vakaro šviesa, pilna galva garsų ir gyvenimo nuostabaus pojūčio leidausi žemyn, pro visterijas, kaip visada stabteldama prie kunigo Antano Mackevičiaus kryžiaus, o tuomet – pro laisvos dvasios kepyklėlę „Bundu“. Vėl pajutau tą neįtikėtinai stebuklingą V. Putvinskio gatvės atmosferą, kuri kažkaip pasikeičia gatvei tapus E. Ožeškienės, žydinčio miesto kvapą keičiant alaus fabriko vakariniu kvapu… ir vėl prisiminiau dirigento Jono Aleksos pastabą apie alų. Tai jo ir neprisiminiau – nusišypsau – organizatoriai siūlė tik nealkoholinio, o man, matyt, vis dar pakako ir to auksaspalvio skysčio taurelės. Bet Tau rekomenduoju puikų Ievos Gudaitytės tekstą.
Grįšiu čia ir trečią kartą, birželio 8 d., klausytis Karolio Lasio (Helsinkis), NICHE koncertų kuratorės Jūros Elenos Šedytės (Vilnius) ir Viktoro Urbaičio (Kaunas). O smegenų kampelyje pasižymiu jau girdėtų muzikų pavardes – Kamilės Dambrauskaitės ir Agnės Semenovičiūtės dueto (Vilnius) ir Adomo Paleko (Haga), Gintės Preisaitės (Kopenhaga), Guostės Tamulynaitės (Oslas). Norėsiu jų – man nišinę ir net savotiškos muzikinės diasporos – kūrybą išgirsti dar ir dar kartą.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra