Kotryna Lukšytė. Būti šalia – tarp pasakos ir realybės

18 Geg Kotryna Lukšytė. Būti šalia – tarp pasakos ir realybės

Esu festivalių maniakė. Pavieniai koncertai žavi savaip, tačiau einant į festivalį gali įsilieti į vientisą jo dvasią, pajusti ryšius, jungiančius programą, bandyti atskleisti pagrindinę idėją bei patirti visa tai kaip vientisą kūrinį. „Jauna muzika“, iš rudeninio laikotarpio grįžusi pavasariop, stebina savo įvairiapusiškumu ir amžinai netikėtu polėkiu, visuomet skatina atrasti kažką naujo. Festivalis kažkada pradėjo išsiskirti savo polinkiu į elektroninę muziką, o prieš keletą metų jo dėmesys ėmė krypti link muzikos eksperimentų, garso meno ir tarpdisciplininių jungčių. „Jauna muzika“ yra ko gero vienintelis festivalis tarp gausybės muzikos žanrų ir formų, ne tik toleruojantis, bet ir skatinantis įvairaus plauko eksperimentus ir garso tyrimus.

Šįkart festivalis kvietė „BŪTI šalia“ – būti netoliese, kaimynystėje, pažinti ir formuoti vienas kitą įvairiausiais aspektais: pasirodymų metu buvo derinamos kaimyninės valstybės, naujuose ir ilgamečiuose ansambliuose kuriama skirtingų tembrų ir polėkių bendrystė, gretinami skirtingi žanrai, formos, instrumentai ir menų šakos. Teko laimė išgirsti 8 iš 10 festivalio koncertų ir (pasiplosiu sau per petį) pritraukti pakankamai jaunos, sąlyčio su eksperimentiniu menu mažiau turinčios publikos. Kadangi visko vyko daug ir labai greitai, apsistosiu prie šeštadienio vakaro programos, kurioje kultūros komplekse „Sodas 2123“ buvo pristatytos premjeros, pritraukusios kone daugiausia klausytojų per visa festivalį.

Kas patraukė publiką į pirmąjį vakaro koncertą? Tai Lietuvos šiuolaikinėje muzikoje puikiai pažįstamo tandemo  – kompozitoriaus Dominyko Digimo ir smuikininkės Loros Kmieliauskaitės performatyvus pasirodymas „Švytinti pasaka“, kuriam vizualizacijas kūrė Kristijonas Dirsė. Įkvėptas Norvegijos gamtos, besikeičiančių šviesos žaidimų kūrinys dar prieš festivalį nuteikė stebuklingiems potyriams. Aptemdyta salė ir joje išdėstyti gelsvai apsišviesti ir perdirbti verpimo rateliai. Pasakai formą suteikia vaizdo įrašuose dokumentuotas pasakotojas: jis byloja apie undinus (angl. Merman, sen. skandinavų kalba Marmennill) ir krakenus – mitines būtybes, dažniausia jūroje paklydusiems keliautojams atnešančias pražūtį. Šio pasakojimo rėmuose įsipina Loros ir Dominyko kuriamas skaidrus muzikinis audinys. Menininkai pasirodymo metu neriasi į tembrines paieškas. Jiedu vienas kitą puikiai jaučia, susikalba be žodžių ir žvilgsnių. Visai čia pat mūsų klausa ir žvilgsniai nukrypsta į Lorą – ji pradeda groti salės kampe, pamažu tarp smuiko skambesių įpindama savo dainavimą. Ekranuose pasirodantys poetiški jūros vandens ir pakrančių vaizdai, mitiniai pasakojimai ir su jais susiliejantis atlikėjos balsas nuteikia girdėti iš tolumos pamažu link mūsų artėjančias undinių giesmes. Į šį sniego klodais ir sūrių bangų nupaišytą paveikslą įsilieja subtiliai išgaunami švelnūs, neskardūs tembrai. Čia rateliai tampa muzikos instrumentais – sukami skirtingu intensyvumu jie išgauna švelnius ritmus, užgauna smuiko ir kanklių stygas. Pulsuojančią garsų mūšą apgaubia šviesi elektronika ir įsipina vandens čiurlenimas, paukščiai bei kiti garsinių pasivaikščiojimų metu užfiksuoti gamtos garsai.

„Švytinti pasaka“ – tai organiškai plėtojamas pulsuojantis pasakojimas, panardinantis šiaurės vėjų nugairintą garsovaizdį. Jis pulsuojantis, lėtai stiprėjantis ir vis atslūgstantis, kuriantis viziją, kur susilieja realybė, gamtos vaizdai ir garsai su mistišku pasakojimu. Čia galima įžvelgti ir subtilią, deja, dar pakankamai nežymiai šiuolaikinėje lietuvių muzikoje nagrinėjamą aplinkosaugos žinutę. Pasakotojas savo žodinį pasakojimą užbaigia teigdamas, kad visos tos būtybės – tai tik mitai skirti įspėti apie atviroje jūroje tykančius pavojus, mitai, kurie nyksta, kuriuos keičia nauji. Tačiau pagarba tai paslapčiai, slypinčiai gamtoje išlieka. Todėl ir šioje pasakoje išlaikomas atstumas ir atsargus prisilietimas prie trapių dalykų.

Šiaurietiškai meditacijai po truputį sklaidantis ir „Sodas 2123“ sezono atidarymo šurmuliui įsibėgant, antroji vakaro dalis nuteikė kiek kitokiai nuotaikai. Čia savo darbus pristatė „Immedia“ projekto dalyviai. Savaitę trukusių kursų metu tarptautinis būrys jaunųjų muzikantų turėjo galimybę įgyti naujų įgūdžių su geriausiais Šiaurės regiono erdvinės muzikos ir audiovizualinių medijų profesionalais. Specialiai šiems debiutams buvo parengta erdvė su trimis dideliais ekranais ir virš dvidešimties erdvėje išdėstytų garsiakalbių.

Dalyvių komandos pasiriko unikalius prieigos taškus, jų rezultatai buvo skirtingai paveikūs, vieni labiau eklektiški, kiti subtilesni. Pavyzdžiui, viena komanda parengė interaktyvų pasirodymą, kur ryškių abstraktūs vaizdiniai liejosi kartu su iš įvairų erdvės vietų sklaidančiais pokalbiais, o žiūrovai buvo kviečiami vaikščioti po salę. Tiesa, buvo gana sudėtinga suprasti koks šio judėjimo tikslas ir ką tai suteikia pačiam kūriniui – ar turėtum išgirsti kaip skirtingose salės vietose sklinda kiekvienas iš tų pokalbių, o gal bandyti tą muziką reflektuoti su kitais ratais zujančiais klausytojais. Judėjimas vyko ir sekančiame pasirodyme, kur kas tamsesniame tiek savo spalvomis, tiek garsynu. Čia spengiančius, metalinius garsus papildė minioje klaidžiojančio radijo skleidžiami tai statiški, tai iš stočių sklindantys garsai. Teatrališkai šalto žvilgsnio atlikėjas nardė tarp žmonių, minioje išsiskirdamas radijo skleidžiamais garsais.

Neslėpsiu, visgi pirmieji, neinteraktyvūs pasirodymai labiau sukaustė dėmesį. Panašu, kad šių kūrinių autoriau daugiau dėmesio skyrė vaizdo ir garso derinimui ir poveikiui klausytojui-žiūrovui. Tarkim, trečiajame (deja, pavyko užfiksuoti tik vieną iš šių kūrinių pavadinimų) ekrane mainėsi ryškaus kontrasto gamtos ir fiktyvūs vaizdai, simetriškai judantys apie ekrano centrą, perlieti subtilių elektroninio garso paieškų. Intymesnį santykį su žiūrovu kūrė ekrane regimi įdėmiai žvelgiantys išblukę ir gal net šiurpūs veidai, papildyti, rodos, skirtingu atstumu nutolusiais šnabždesiais. Intymumo pojūtį kūrė ir pirmasis pasirodymas, kuriame per ploną plastiko skraistę tarsi veržėsi žmogaus oda, pirštai, papildyti atodūsių ir nuo judėjimo priklausantis garsynas, taip kuriant lytėjimo efektą. Šiems dviem pasirodymams kontrastavo tarp jų įsiterpęs kūrinys, kuriame pynėsi labai skirtingi paveikslai – tai tarsi pakvaitusiame sapne klaidžiojantys LMTA apylinkių vaizdai, susiliejantys su kompiuterine grafika kuriamomis fantastinėmis erdvėmis. Vaizdinę giją jungė statiškas senas televizorius įsipinantis ir į realybę, ir į fikciją. Muzika čia kuria įtampą, derinami ir elektroniniai, ir akustiniai instrumentai, tarsi siekiantys užmegzti ryšį, išryškinti, tikrais paversti tai, kas yra netikra, sapnuojama.

Vienas vakaras aprėpė du skirtingus, bet kartu ir giminingas šiuolaikinio garso meno kryptis, kuriose susilieja performatyvumas, vaizdas, garso paieškos bei unikalios koncepcijos, gimstančios bendro kūrybinio proceso metu. Kitaip tariant, „BŪNANT šalia“. Festivalio metu teko girdėti ne vieną unikalų menininką, dar keletą premjerų bei leistis į sferinės muzikos maratoną. Bet šeštadienio vakaras buvo išskirtinis savo pasakiška patirtimi, tikrinant realybės ir fantazijos ribas. 

Lietuvos muzikos antena