Gaja Klišytė. Buvimas šalia – kitokiu, bet ir panašiu. Įspūdžiai iš festivalio „Jauna muzika“ atidarymo

15 Geg Gaja Klišytė. Buvimas šalia – kitokiu, bet ir panašiu. Įspūdžiai iš festivalio „Jauna muzika“ atidarymo

Šių metų festivalis „Jauna muzika“ balandžio 26 d. pakvietė į atidarymo koncertus, vykusius Kompozitorių namuose. Festivalis, kurio tikslas pristatyti publikai jauną, eksperimentinę muziką, šiais metais savo idėjas susiejo jas vienijančia tema – „būti šalia“, kas reiškia bendrystę, veikimą kartu, artumą. Laikais, kai pasaulį kankina nerimas, nežinia, susipriešinimas, bendrystės paieška suteikia vilties, kad esi ne vienas, kad žvelgiančių viena kryptimi yra daugiau. Tai atliepė festivalio atidarymo vakarą įvykę du koncertai, pristatę atlikėjus, kilusius iš trijų skirtingų šalių – Lietuvos, Ukrainos ir Suomijos.

„Apibrėžta (ne)žinomybės laisvė“ – taip pavadintas pirmasis koncertas, kuriame keturi atlikėjai – Lora Kmieliauskaitė (smuikas), Livia Schweizer (fleita), Viktoras Rekalo (violončelė), Maksimas Kolomijetsas (obojus) pristatė tris kūrinius, iš kurių dvi kompozicijos nuskambėjo pirmą kartą. Koncertą pradėję ukrainiečio kompozitoriaus Serhijaus Vilkos kūriniu, atlikėjai išsiskirstė į keturias skirtingas vietas – taip fleitininkė ir smuikininkė atsirado tarp žiūrovų. Nuo pat pirmųjų kūrinio akimirkų buvo galima suprasti, kad žiūrovai tampa nesurežisuoto atlikėjų pokalbio dalimi. Netikėti vieno iš publikoje esančio mažamečio ūkčiojimai ir garsų mėgdžiojimai, retsykiais itin organiškai suskambėdavo tarsi pokalbio su muzikantais dalis. Tai įdomiai įprasmino mintį apie atsitiktinumą, nenuspėjamumą ir kūrinio eigos nežinomybę.

Antrasis koncerte skambėjęs kūrinys buvo kompozitoriaus, garso menininko Arturo Bumšteino premjera. Šį kartą muzikantai grįžo į sceną, kurioje fleita, smuikas, violončelė ir obojus suskambo visiškai priešingai, nei esame pratę. Erdvėje paraleliai buvo vos vos girdimas žmonių šurmulio aidinčioje aplinkoje įrašas. Garsine prasme jis nebuvo lygiavertis su instrumentų garsais, todėl nuolat susidarydavo įspūdis, kad išryškėjantys, kartais persipinantys, ir vėl nuslopstantys instrumentų skambesiai, švilpimai, murmėjimai yra tarsi vienas, tačiau „suskilęs“ minčių darinys. Lyg esančiojo tarp kitų vidinis balsas, užgožiantis tai, kas vyksta aplinkui. Atlikėjai tarsi mėgina komunikuoti (nebūtinai tai reiškia, kad visada pavyksta) su įraše girdimu šurmuliu.

Iškart po to nuskambėjęs Johno Cage’o kūrinys atvėrė vienas grubiausių instrumentų savybių. Čaižus violončelės štrichavimas, stryku daužant ir itin intensyviai braukiant stygas, smuiko stygų „brūžinimas“, primenantis skalbimo mašinos sūkius, ar kaip leitmotyvas pasigirstantis neveikiančios radijo stoties švokštimas, kurį periodiškai atkartoja fleitininkė, kūrė tokią nuotaiką, kuri nūdienos kontekste buvo sunkiai atsiejama nuo karo tematikos. Tai jutimiškai ir asociatyviai keliantis stresą, nežinomybės jausmą kūrinys, paliekantis nejauką.

Verta pastebėti, kad nė vieno iš kūrinių pavadinimas prieš koncerto pradžią nebuvo pristatytas publikai. Turbūt ne be reikalo. Kiekvienas iš kūrinių turėjo platų nežinomybės, netikėtumo spektrą ir laisvę, paliktą klausytojo interpretacijai. Kadangi recenzentė yra viena iš klausytojų, vadinasi, ši recenzija yra vienos iš buvusiųjų koncerte asociacijų vaizdinys, nes šis garsinis–jutiminis paveikslas iš esmės susiklostė tik nuskambėjus visiems trims kūriniams.

Antrasis vakaro koncertas, po valandos pertraukos pakvietęs atgal į Kompozitorių sąjungos salę, sugrąžino du ankstesniame koncerte grojusius, Ukrainoje ne kartą kartu koncertavusius kolegas V. Rekalo ir M. Kolomijetsą. Tik šį kartą Kolomijetsas įsitaisė prie garso pulto. Koncerte skambėjęs violončelei ir elektronikai skirtas kūrinys labai skyrėsi nuo to, kas skambėjo prieš tai. Sodrus, melodingas, Maksimo išryškintas violončelės balsas, pasitelkus įvairias garso moduliavimo priemones, apipynus jį įrašyta muzikine medžiaga, kėlė šiurpulius. Pokalbiu paremtas, iš dalies nostalgiškas kūrinys užpildė erdvę meditatyvia nuotaika, o melodinga, jautri Viktoro partija, atliekama violončele, atvėrė plataus horizonto vaizdinį.

Abu vakaro koncertai, nors ir labai skirtingi, paliko daug vietos tam svarbiam elementui – publikai. Be papildomų paaiškinimų ir konteksto, suteikdami laisvę pajusti garsinę patirtį, pasakojančią kiekvienam vis kitą istoriją. Jautrus ir tarpusavyje vienijantis vakaras buvo tai, ko šiuo metu reikia kiekvienam – buvimo šalia, buvimo kitokiu ir tuo pačiu panašiu. O tai ir atliepė festivalio bendrystės temą.

Lietuvos muzikos antena