Prasibrauti pro baltą triukšmą: lietuvių muzikinio eksporto užkulisiai

05 Geg Prasibrauti pro baltą triukšmą: lietuvių muzikinio eksporto užkulisiai

Apie tai, jog Lietuvos šiuolaikinė muzika vis daugiau skamba tarptautinėse scenose, byloja ne tik rezonuojantys asmeniniai kompozitorių pasiekimai, bet ir dažnėjantys instituciniai bendradarbiavimo projektai, reikšmingų tarptautinių festivalių dėmesys šalies kūrėjams. Prie lietuvių muzikos sklaidos suaktyvėjimo ženkliai prisideda 2019 m. įkurtas Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklas, besirūpinantis regiono aktualiojo meno eksportu ir pristatymu vidinei publikai. Apie ką tik pasibaigusį lietuviškos muzikos turą prestižiniuose festivaliuose, šalies muzikos sklaidą praeityje ir nūdienos rinkos realijas papasakojo Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius Mykolas Natalevičius bei kvarteto „Chordos“ narys, festivalio „Muzikos ruduo“ vadovas, altininkas Robertas Bliškevičius. Pašnekovus kalbino Jurgis Kubilius.

Kai kalbamės, esate neseniai grįžę iš Krokuvos tarptautinio kompozitorių festivalio. Koks Lietuvos delegacijos apsilankymo tikslas?

Mykolas Natalevičius: Išvyka buvo dalis Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklo projekto, skirto pristatyti baltiškąją muziką Europos festivaliuose. Pernai spalio mėnesį prasidėjo vizitų festivaliuose ciklas, šis apsilankymas buvo jau trečiasis. Prieš tai festivalyje „Impuls“ Vokietijoje pasirodė Talino naujosios muzikos ansamblis, atlikęs Santos Bušs ir Justės Janulytės kūrinius. Vėliau vykome į Belgijos „Ars Musica“ festivalį, vieną didžiausių tokio tipo renginių Europoje. Čia dalyvavo tas pats ansamblis iš Talino, taip pat ansamblis „Synaesthesis“ ir Latvijos radijo choras. Šių metų balandį vykome į Krokuvos tarptautinį kompozitorių festivalį, kuris, prasidėjęs 1989 m., iš pradžių buvo skirtas Krokuvos kompozitorių muzikai. Vėliau keitėsi festivalio pavadinimas, ir galiausiai susikoncentruota į tarptautinio festivalio koncepciją su programoje figūruojančiais Krokuvos kompozitoriais.

Aktyvią mūsų šalių muzikos sklaidą pradėjome 2019 m. įkūrę Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklą, kuris nuo pat pradžių veikė dviem kryptimis: kasmet surengti festivalį Baltijos muzikos dienos vis kitoje Baltijos šalyje, ir taip pat stiprinti muzikos eksportą po tris valstybes jungiančia baltiškosios muzikos vėliava.

Džiaugiamės, kad pradėjus organizuoti Baltijos muzikos dienas, mus iš karto bendradarbiauti pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalių aljansas F.A.C.E (Festival Alliance for Contemporary Music in Europe). Būtent šis tinklas padėjo praplėsti partnerių ratą, įskaitant festivalius, kuriuose pastarąjį pusmetį skambėjo Baltijos šalių muzika. Džiugu, kad patekome į entuziastingą, gyvai nusiteikusią tikrų šiuolaikinės muzikos entuziastų grupę, kuriai rūpi ne tik formali partnerystė, bet būtent bendri ir kūrybiški projektai. Bendradarbiavimą su šiais festivaliais pradėjome siekdami skleisti savo muziką, tačiau tikimės, jog netolimoje ateityje sukursime kažką bendro. 

Robertai, kaip Lietuvos ir kaimyninių šalių muzikai Krokuvoje atstovavo kvartetas „Chordos“?

Robertas Bliškevičius: Pratęsiant Mykolo mintis, svarbu paminėti, kad muzikos eksportas visada susijęs su atlikėjais. Kvartetas „Chordos“ yra vienas ilgiausiai gyvuojančių šiuolaikinės muzikos kolektyvų Lietuvoje. Visada džiaugiamės galėdami skleisti lietuvių muziką užsienyje, todėl gavę pasiūlymą mielai sutikome. Manau, kad muzikos eksportas visavertis tik tada, kai jame dalyvauja atlikėjai. Kitu atveju tai labiau teorinis eksportas, juk pagrindinis tikslas – scena, muzika turi skambėti gyvai.

Festivaliui Krokuvoje ruošėme po vieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalies kūrinį. Visa programa truputį keitėsi: iš pradžių, sudėdami vienos kartos kompozitorių muziką, siekėme vientisumo, bendro konteksto. Bet ruošiant panašią programą festivaliui Baltijos muzikos dienos Rygoje, organizatorių prašymu į programą įtraukėme latvių vyresnės kartos kompozitorės Selgos Mence kūrinį. Lenkijoje atlikome jau šio festivalio organizatorių pasiūlytą Krokuvos kompozitoriaus Maciej Negrey kūrinį. Žinoma, taip programą sunkiau sudėlioti, kai nėra vienos jungiančios idėjos, koncepcijos; be to, lenkų kompozitoriaus kūrinys buvo gerokai ilgesnis už kitus. Bet gyvas koncertas padarė savo, ir viskas įvyko labai palankiai: kontrastinga programa suskambėjo, kompozitorius liko patenkintas.

M. N.: Norėčiau papildyti, kodėl muzika skleidžiama su atlikėjais. Dažnai galvojama, jog, kalbant apie profesionaliąją koncertinę muziką, kompozitorius ir atlikėjas, tarsi, atskirtas. Tačiau taip nėra. Kompozitoriai kartais iki galo neįvertina būtent atlikėjų svarbos. Juk neįmanoma atskirti muzikos vieneto – jį sudaro ir kompozitorius, ir atlikėjas. Taip žymiai efektyviau skleisti muziką. Prieš keletą metų kompozitorių sąjungoje diskutavome, kad labai svarbu koncentruotis į šiuolaikinės muzikos atlikėjų palaikymą. Pirmuosiuose projektuose orientavomės į jauniausius kolektyvus: „Synaesthesis“, „Twenty Fingers Duo“, „Melos“ ir kitus nedidelius ansamblius, o šįkart labai džiaugiuosi, kad prisikalbinome „Chordos“.

R. B.: Na, ilgai kalbinti nereikėjo (juokiasi).

M. N.: Robertas yra šiuolaikinės muzikos veteranas, tad labai džiugu, kad jis prisijungė prie šios iniciatyvos. Beje, visai neseniai į Vilnių buvo atvykęs Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalio (JK) meno vadovas Graham McKenzie. Kartu su juo turėjome pokalbį, kuriame jis iškėlė mintį, jog projektai iš mažesnių šalių ir išskirtinai savo šalies šiuolaikinę muziką grojantys atlikėjai, yra labai įdomūs festivaliams ir publikai.

Šiandienos veikloms dažnai būdingas koncentravimasis į siaurą tikslinę auditoriją. Interviu laidai „Stambiu planu“ žurnalo „Lamų slėnis“ įkūrėjas Elas Ramanauskas ant bangos esančią hiperspecializacija karikatūrizavo tokiu išgalvotu pavyzdžiu: „Manheteno rajono tam tikro kvartalo vienakojų lezbiečių tatuiruotojas“…

R. B.: Aš pats lyginu šiuolaikinės muzikos procesus su senosios muzikos atlikimo naujausia istorija. Buvo toks trend‘as – specializuotis konkrečiame stiliuje arba labai siaurame laikotarpyje, pavyzdžiui 30–50 metų intervale. Tai leidžia susitelkti į stilių, susikoncentruoti į didelį srautą informacijos ir panašiai. Tačiau didžioji koncertų dalis skirta ne toms ypač specifinėmis programomis, o šiaip tiesiog koncertams – čia pateikti įvairesnę muziką. Taip atsirado universalesnių kolektyvų. Manau, kad ir šiuolaikinės muzikos kolektyvai dažniausiai patiria panašią transformaciją. Yra lietuvių ansambliai, pavyzdžiui, „Twenty Fingers Duo“, „Melos“, kurie turi labai aiškią kryptį; jie gali pristatyti, pavyzdžiui, konkrečios kartos, stiliaus kūrinius. Tačiau yra ir kitokių, prisiminkime „Arditti“ ar „Kronos“ kvartetus: abu turi savo kryptis, bet jos apima platesnį, maždaug 120 metų spektrą. Tokie kolektyvai gali pristatyti įvairesnę muziką. Manau, kad visi šie ansambliai turi savo nišą, bet dabar vyraujanti žanrų, stilių difuzija reikalauja mokėti truputį džiazo, truputį roko, truputį spektrinės muzikos ir panašiai.

Kalbant apie senosios muzikos atlikimo raidą, įdomu būtų nors trumpai apžvelgti ir lietuvių muzikos sklaidą, istoriją, prasidėjusią, regis, tarpukariu įstojus į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją (ISCM, International Society for Contemporary Music). Kokias tendencijas įžvelgtumėte šioje – ryšių su užsieniu formavimosi – srityje?

M. N.: Pirmiausia turiu paminėti, kaip atsirado Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklas. Viskas prasidėjo nuo tarsi ore sklandančios idėjos ir juntamo bendradarbiavimo stygiaus, kurį pavyko išjudinti. Iki tol taip pat vykdavo bendri projektai, tačiau dabar atsirado sistemiškumas: tinklo rėmuose organizuojame reguliarius susitikimus, kviečiame įvairių organizacijų atstovus į diskusijas, kartu dalyvaujame Šiaurės ir Centrinės Europos šiuolaikinės muzikos tinklų susirinkimuose, vyksta diskusijos apie strategiją, vykdomos reguliarios finansavimo paieškos, o taip pat organizuojamas kasmetinis festivalis. O tie ryšiai su užsienio kolegomis susiformuoja dažniausiai iš asmeninių kontaktų, tarp šiuolaikinės muzikos atstovų, ypač tų, kurie yra visuomeniškesni, kurie pastebi lauko problemas ir nori jas spręsti. Žinoma, sovietmečiu buvo atkirsti glaudesni ryšiai su Europa, bet, kaip su kolegomis Krokuvoje juokavome, šios naujausios išvykos metu atsikuria seni kontaktai: vien jau koks ryšys su Lenkija vyko per muzikologą Krszysztofą Drobą. Žinoma, galima prisiminti ir „partizaninius“ sovietmečio atvejus, kai kompozitoriai, užmezgę kontaktus su užsienio atlikėjais, siųsdavo savo partitūras, o kai kuriems paskui būdavo uždraudžiama keliauti į užsienį.

R. B.: Iš esmės lietuvių muzikos sklaidos pokytis prasideda nuo festivalio „Varšuvos ruduo“. Ten pirmą kartą pavyko pamatyti, kas yra už Lietuvos, už Sovietų Sąjungos ribų. Tada ir prasidėjo globalėjimo procesas. Vėliau, žinoma, Nepriklausomybė, o po jos viskas jau ėjosi nuosekliai – kiek galimybės leido, tiek visi ir darė. Iš pradžių kūrėsi individualūs ryšiai, o tas ilgainiui susiformavo į kultūros politiką aukštesniame lygmenyje. Manau, kad Lietuvos muzikai visada trūko savotiškos kultūrinės ekspansijos, eksporto. Pavyzdžiui, „Chordos“ kvartetas bendradarbiauja su vokiečiais, lenkais – jie moka gerus pinigus, kad Lietuvoje grotume jų muziką, pristatytume jų kultūrą. Dėl to pats geriau žinau vokiečių muziką, nei latvių ar estų. Žinoma, Lietuvoje visko norisi aiškiau, greičiau, daugiau, bet manau, kad viskas vystosi nuosekliai…

M. N.: Būtent šiandien labiausiai jaučiamos praktinės problemos, daugiausiai susijusios su finansais. Kitose valstybėse matome kryptingas investicijas į tai, kad šiuolaikinė muzika skambėtų užsienyje. Pernai festivalyje „Impuls“ (Vokietija), simpoziume, skirtame muzikos vadybininkams, susipažinau su danų įstaigos „Arts Music Denmark“ vadovu. Bendraujant paaiškėjo, kad jų įstaiga yra panašaus dydžio, kaip Lietuvos kompozitorių sąjunga, o dirba būtent vien tik su danų koncertinės ir eksperimentinės muzikos populiarinimu užsienyje. Skiriamos nemažos lėšos, kad Danijos muzikos užsienyje būtų daugiau. Mums reikia imti gerai veikiančius pavyzdžius iš panašaus dydžio valstybių ir investuoti daugiau į tarptautiškumą. Tikimės, kad reformos Lietuvos kultūros institute lems padidėjusį finansavimą šiai sričiai.

R. B.: Bendrame kontekste mes gana gerai atrodome, mūsų kūrėjų skirtingi požiūriai, skirtingi keliai. Mes dažnai susikoncentruojame į top kompozitorių pristatymą, tačiau yra masė žemesnių piramidės dalių, kurios ir užpildo visą lauką. Tada viskas sveikai funkcionuoja, nes yra piramidė, o ne obeliskas. Tad reikia skirti daugiau dėmesio tam bendram šiuolaikinės muzikos švietimui, turėtų atsirasi daugiau kolektyvų, kurie augina terpę, lavina publikos ir net valdžios suvokimą apie šiuolaikinę muziką. Svarbu galvoti ir apie visą bendruomenę. Žvaigždės yra žvaigždės visame pasaulyje, jos labiau domina kaip reiškiniai, ir dėl to dažnai dingsta nacionalumo aspektas…

Rudenį festivalio „Iš arti“ kontekste vykusioje diskusijoje buvo užduotas klausimas apie baltiškąjį, lietuviškąjį brendą, tiksliau, jo efemeriškumą. Vakarų Europos istorijoje brendas, kaip išskirtinis kompozitoriaus, regiono muzikos bruožų rinkinys egzistuoja nuo pačių seniausių laikų (polifoninės mokyklos, nacionalinės romantinės mokyklos). Šiandien apie muzikos brendą daugiausiai kalbame muzikos industrijos ir marketingo kontekste. Ar egzistuoja gilesnė brendo prasmė nei tik atpažįstamumas, leidžiantis lengviau parduoti produkciją? Ir ar yra užuominų, nuojautų, kas sudaro lietuviškosios ir baltiškosios muzikos šerdį?

M. N.: Čia yra dvi medalio pusės. Viena vertus, kai dirbi su praktiniais tikslais, susiduri su psichologiniais aspektais. Šiandien sukurta produktų stipriai daugiau, nei žmogui reikia, nei jis gali nupirkti, prisiminti ar atpažinti. Mene tai skausmingai jaučiasi. Dėl ko, kaip Robertas minėjo, jis gerai žino vokiečių muziką. Ji gera, bet ir į jos sklaidą daug investuojama.

R. B.: Viskas didžia dalimi yra susiję su finansais. Tai priklauso nuo šalies dydžio ir jos galimybių. Ir čia kalbu ne tik apie pinigus, bet apskritai apie žmogiškas galimybes…

M. N.: Viena vertus, norint užmesti jauką klausytojui, turi dirbti pagal tam tikrus dėsnius, kitaip darbas nebus efektyvus. Pavyzdžiui, kino ar video žaidimų industrijoje dažnai į marketingą investuojama beveik tiek pat, kiek į sukūrimą. Žinoma, sėkmės atveju, investicijos gerokai atsiperka. Taip kad labai svarbu, ar pakankamai investuojama į sritį.

R. B.: Iš festivalio „Muzikos ruduo“  perspektyvos galiu pasidalinti, kad viešinimo finansavimas pastaraisiais metais išaugo kartais: būdavo 5–10 procentų viso biudžeto, dabar – 15–30 procentų. Tai veikia puikiai. Į rinkos žaidimą neišvengiamai papuoli, nes tau reikia žmogaus (ar valdininko), o jis turi atsirinkti, tave surasti. Turi iškomunikuoti, kad tai yra prestižinis dalykas. Čia reikalingas ir kitoks kultūros politiką formuojančių asmenų požiūris. Kultūros politikos kryptis kaip ir yra, tačiau kartais neaišku, kur ji iš tiesų veda.

M. N.: Norint, kad kultūros sritis „įsisuktų“, ji turi dalyvauti rinkoje: kompozitoriai turi gauti daugiau užsakymų, atlikėjai – važiuoti į gastroles. Visa tai tam, kad jie būtų žinomi užsienyje, gautų užsakymus užsienyje, ir ne viskas būtų perkama Lietuvos sąskaita. Tačiau tam, neišvengiamai, reikia išsikelti prioritetus. Įskaitant ir kultūros finansavimą.

O atsakant į klausimą, ar už lietuviško ar baltiško brendo kas nors slypi – ir taip, ir ne. Yra tam tikros universalios tendencijos, pavyzdžiui, šiuolaikinėje muzikoje, ypač tarp jaunų autorių, atsiranda vis daugiau tarpdiscipliniškumo, akustinių instrumentų ir elektroninių priemonių jungimo. Tačiau lietuvių muzikoje, o ir Baltijos šalių apskritai, galima užčiuopti tam tikro melancholiškumo, susitelkimo į garsą. Tačiau kai prasideda diskusijos su kompozitoriais, jose visada girdimos abi nuomonės, kadangi kūrėjų tikrai yra labai įvairių. Jei vertinti bendrą, statistinį paveikslą, visgi, atrastume išskirtinumų, kuriuos lemia geografinė lokacija, taip pat veržlus išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos.

R. B.: Brendas veikia taip, kaip ir anksčiau senosios muzikos kūrimo laikais. Tik dabar prisideda šiuolaikinė konkurencija. Neužtenka originalumo, turi kažkaip išlįsti, prasibrauti pro savotišką baltą triukšmą. Gali atrodyti, kad visi kuria vien tik taip, kad būtų lengva viešinti, tačiau iš tiesų yra daug visokios ir labai geros muzikos, tiesiog norint ją atrasti reikia įdėti daugiau pastangų.

Kokie tarptautinės sklaidos darbai Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklo laukia artimiausioje ateityje?

M. N.: Šiuo metu užbaigėme vizitų po Europos šiuolaikinės muzikos festivalius ciklą. Kitąmet laukia Tartu, Europos kultūros sostinėje vyksiantis Baltijos muzikos dienų festivalis. 2025 metais jis vėl vyks Lietuvoje, šįkart bendradarbiaujant su festivaliu „Muzikos ruduo“, o artimiausioje ateityje toliau ieškosime finansavimo ir tęsime darbus prie dviejų pagrindinių tikslų – organizuoti festivalį ir plėtoti tarptautinius projektus.

Ačiū už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena