Begalybė būdų BŪTI šalia. Pokalbis apie festivalį „Jauna muzika“

25 Bal Begalybė būdų BŪTI šalia. Pokalbis apie festivalį „Jauna muzika“

„Jauna muzika“ – unikalus festivalis, visuomet nudžiuginantis dar neatrastais muzikos ir garso meno lobiais. Festivalio pavadinimas neturėtų įpareigoti klausytojo – vienas seniausiai veikiančių tokio tipo renginių, jau kurį laiką neapsiriboja vien tik muzika ta tradicine prasme – daugiausia dėmesio čia skiriama žanrus ir meno formų ribas peržiangiantiems garso tyrimams. Balandžio 26–30 d. „Jauna muzika“ įsikurs įdomiausiose miesto erdvėse: Kompozitorių namuose, LMTA Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje, kultūros komplekse „Sodas 2123“ ir „Ideas Block LT“ kompresorinėje. Šių metų tema kviečia BŪTI šalia. Kaip šį buvimą supranta festivalio organizatoriai ir kaip jis atsispindės pasirodymų metu, papasakojo festivalio meno vadovė Kateryna Alymova ir Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) primininkas Mykolas Natalevičius.

Kas išlaiko „Jauną muziką“ jauna?

M. Natalevičius. Festivalį organizuojanti LKS atstovauja eksperimentuojančių, profesionalios koncertinės muzikos kompozitorių lauką, bet tarp jų yra nemažai garso menininkų, kompozitorių, derinančių akademinę muziką tradiciniu supratimu su įvairioms tarpdisciplininėmis praktikomis. Plačios muzikos pasirinkimo galimybės, jų įvairovė yra pagrindiniai dalykai, išlaikantys jauną festivalio dvasią. Garso raiškos atžvilgiu labai svarbu yra demokratiškumas, pagarbus santykis su įvairiausiais žanrais. Vienas iš aspektų yra dinamiškumas ir kaita, drąsa eksperimentuoti, rodyti radikalių, įvairių programų, kelti įvairius klausimus ir permąstyti temą per tai, kaip ji siejasi su garsu.

K. Alymova. Man regis tai užkoduota festivalio istorijoje: pradžioje buvęs tiesiog šiuolaikinės muzikos festivaliu, renginys ilgainiui nukreipė savo žvilgsnį link eksperimentų ir elektroakustikos, pastaraisiais metais kviečiasi garso menininkus, kurie dirba su garsu, kaip meno forma.

Šių metų festivalio tema „BŪTI šalia“ kalba apie kaimynystę tiek per fizinį šalių artumą, tiek per asmeninius ryšius, tiek susijungiant muzikoje.

K. A. BŪTI šalia reiškia būti netoliese, arti, apsižvalgyti ir atrasti tai, kas arti mūsų. Šios temos idėja užsimezgė dar pernai prieš festivalį vykusios diskusijos metu, aptariant Ukrainos ir Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenos bendradarbiavimo praktines galimybes. Marta Finkelštein, ansamblio „Synaesthesis“ meno vadovė, pasakė man labai įstrigusią mintį: įdomu, kad žiūrime į didžiąsias vakarų valstybes, kaip į orientyrą, galvojame, ką galime nuo jų nusižiūrėti, tačiau nežinome, kas vyksta šalia, mūsų kaimynystėje. Manau, kad tai, kas mus supa, tai mus ir formuoja. Taigi, negalime būti atskirti nuo mūsų aplinkos. Muzikoje tai pirmiausia susiję su žanrais, tarpdicipliniškumu, po to jau galima kalbėti ir apie geografiją. Festivalio programoje turime atlikėjus ir menininkus iš Lietuvos kaimynių – Ukrainos, Šiaurės ir Baltijos šalių. Kartais ta valstybių kaimynystė pasireiškia nebūtinai fizine prasme – šiuolaikiniame pasaulyje technologijų dėka kaimynais tampa ir abipus Atlanto gyvenantys menininkai.

M. N. Džiaugiuosi festivalyje atsiskleidžiančiu geografiniu susitelkimu. Nors, rodos, tas bendradarbiavimas vyksta, bet pasirodo, kad nelabai ir žinome iš Ukrainos atvykstančius autorius, galbūt neįsigiliname į kitų kaimynų kūrybą. Šiuo atveju, karo kontekste tas BUVIMAS šalia reiškia palaikymą, bet antra vertus – vienas kito pažinimą ir tam tikrą įsiklausymą. Festivalis, pasirikdamas temą BŪTI šalia, tarsi įsiklauso į tai, kas vyksta, įsiklauso į eksperimentinio garso sceną kaimyninėse šalyse plačiąja prasme.

Jau antrus metus festivaliui vadovauja meno renginių kuratorė ukrainietė. Papasakokite apie pažintį su Kateryna.

M. N. Prieš praėjusį festivalį ieškojome „Jaunos muzikos“ meno vadovo ar vadovės. Mums kilo mintis, kad jei yra nuo karo bėgančių šiuolaikinės muzikos vadybininkų, tai būtų puikus variantas. Atvyko Kateryna ir mes labai apsidžiaugėme. Galbūt tai buvo natūralus virsmas, kuris šįmet atvedė į temą BŪTI šalia ir geografiškai žiūrint, tokios sudėties programą. Užsieniečio meno vadovo buvimas įneša savitą, pozityvų požiūrį.

Kateryna, ką išskirtinio pastebite Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje?

K. A. Džiaugiuosi aktyviu bendradarbiavimu. Jis reiškiasi ne tik festivalio ribose, bet ir skirtinguose muzikos bendruomenės ir muzikantų ekosistemos lygmenyse. Nežinau ar taip yra dėl to, kad Lietuva yra nedidelė šalis, bet man labai patinka, labai įdomu stebėti, kaip tai vyksta: kaip lengvai galima kontaktuoti, bendradarbiauti ir dalintis idėjomis. Čia lengva megzti kontaktus nuo Vilniaus – iki Lietuvos regionų, Baltijos ar Šiaurės šalių ir t. t. Mane tai įkvepia, man tai yra tikras pasiekimas.

Festivalis užima ir ryškią poziciją Ukrainoje vykstančio karo atžvilgiu. Po plataus masto invazijos, daug ukrainiečių, įskaitant ir menininkus, turėjo susidurti su žiaurumu, kasdieniu nerimu ir siaubu, daug jų turėjo palikti valstybę. Didelė dalis „Jaunos muzikos“ dalyvių – ukrainiečiai.

K. A. Nesvarbu kur bebūčiau, negaliu atsiskirti nuo savo šalies ar baisumų, kurie vyksta kare. Rusijos invazija paveikė ne tik Ukrainą, bet ir kitas šalis. Manau, kad Lietuva labai artimai ir giliai suprato tai, ką ukrainiečiai išgyvena dabar, kadangi ir patys 1991 metais kovėsi dėl savo Nepriklausomybės. Labai malonu yra jausti šią paramą įvairiuose lygmenyse – nuo asmeninio iki vyriausybinio. O kalbant apie imperialistinių šalių primetamą jų kultūros viršybę, dabar ypač svarbu parodyti, kad nėra mažų šalių ir mažos kultūros – jos visos yra nepriklausomos ir turi ką parodyti. Praeitų metų rudenį mano pirmąkart organizuota „Jauna muzika“ buvo tarsi asmeninis manifestas, kuriuo norėjosi parodyti, kad turime labai daug bendro, galime daug kuo pasidalyti. Buvau labai dėkinga muzikantams, kurie pasirodė. Pavyzdžiui, ansamblis „Synaesthesis“ parengė puikią programą „Dark Times. Point One“, pasakojančią apie trijų šalių išgyventas tragedijas, pažymėtas trimis datomis – birželio 14-osios trėmimus Lietuvoje (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė), rugsėjo 11-osios tragediją JAV (kompozitorius Steve‘as Reichas), vasario 24-osios įvykius Ukrainoje (kompozitorius Borisas Loginovas). Skirtingu metu ir skirtingose vietose įvykusias tragedijas vienija universalūs sielvarto ir kančios jausmai. Pernykščiame festivalyje svarbi buvo ukrainiečių muzikos diena. Mes norėjome pasidalinti savo muzika. Ne visi dalyviai galėjo palikti šalį, todėl festivalyje viešėjusi kompozitorė Alla Zahaikevych parengė šią programos dalį – atliko jų kūrinius, atsirandančius net krentant bomboms. Kalbant apie šių metų festivalį, norėjau parodyti, kad skirtingų šalių, regionų kultūros nėra atkirstos, egzistuoja ne vakuume. Jos visada yra ŠALIA kitos kultūros, todėl ir idėja, ir koncertų kombinacijos gimė su tikslu padaryti šiuos ryšius labiau matomais.

Pažvelgus į šių metų festivalio programą, dėmesį patraukia itin platus tarptautiškumas.

K. A. Tarptautiškumas atspindi BŪTI šalia koncepto daugialypumą. Pirmiausia – tai fizinis kaimyniškumas, festivalio svečiai nesunkiai gali tapti kaimynais net būdami iš kitos valstybės ar net žemyno. Antra – tai patirties įvairovė, supažindinanti su tuo, kas nauja ir tuo, kas vyksta skirtingose šalyse. Galime pasimatuoti ar judame ta pačia linkme, o jei ne – pasisemti įkvėpimo vieni ši kitų. Trečia – realus bendradarbiavimas. Festivalyje vyks meistriškumo kursai, koncertuose turėsime skirtingus muzikantų ansamblius, kurie čia pradėtą bendradarbiavimą galės tęsti ateityje.

Žadate tarpdisciplininę programą, parodyti BŪTI šalia koncepciją skirtinguose lygmenyse, konceptualiai ją atspindėti. Papasakokite plačiau.

K. A. Mėginau kombinuoti, apjungti skirtingas atlikėjų sudėtis, skirtingus ansamblius. Tarkim, pirmajame koncerte pasirodys kvartetas žmonių, kurie beveik niekada negrojo kartu ir susitiks tik prieš renginį. Jie atliks Johno Cage‘o kūrinį ir dvi specialiai šiam festivaliui Lietuvos kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir ukrainiečio Serhijaus Vilkos sukurtas premjeras. Visi jau turi partitūras, bet jos yra tik improvizaciniai žemėlapiai, taigi nežinome, kaip galiausiai skambės šie kūriniai. Festivalyje pasirodys ir transatlantinis duetas „Bad Groupy“ (JAV-Estija). Suomijos menininkų Alejandro Olarte ir Livijos Schweizer ansamblis gros iš grafinių partitūrų, kurias stebintys žiūrovai galės matyti, kaip vaizdas tampa muzika. Pasirodys ir „kaimynai iš skirtingo laiko“: ukrainiečiai kompozitorius Maksimas Kolomijetsas ir pianistas Antonijus Baryševskis kurs gražias muzikinių garsų kombinacijas, jungdami įprastą fortepijono, sintezatoriaus ir elektroakustinius skambesius. Visiškai kitokia bus Loros Kmieliauskaitės, Dominyko Digimo ir Kristijono Dirsės kuriama patirtis, susijusi su BUVIMU šalia gamtos. Menininkai Norvegijoje pamatė mėnesieną, kurios sukeltą įspūdį mėgins atskleisti savo performanso metu.

„Jaunos muzikos“ programoje nemažai dėmesio skiriama moksleiviams, studentams: antrą kartą vyks moksleivių elektroninės muzikos festivalis „e.manonata“, bus pristatyti LMTA muzikos inovacijų studijų centro inicijuoti projektai. Kodėl tai svarbu dalyviams ir ko tikėtis klasytojams?

K. A. Tikiu, kad jauniesiems kompozitoriams darbas tarptautiniame renginyje su profesionaliais menininkais yra labai naudinga ir įkvepianti patirtis. Džiaugiuosi, kad „Jauna muzika“ turi galimybę bendradarbiauti ir su LMTA muzikos inovacijų studijų centro programa „Nord Plus“, kurie prieš festivalį surengė meistriškumo kursus. Jų rezultatas – du koncertai-instaliacijos, kurie ir bus pristatyti „Jaunoje muzikoje“. Pirmasis bus su studentais, antrasis – su profesoriais. Bus demonstruojama speciali sferinio garso sistema su videografija. Tai bus labai paveiki patirtis, klausytojai visiškai pasiners į muziką.

Kurių koncertų laukiate labiausiai?

M. N. Kalbėdamas apie laukiamus koncertus, norėčiau atkreipti dėmesį į Erdvinės muzikos maratoną, kuriame BUVIMĄ šalia bus galima suprasti kiek plačiau – jis prasiplės į Šiaurės šalis, o erdvinės muzikos formatas, kuriamas ambisoniniu pavidalu, žada labai įdomią patirtį, nes galėsime pajusti garso BUVIMĄ šalia, jo cirkuliavimą erdvėje. Taip pat laukiu lietuvių kolegų – Dominyko Digimo ir Arturo Bumšteino kūrinių. Taip pat labai įdomi Ukrainos scena – čia išgirsime žymių šiuolaikinės muzikos ir garso meno kūrėjų vardų.

K. A. O aš matau festivalį, kaip vientisą organizmą, kurio dalys yra neatskiriamos. Žinoma, galima ateiti į kelis koncertus, bet man atrodo svarbiau pamatyti visą procesą. Norėčiau, kad klausytojas stebėtų, kaip ši meninių įvykių grandinė jungiasi tarpusavyje, transformuojasi. Norėčiau, kad patirtų pilną įspūdį.

Visgi šiuolaikinė, o ypač – eksperimentinė muzika ar garso menas gali pasirodyti kaip iššūkis ir netgi išgąsdinti pirmą kartą jos apsuptyje atsidūrusį klausytoją. Kokį patarimą duotumėte festivalio naujokui?

K. A. Reikia būti atviriems, nusiteikti patirti kažką naujo. Nereikėtų turėti išankstinių nuostatų ir į koncertą ateiti kaip į degustaciją, nes mes paruošėme tikrai platų skirtingos muzikos meniu. Festivalis bus puiki galimybė visko paragauti, o po to spręsti – kas patiko, o kas nepatko.

M. N. Festivalio patirtį lyginu su eksperimentinio meno paroda. Galima tiesiog bandyti orientuotis į erdvės patyrimą ir bandyti sekti kokias emocijas kelia tam tikri garsai, garsų struktūros, vizualinis pradas. Festivalyje klausytojas gali pamatyti įvairų garsų išraiškos spektrą, kai jam suteikiama autonomija ar kontekstas; kaip garsas gali reikštis per instrumentą, kaip gali pasikeisti apdirbtas elektroninėmis priemonėmis. Geriausia rekomendacija – eiti atvira pozicija, sekti kokie yra garsai ir bandyti įsivaizduoti, ką jie jums reiškia.

Dėkoju už pokalbį!

Daugiau apie festivalį: festival.jauna.org

Parengė Kotryna Lukšytė
Lietuvos muzikos antena