Ugnius Babinskas. Kaip skamba laisvės kovų istorija?

Garsinė ekskursija po buvusį KGB kalėjimą „Atmintis“. Tomo Tereko nuotr.

Ugnius Babinskas. Kaip skamba laisvės kovų istorija?

Įspūdžiai ir įžvalgos iš garsinės ekskursijos po buvusį KGB kalėjimą „Atmintis“.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rūsiai, kuriuose pusę XX a. veikė KGB kalinimo, kankinimo ir žudymo kompleksas, neseniai antrąsyk savo istorijoje suskambo unikaliais šiuolaikinės muzikos bei garso meno kūriniais – kovo pradžioje interaktyvių meninių patirčių išsiilgusiems dalyviams jie pristatyti Lietuvoje vis labiau populiarėjančio garsinio pasivaikščiojimo formatu.

Projekto sumanytojos, kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kuruojami šeši talentingi, bet labai skirtingi garso bangų meistrai savo kūrybą unikaliai pritaikė kalėjimo erdvėms, siekdami įgarsinti tai, kas, regis, neįgarsinama – nesibaigiančią kovą dėl laisvės.

Tarp istorijos ir egzistencijos

Kovos dėl laisvės yra ne tik istorinės, tačiau (ir visų pirmiausia) egzistencinės – jos amžinos kaip kad amžina yra sąmoningojo gyvenimo kančia. Pastaroji visuomet esti sąlygota ne tik istorinių atsitiktinumų,  tačiau ir ankščiau ar vėliau pasiglemžiančios būtinybės atsakyti į pamatinį klausimą: ką reiškia būti žmogumi?

Žmogiškumą laikant ne abstrakcijos miglose skendinčia statiška esme, tačiau suprantant kaip aktualiai ir neišvengiamai vykstantį dinamišką kolektyvinio tapsmo ir individualios savikūros procesą, akivaizdu tampa tai, kad jis neįmanomas be laisvės, o pastarosios siekis neįmanomas be kovos – nesibaigiančios kovos su savimi, dvikovos su kitu, galiausiai tik nedaugelio kovojamų mūšių dėl prasmės su visu pasauliu.

O kaip gi skambėtų Lietuvos laisvės kovų istorija, jei ne skaitytume ar tyrinėtume ją, tačiau pabandytume į ją įsiklausyti?

Kalinio kančios ciklas

Žmogiškumo ir laisvės problemos yra amžinos, tačiau jų tragiškas aktualumas iškyla ir istoriją persmelkia kone cikliškai, nelygu kokiame geopolitiniame kontekste vyktų kolektyvinės atminties refleksijos.

Rusijos barbarų agresijos akivaizdoje dauguma mūsų netiesiogiai, tačiau itin giliai išgyvename ukrainiečių tragediją, nuolatos jusdami įkvepiančią, nepalaužiamą šios broliškos tautos drąsą. Tokioje įtampos, netikrumo bei cinizmo kupinoje dabartyje, koncerto aktualumas suveikė visu savo stiprumu, tad įvykio data pasirinkta tikslingai ir vykusiai.

Be kita ko, „Atminties“ projektą galima laikyti dar vienu reikšmingu įvykiu, liudijančiu, kad Lietuvos kultūrinėje dirvoje šis postmodernaus žanrinio sinkretizmo persmelktas formatas vis labiau prigyja tarp menininkų ir populiarėja tarp klausytojų.

Saksofonininko Kornelijaus Pukinskio vedama nedidelė grupelė žmonių iš pradžių tikslingai bei kryptingai, o vėliau – laisvai ir neprognozuojamai šniukštinėjo po kalėjimo koridorius, kameras, vienutes ir kitas vietas, apibrėžiančias kalinimo ir kančios ciklą, kurį pirmiausiai bei skaudžiausiai išgyvena ne bendruomenė, tačiau būtent individas.

Performatyvumo, improvizacijos ir melancholiško jaukumo persmelktame pasivaikščiojime garso instaliacijų skambesiai liejosi su paskirų kūrinių atlikimų atgarsiais, sukurdami iš tiesų nepaprastą estetinį potyrį, į kurį pasinerti pasitelkus mokslinę faktografiją ar muziejinę ekspoziciją, vargu, ar būtų įmanoma.

Sveiki atvykę į smurto cechą

Bene svarbiausia pasivaikščiojimo po laisvės kovų skambesius dalimi laikyčiau brutalumą ir chaosą tardymo kameroje vykusiai sukalusiu Dominyko Snarskio kūriniu-pasirodymu „Mušamųjų katedra“, kuriame smurto ekspozicijai  pasitelktas performanso žanras ir akustinė triukšmo improvizacija.

Į chaotišką visumą šaižiai besilydanti būgno, grandinės, metalinių kameros objektų perkusija sukūrė estetiškai įtaigų ir akustiškai paveikų smurto spektaklį, kurio žavesys nulemtas buvo ne paties garsyno specifiškumo ar atlikėjo kūno plastikos, ne banalokų, nors ir įtaigiai išreikštų psichologinio bei fizinio smurto metaforų, tačiau, visų pirmiausia, tematinio pasivaikščiojimo kryptingumo bei akustinio konteksto visumos.

D. Snarskio pasirodymas, kuriame ekspresyvią vokalinės agonijos partiją atliko ir ekskursijos vedlys – tai žmogiškojo smurto skrodimas, be kurio neįmanomas joks kovų dėl laisvės skambesys, jokia žmogiškumo anatomija.

Nerimo dušai beprasmybės akivaizdoje

Kad ir koks žiaurus ir negailestingas būtų kančios ciklas, jame sistemingai žlugdomas žmogiškumas vis įskildavo retomis susimąstymo akimirkomis, kurias išskirtinai gražiai perteikė arfininkė Viktorija Smailytė. Kalėjimo duše muzikuodama dangiškuoju arfos instrumentu, ji sukūrė itin trapaus, išskirtinai jautraus lyrizmo atmosferą,  persmelktą gilaus liūdesio ir neišsakomos baimės.

Atidžiai klausydamasis švelnių harmoninių sąskambių, akylai stebėdamas nebylią atlikėjos bei vedlio sąveiką ir besimaudydamas subtiliai užgaunamų stygų vibracijose, negalėjau neįsivaizduoti čia kažkada stovėjusių nuogų, sužalotų kūnų, plaunančių savo žaizdas šaltu vandeniu ir su siaubu laukiančių dar vienos kankynių dienos.

Psichikos luošinimo mašinerijoje kalėjimo dušas, kuriame akimirkai likau vienas su arfininke, maniškiame patyrimo lauke pasirodė kaip netikrumo, nerimo ir gilios nevilties simbolis.

Neabejotina, kad kaip ir visais kitais atvejais, šios kalėjimo vietos pasirinkimas šių potyrių bei jausmų perteikimui nebuvo atsitiktinis, o norint tuo įsitikinti ar bent jau akimirkai patikėti, tereikia prisiminti, kokioje vietoje būdami vienui vieni dažniausiai gerai įsižiūrime į veidrodį ir užklausiame savo ateitį.

Paskutiniai likimo šūviai

Patyrimo intensyvumo kulminacija interaktyviojoje garso ekskursijoje pasiekta slampinėtojams kartu su gidu-saksofonininku atėjus į sušaudymo kamerą. Artėjant prie šios erdvės ausyse suskambo varpai, kurių vis garsėjantis gausmas, šalindamas paskutines sąmonės srauto digresijas, galutinai nunyko stebint performatyvią K. Pukinskio tylos akistatą su išjungtu ekranu, pakabintu ant sienos.

Antano Kučinsko specialiai šiai vietai parašyta, tolydžiai tirštėjančio skambesio logika grįsta kompozicija „Vartai atsidaro“ užbūrė savo daugiasluoksniu, struktūriškai nežymiai varijuojančiu skambesiu, kuris auditoriją sutelkė romiam susikaupimui bei meditatyviam stebėjimui ir klausymuisi.

Įvykis, kurio pabaiga buvo aiški nuo pat pradžių, atliktas emociškai stipriai  – gido kūnui it sunkiam betono maišui kritus ant žemės, o varpams visu garsumu tebegaudžiant ausyse, apimtas mąslaus liūdesio svarsčiau apie ešafoto metaforą, kuri autoriui. Kaip jis pats sako, tapo centriniu atspirties tašku ėmusis kūrybinės užduoties įgarsinti istoriškai dramatiškiausią kalėjimo vietą.

Vietą, kurioje, neabejoju, laukiančiuosius kontrolinio šūvio dažnai apnikdavo viena stipriausių bejėgystės iššauktų saviapgaulių, nebyliai šnabždančių likimo pamėklės balsu: „taip lemta ir kitaip jau nebus“.

Egzistencinė kova dėl tapatybės ir laisvės sušaudymo kameroje pasiekė didžiausio paradokso, o kartu ir tragizmo apogėjų, kurį taikliai įžodino pats kompozitorius, pasak kurio, ešafotas yra vienintelė vieta „kur dar galima išeiti į laisvę, kai nebegalima išeiti į laisvę“.

Išsilaisvinimo fantasmagorija

Po mirties seka nebūtis – laisvės kovą pralaimėjusiam kito kelio paprasčiausiai nėra. Mirtis, kuri individui yra visa ko pabaiga, represinei sistemai tėra n-tajį kartą besisukantis ciklas, kuriame savo eilės laukia jau kiti pasmerktieji. Vis dėlto, garsinis pasivaikščiojimas stebėtojams-klausytojams nesibaigė tamsios, niūrios ir beviltiškos pabaigos nuotaikomis.

Klasikinio naratyvo sąrangoje kulminaciją keičia ir istoriją vainikuoja atomazga, kuri šiame interaktyviame koncerte pasiekta visomis prasmėmis stipriausiu Mantvydo Leono Pranulio kūriniu „Dainuojantis žmogus“. Šį opusą naktyje skendinčiame kalėjimo kieme atliko naujosios muzikos vokalinis ansamblis ,,Melos“, akustinę vaizduotę nutvieskę melancholiškos šviesos spinduliais.

Vienintelę erdvę po atviru dangumi, kurioje kaliniai turėdavo retą galimybę pasivaikščioti, kompozitorius siekė paversti „oaze“ – realybę ir vaizduotę jungiančia erdve, kurioje belaisviai galėdavo ne tik įkvėpti gryno oro, tačiau ir akimirkai užsimiršti, žvelgiant į svajas vaikystėje eksponavusį, o dabar viso labo laisvės miražą žadantį skliauto mėlį.

M. L. Pranulis viename interviu yra sakęs, kad šiuo opusu bandė atkurti „gyvybę, kurį galbūt ten prabrėkšdavo“, daugiabalse chorine muzika atskleisti „gyvenimą su mirties nuojauta“. Galiu pasakyti, kad jam tai pavyko su kaupu!

Aiškiai girdimi, tačiau iš pradžių nematomi ir tik vaikštinėjant po mažesnius betoninius kiemo blokus vienas po kito pasirodantys choro balsai tiesiogine to žodžio prasme užbūrė ir panardino į keistą šviesios vilties ir gilaus nerimo būseną – dar vieną paradoksalų patyrimą, kuris ne tik puikiai iliustravo visos erdvės įgarsinimo konceptą, tačiau ir labiausiai įtikino savo dramatizmu.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment