Kompozitorius Tomas Juzeliūnas ir jo dovanos gimtajam Vilniui

18 Bal Kompozitorius Tomas Juzeliūnas ir jo dovanos gimtajam Vilniui

2023 m. gegužės 13 d. 17 val. Vilniaus rotušėje įvyks kompozitoriaus Tomo Juzeliūno sonatos, skirtos Vilniaus 700-ajam jubiliejui, premjera. Kūrinys, atliekamas pianistės, konkurso komisijos narės, Irinos Fedcenko-Carbonaro (Malta), nuskambės Pirmojo tarptautinio Tomo Juzeliūno šiuolaikinės fortepijoninės muzikos konkurso laureatų koncerte.

Tai, jog šis kuklus kūrėjas talentingai rašo muziką fortepijonui, itin tinkančią pedagoginiam repertuarui, pastebėjo pianistė ir pedagogė Mintarė Kanopkaitė-Veličkienė. Ji tapo kompozitoriaus Tomo Juzeliūno kūrinių redaktore ir žinios apie jo kūrybą skleidėja. Mintarės ir bendraminčių iniciatyva bei pastangomis 2021 metais atsirado svetainė www.juzeliunas.lt, kurioje nuolat papildoma kompozitoriaus natų biblioteka, garso ir vaizdo įrašų archyvas, sulaukia vis didesnio lankytojų skaičiaus. O augantį Tomo muzikos populiarumą šiais metas vainikavo pirmasis tarptautinis jo vardo šiuolaikinės fortepijoninės muzikos konkursas.

Atkeliavęs laiko mašina

Nepaisant vis augančio populiarumo internete, pats Tomas Juzeliūnas yra, tarsi, laiko mašina atklydęs iš praeities. Kompozitoriaus nedomina socialiniai tinklai, jis nesinaudoja kompiuteriu ar išmaniaisiais įrenginiais, o nuolat užgimstančius kūrybinius sumanymus užrašo senoviškai – pieštuku ant popieriaus.

Bet grįžkime į kelionės laiku pradžią, kuomet 1964 metų rugpjūčio 25 dieną Vilniuje, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno ir Danutės Juzeliūnienės šeimoje gimė Tomas Juzeliūnas. Nuo to momento jis augo apsuptas muzikos garsų, meniškos aplinkos. Būdamas šešerių, pradėjo skambinti fortepijonu. 1971–1982 metais mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje – pradžioje fortepijono, vėliau muzikos teorijos specialybėse. Tuo pačiu metu lankė kūrybos fakultatyvą pas kompozitorių Bronių Kutavičių. 1982 metais įstojo į Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) kūrybos specialybę, tęsė mokslus pas Bronių Kutavičių. 1982–1995 metais Tomas dalyvavo Vilniaus naujosios muzikos ansamblio koncertinėje veikloje, kur tapo svarbių Lietuvos muzikai įvykių liudininku ir aktyviu dalyviu.

Savo kūrybos mokytojais Tomas laiko du iškilius Lietuvos kompozitorius – tėvą Julių Juzeliūną ir Bronių Kutavičių, kurio netektis 2021 metų rugsėjo 29 d. dar labiau išryškino, kokią didelę įtaką jis darė savo ugdytiniui – kaip kompozitoriui ir asmenybei. Mintys, kurios aplankė netekus mokytojo ir kuriomis Tomas nusprendė pasidalinti, užrašytos 2021 metų spalį, netrukus po Broniaus Kutavičiaus mirties.

Tomas Juzeliūnas. Netekus Mokytojo Broniaus Kutavičiaus

Mokytojas Kutavičius man yra pasakęs taip: „Jei tau pavyks iki 50 metų amžiaus surasti savo stilių, tai, manyk, tau pasisekė“. Dabar, netekus jo, pajutau, kokioje gilioje simbiozėje aš buvau su Juo. Jo įtaka man buvo visą apimanti – ketveri metai M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ketveri metai studijų Muzikos akademijoje, trylika metų Naujosios muzikos ansamblyje, kuris faktiškai ir susikūrė su tikslu atlikti Kutavičiaus muziką…

Šiame tekste nesiekiu visko aprašyti chronologiškai, bet pamėginsiu užfiksuoti tai, kas man dabar išplaukia iš sąmonės gelmių. Iš Kutavičiaus išmokau daug įvairių dalykų. Vienas jų – pagarba struktūrai. Niekuomet nesinorėjo „laisvintis“ iš struktūros, rašyti be jos. Kitas dalykas – Kutavičius man davė gebėjimą bet kokį ritmą, bet kokį melodinį, harmoninį piešinį sustatyti į aiškiai, logiškai suvokiamus taktus, kas kūryboje iki šiol labai praverčia. Be to, Jis turėjo tokią įžvalgos dovaną – atėjus pas jį į pamoką, paskaitą, sakydavo: „pagrok ką sukūrei, atnešei“. Pagrojus sukurtą fragmentą, Jis giliai pamąstydavo ir tardavo: „čia, šioje vietoje, kažkas yra ne taip“. Grįžęs namo pažiūrėdavau į tą vietą – ir iš ties, ten atrasdavau kažkokią mąstymo klaidą ir ją pataisydavau.

Kutavičius buvo labai kūrybingas: dirbdamas su mokiniais, studentais, tuo kūrybiškumu dalindavosi, juo uždegdavo. Buvo kalbama, kad jis turi tokią vadinamą „trečią akį“, „Budos akį“.

Kutavičius vis pagirdavo mano natų raštą, sakydavo – „Gražiai rašai“. O jeigu pasakodavau apie savo kūrinius ką nors teigiamo, padrąsindavo – „Gerai, kad savimi pasitiki“.

Mano Tėvas – kompozitorius Julius Juzeliūnas. Tad taip jau susiklostė, kad turėjau du mokytojus – Tėvą ir Kutavičių. Ši situacija buvo labai dėkinga – Tėvo ir Kutavičiaus požiūriai tarpusavyje derėjo, vienas kitą papildė. Kutavičius yra pasakęs: „Mes viską gavome iš Juzeliūno“.

Parodęs savo sukurtą fragmentą Kutavičiui, vėliau, grįžęs namo, jį parodydavau ir Tėvui. Buvo įdomu išgirsti kitokį, bet neprieštaraujantį požiūrį. Gyvenimas man padovanojo didelę dovaną ir iš jos išplaukiantį laimės jausmą. Išties, buvau laimingas žmogus – vakare, eidamas miegoti, su džiaugsmu laukdavau kitos dienos darbų.

Atskira istorija, ištisa epopėja – mano dalyvavimas Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje, Kutavičiaus kūrinių repetavimas ir atlikimas. Prisimenu vieną lemtingą pokalbį su Šarūnu Naku, artėjant Kutavičiaus 50-mečiui. M. K. Čiurlionio menų mokyklos koridoriuje Šarūnas prie manęs priėjo (tuo metu buvau vienuoliktokas) ir pasakė: „Artėja Kutavičiaus jubiliejus, darome jam dovaną – statome „Panteistinę oratoriją.“ Aš, nedvejodamas, sutikau (savo dalyvavimą Naujosios muzikos ansamblio veikloje esu papasakojęs Rūtos Gaidamavičiūtės knygoje „Muzikos įvykiai ir įvykiai muzikoje“, 242 psl.). Daugelio Lietuvos menininkų kūrybai šis pastatymas (berods, keturi atlikimai) turėjo didelės įtakos. Tuo metu dvasinė maksima buvo labai aukšta, o iš „panteistinių“ įvykių dalyvių rato, „sektos“, kaip tuo metu mus apibūdino Muzikos akademijos rektorius Vytautas Laurušas, ėmė rastis ir visokie kitokie draugų ratai, bendrumo, noro būti kartu pojūčiai. Tokia tuo metu buvo Kutavičiaus ir pastatymo režisieriaus Jono Vaitkaus pasėto grūdo sklaida.

Kutavičiaus paskaitų pabaigoje Jis kažkaip dvasingai, tik jam būdingai, nusišypsodavo ir pasakydavo: „Dirbk, Tomai, dirbk…“

Lietuvos muzikos antena