18 Bal Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Laiškai iš Kauno. Transformuojanti Niche patirtis I
Didžiosios šventės – Kalėdos, Velykos – visada išmuša iš vėžių ir laiko. Koncerto klausiausi prieš Velykas, Didžiosios Savaitės metu, bet jis vis dar neišeina man iš galvos. Apie tai ir laiškas.
„Jei kurį šiltą vasaros vakarą būtum vaikštinėjęs Kalnų gatve, gėrėdamasis žydinčių kaštonų kvapais, tai, paėjęs kokį šimtą žingsnių nuo Karo muziejaus, visuomet sutiktumei teatro dirigentą, bestoviniuojantį ties vienu baltu namu ir skubiai besižymintį gaidas savo užrašų knygelėje.“ – tai pirmasis Juliaus Kaupo pasakos „Raganų puota Kalnų gatvėje“ sakinys, publikuotas knygoje „Daktaras Kripštukas pragare“. Tikriausiai atsimeni, jog drauge besileidžiant Aušros laiptais aš Tau primindavau, dūrusi pirštu į visomis spalvomis išdryžintą kampinį namelį, girdi, čia, mano manymu, gyveno ta ragana. Spalvotojo namelio Kaune nebėra, vietoj jo kyla dar neaišku kas, bet kodėl man reikėjo prisiminti daktarą Kripštuką? Ne dėl raganų, beje, ir ne dėl citatoje minimo dirigento, o dėl pačios gatvės – Kalnų, Bergstrasse, Gornaja, o nuo 1931 m. – Vlado Putvinskio. Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje buvusi nereikšminga, Kaunui tapus Laikinąja sostine tapo viena iš prestižinių gatvių. Čia iškilo gražūs Kauno burmistrų Jono Vileišio, Antano Gravrogko namai, kūrėsi užsienio valstybių atstovybės, įrengti monumentalūs laiptai – visai greta kuklių Aušros tako laiptų ir funikulieriaus.
Tačiau iš tiesų mano kelias retai veda V. Putvinskio gatve. Dažniausiai, iš Žaliakalnio nusileidus Vytauto kalno laiptais, drožiu Laisvės alėja į įprastąją Filharmoniją. Koncertų klausymo atžvilgiu esu snobė – dievinu tas kolonas, griežtai subtilią puošybą, įprastą puodelį kavos, įvairų repertuarą. Tačiau šiandien aš V. Putvinskio gatvėje, kurioje atsidūrus visada jaučiuosi, kaip kitame Kaune. Truputėlį aukštėlesniame nei centras, apsuptame nuostabių pastatų, kalno, medžių. Beveik visada einu užvertusi galvą ir randu kokią nors nematytą detalę. Mano tikslas – Kauno menininkų namai, apie kuriuos daugelis vyresnių kauniečių pasakytų, jog čia buvo Vatikano ambasada, Apaštališko Sosto nunciatūra. Tiksliau, turėjo būti – suprojektuota Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, atitraukta nuo gatvės, pakylėta laipteliais. Čia buvo vaikų ligoninė, tuberkuliozės dispanseris, vaikų darželis ir galiausiai – Kauno menininkų namai. Pastatas buvo rekonstruotas, pritaikytas kultūrinei veiklai, koridorių ir koncertų salės langai įstiklinti Vytauto Banio vitražais „Mūzos“, fojė puošia Aldonos Keturakienės keraminis pano „Pėdsakas“.
Vietoj prieš koncertą būtinos kofeino dozės, randu vandens aparatą ir skaityklą. Lūkuriuodama dairausi po tikrai puikią kolekciją ir atsitiktinai (arba ne) pasirenku kelias: Nerijaus Mileriaus „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“, Jacqueline Warwick „Music, Gender, and Sexuality Studies“, Rhiannon Mathias sudarytą „The Routledge Handbook of Women‘s Work in Music“. Atsitiktinumas mane pralinksmina – juk atėjau klausytis moterų kūrėjų muzikos.
O į Kauno menininkų namus atėjau sužinojus apie šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklą NICHE, skirtą skleisti ir pristatyti jaunosios kartos lietuvių garso meninink(i)ų (šie rengėjų skliausteliai mane vėl pralinksmina) ir kompozitorių kuriamą bei gyvai atliekamą elektroakustinę muziką. Programoje, kurią sudarė kompozitorė ir atlikėja Jūra Elena Šedytė, numatyta Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių meninink(i)ų vokalinė, instrumentinė, elektroninė alternatyvioji kūryba, klubinė ir eksperimentinė muzika. Šio rengėjų sakinio pakanka mane suvilioti – lapkričio mėnesį vykstantis „Iš arti“ festivalis patenkina šiuolaikinės muzikos poreikį kuriam laikui, o per retai mano burbule skambanti elektroakustinė muzika visada gerai išvalo smegenis.
Kaip paprastai (o gal be reikalo, – klausiu savęs) į koncertą ateinu tuščia galva – man pakanka žinoti, jog bus elektroakustinė muzika, o apie programos sudarytoją J. E. Šedytę, nei apie pirmame koncerte grojusias Gintę Preisaitę (Kopehaga) ir Guostę Tamulynaitę (Oslas) nežinau nieko. Tik po koncerto skaitau puikų Ievos Gudaitytės tekstą. Nesutinku nieko pažįstamo, negaunu kavos, skaitykloje apkraunu smegenis filosofine ir feministine literatūra. Salėje matuojuosi kietą kėdę, apžiūrinėju fortepijono, vitražinių langų, sietyno, laidų, garso įrangos, kanklių, palubėje kabančios instaliacijos (parodos „Pirmiausia veiksmas buvo!“ dalies), prie scenos patiestų raudonų kilimų ir pagalvėlių derinį. Jaučiuosi svetima šioje laisvoje, kiek eklektiškoje aplinkoje. Šalia manęs stovi kažkieno batai, tikėtina būtent tas kažkas kaip tik atlieka tempimo pratimus čia pat – juk iki koncerto dar keletas minučių. Žaidžia ir krykštauja vaikai. Vėl pasijaučiu dalį savęs palikusi griežtokoje Filharmonijoje, netgi šiek tiek pavydžiu patogiai ant žemės atsisėdusiems ir į sieną atsirėmusiems, nes žinau, kad sau to neleisčiau – trukdo per smarkiai suveržtas smegenų korsetas… Dairausi po pilnutėlę salę, vis dar tikėdamasi sutikti pažįstamų. Savo socialiniame burbule aš beveik nemačiau šio renginio reklamų, tačiau salė pilna įvairaus amžiaus klausytojų, laisvų ir atsipalaidavusių. Suprantu, kad Menininkų namai turi savo auditoriją.
Gintės Preisaitės ir Guostės Tamulynaitės kompozicijos ilgos, trunkančios apie valandą (mažuliškos, pagalvoju sau, vėl pavydėdama ant žemės sėdintiems, užsimerkusiems, į sieną atsirėmusiems nesusivaržėliams). Abi kūrėjos pradėjo nuo akademinių fortepijono studijų, tačiau mane labiausiai žavi, jog jos pačios atlieka savo kompozicijas. G. Preisaitė kūrinyje naudoja fortepijoną ir aš vėl negaliu apsispręsti – man patinka iš fortepijono nutekėję laidai, ar ne. Paprastai atėjus į koncertą ir pamačius laidų raizgalynę apima džiaugsmas – gausiu gerą elektroakustinės muzikos dozę, o dabar atsargiai suklustu. Tačiau nuo pirmų garsų atsipalaiduoju ir leidžiu garsų tėkmei mane nusinešti. Nors brendau mažuliškoje aplinkoje ir mėgstu tokią muziką, pati niekuomet to nesiėmiau, o gėdingas bandymas elektroniškai išniekinti bažnyčioje įrašytų babyčių giedojimus liko užfiksuotas tik įskaitai. Tad elektroakustinės muzikos aš klausausi, ne analizuoju, ne vertinu, klausausi, pasiduodu jai, leidžiu atpalaiduoti reguliariai smegenis užveržiantį korsetą. G. Preisaitės fortepijonas tik kelis kartus skambėjo fortepijoniškai – kaip nurodė rengėjai, ji domisi išplėstinėmis fortepijono technikomis, savitų harmonijų ir struktūrų paieškomis, o aš mėgavausi garsų ir ritmų tėkme. G. Tamulynaitė, kuri į savo kūrybą įtraukia ir kitų meno disciplinų elementus, kompozicijoje naudojo kankles, savo balsą, žodžius – lietuviškus, angliškus, skaičius. Klausymui pasirinkau kitą, gilesnę, salės vietą ir nesuklydau – pavyko išeiti iš kasdienybės, laiko, pasinerti į skambesius, prasmes, leisti klausančioms smegenims pačioms pasisemti vyksmo.
Muzika nutyla. Išeinu iš Menininkų namų skambant Karo muziejaus varpams. Įkvepiu miesto tylos ir suprantu, jog dar nė karto negirdėjau jų devintą vakaro (ir dar vadiniesi trečios kartos kauniete – girdžiu tavo prunkštimą), laukdama pavežėjo skrolinu socialinius tinklus ir akys simboliškai užkimba už Giedriaus Kuprevičiaus postų apie Bacho muziką (ir kas gi čia nusidėjo su Bachu, svarstau) – „Bacho kūrinių pabaigas lėtinkite saikingai, nes ir taip nieko nepasakėte; Bacho muziką šiukštu groti romantiškai – Biblija nėra Sagan romanas; Bacho kūriniai yra puikūs ne todėl kad Bacho, o todėl, kad juose Muzikos yra daugiau už Pavardę.“ Pavežėjas klausosi „Black Panters“ ir tai nuteikia puikiai kelionei per vakarinį Kauną. Mano koncertinis gyvenimas glaudžiai susijęs su Jeruzalės skersgatviu – pro jį dažniausiai prasuku važiuodama į koncertus. Šį kartą grįžtant žvilgsnis atsiremia į alaus reklamą ir prisimenu dirigentą Joną Aleksą, jaunus kompozitorius mokiusį, jog klausytojas koncerte neturėtų prisiminti apie namie paliktą alų. Nusišypsau, nes neprisiminiau.
Grįšiu čia, į Kauno menininkų namus. Kad ir kaip jausčiausi ne savo vietoje, ne tokia, per sena, ir su per smarkiai suveržtu smegenų korsetu. Gegužės mėnesį manęs lauks pažintis su Kamilės Dambrauskaitės ir Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) ir Adomo Paleko (Haga), o birželį – su Karolio Lasio (Helsinkis), J. E. Šedytės (Vilnius) ir Viktoro Urbaičio (Kaunas) muzika.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra