09 Kov Kotryna Lukšytė. Kur Vilniaus knygų mugėje slėpėsi muzika?
Jau 23 metus „Litexpo“ parodų rūmuose vyko didelė šventė – Vilniaus knygų mugė, kasmet pritraukianti dešimtis tūkstančių lankytojų ir keturioms dienoms tampanti melomanų Meka. Kodėl? Čia jau aštuntą kartą įsikuria organizacijos AGATA rengiama Muzikos salė, kuri tapo neatskiriama mugės dalimi. Kiekvienais metais čia susirenka muzikos mylėtojai, norintys susitikti su muzikantais, įsigyti naujausius jų leidinius, atributiką ar bilietus į renginius. Pirmoje ir antroje „Litexpo“ parodų rūmų salėse įsikūręs muzikantų koncentratas patraukia ne tik ilgamečius jos lankytojus ir dalyvius, bet ir pro šalį keliaujančius smalsuolius. Tad kviečiu į kelionę jau seniai pramintais „Litexpo“ takais, žvalgantis, kas gi naujo muzikoje įvyko per metus.
Pradėkime nuo pagrindinės mugės salės. Sukant joje jau trečiąjį ratą ir mintijant, kad beveik nebesimato saviugdos knygų, toptelėjo, kad knygų apie muziką taip pat nematyti, todėl jų ieškodama leidausi sukti ketvirtą ratą. Pirmiausia, tiek stenduose, tiek mugės kultūrinių renginių programoje į akis krenta vis atsikartojantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas. Mugėje susipažinome su Čiurlioniu – fotografu, Čiurlioniu – dailininku, Čiurlioniu – orientalistu, Čiurlioniu – visų juslių valdytoju, ir, žinoma, Čiurlioniu – kompozitoriumi. Todėl Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistose knygose „Sonatiniai M. K. Čiurlionio garsovaizdžiai“ (sud. Žilvinas Svigaris ir Laura Ivanova) ir „Čiurlionis ir pasaulis“ (sud. Salomėja Jastrumskytė) sudėti menotyrininkų straipsniai, tyrinėjantys (ir) muzikinę Čiurlionio kūrybą. Ta pati leidykla pristatė ir straipsnių rinkinį „Muzika ir teatras“ (sud. Rasa Vasinauskaitė), kuriame istorinius kontekstus ir naujas interpretacijas nagrinėja šių meno sričių atstovai. Lietuvos nacionalinis kultūros centras išleido enciklopedinį žinyną „Lietuvos tautinių instrumentų puoselėtojai“, kurį ant Muzikos salės scenos pristatė liaudies instrumentais grojantys skirtingų muzikos stilių atstovai. Einant tolyn, kažką aptikti buvo kiek sudėtingiau. Žinoma, senesnės, specializuotos literatūros kaip ir buvo (pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos stende), taip pat lietuviškai išleisti ir Bobo Dylano memuarai „Kronikos. I tomas“, o keliose vietose buvo galima įsigyti ir natų. Trumpai tariant, muzikinės, o ypač – nespecializuotos literatūros nebuvo daug.
Persikelkime į Muzikos salę. Joje šiemet, rodos, šurmulio mažiau nei praėjusiais metais. Muzikos salė po savo sparnu priglaudžia skirtingų stilių muzikantus, festivalius, leidyklas, o taip pat – regionų kultūrų centrų atstovus iš visos Lietuvos. Pastarieji paprastai labai entuziastingai pristatinėja savo kraštą, jo išskirtinumą ir jame vykstančius kultūrinius renginius.
Vos tik įėjus į salę, pasitinka žinomiausi populiariosios scenos atlikėjai. Vienas dalykas, kuris kiekvieną kartą patraukia ir maloniai nustebina – kad ir patiems dalyviams yra be galo svarbu ir malonu čia būti. Jie atvyksta ne tik pristatyti to, ką patys nuveikė per metus, bet ir susitikti su kitais muzikantais, pamatyti ką jie nuveikė ir ką naujo pristatė. Jie migruoja tarp stendų, rausiasi po vinilus ar tiesiog džemina. Beje, jaučiasi ir tam tikras atstumas tarp tų, kas atstovauja populiariąją sceną, ir tų, kurie akademinę. Prie to prisideda ir keistas atskyrimas, kai didžiosios koncertinės institucijos ar kitos muzikinės įstaigos (LMTA, LNOBT, LNF, LMIC ir t.t) įsikuria didžiosiose, ne muzikos salėse, kur su klausytojais susitikti atvyksta kompozitoriai bei atlikėjai. Pora tokių aktyvių taškų – tai Lietuvos nacionalinė filharmonija bei prie rašytojų kampo, šalia kitų kultūrininkų prisiglaudęs Lietuvos muzikos informacijos centras.
Knygų mugė yra vieta, skirta pristatyti naujausius leidinius – ne tik knygas, bet ir muzikinius įrašus ar planuojamus renginius. LMIC savo darbą atliko labai pareigingai – čia buvo pristatyti naujausi, jau pasirodę ar dar tik pasirodysiantys leidiniai. Susitikimų dieną buvo galima susipažinti su kiekvieno iš jų autoriais: Vidmanto Bartulio albumą CD „I like…“ „atstovavo“ jį įgrojusio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas Modestas Barkauskas; Onutė Narbutaitė pristatė savąjį „Lapides, flores, nomina et sidera“, o Andrius Šiurys – „aidinčios miego tekstūros“. Prekyboje dar nepasirodžiusias vinilines plokšteles – Marijaus Aleksos „As They Are“ bei Šarūno Nako „Atklydimus“ – čia jau buvo galima įsigyti iš pačių jų autorių.
Beje, verta pastebėti, kad tai buvo itin reta vieta, kur buvo galima įsigyti CD įrašų. Muzikos salėje toks stendas buvo vos vienas kitas. Prieš keletą metų vinilas pradėjo atgimti kaip nišinis muzikos įrašų formatas, atlaikė laiko išbadymą ir tapo pagrindiniu fizinių muzikos įrašų platinimo formatu. O kodėl gi ne? Skaitmeniniais įrašais jau seniai galima dalintis internetu, klausytis per transliavimo platformas, o fiziniai formatai yra gerbėjams skirtas suvenyras, kuris puikiai žiūrisi tiek prekyboje, tiek lentynoje namuose. Taip pat vinilai nuo seno pasižymi gera garso kokybe, dėl to yra labai mėgstami melomanų. Pirmieji tokį formatą Muzikos salėje pasigavo populiariosios, roko ir alternatyviosios muzikos kūrėjai, todėl ir šiemet jie užgožė bet kokią kitą atributiką.
Daug susidomėjimo sulaukė Vytauto Kernagio dviguba plokštelė „Kabaretas tarp girnų“. Einant arčiau akademinės muzikos, galima išskirti dainininkės Gabrielės Kiršaitės ir pianisto Vincenzo de Martino įrašytą kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus dainų rinkinį „Metafizinė vandens muzika“. Pirmasis lietuviško baleto įrašas taip pat nugulė būtent į vinilą. Ilgai ir kruopščiai leistą baleto „Procesas“ riboto tiražo albumą šeštadienio rytą „Pokalbių scenoje“ pristatinėjo kompozitorius Mindaugas Ubaitis. Jo ir choreografo Martyno Rimeikio bendras darbas sceną išvydo 2017 m., buvo apdovanotas „Auksiniais scenos kryžiais“. Įrašas Muzikos salėje taip pat susilaukė daug susidomėjimo. M. Urbaitis pastebi, kad vinilinė plokštelė yra meninis albumas – juk didelis formatas suteikia daugiau kūrybinės laisvės jį apipavidalinant. Dėl to akį patraukia ir kitas Muzikos salės kampelis, įsikūręs prie pat pokalbių scenos – tai „Operomanijos“ stendas. Čia buvo pristatyta visai šviežiai, vos prieš keltą dienų pasirodžius plokštelė – kompozitoriaus Alberto Navicko komiksų opera „Alfa“. Plokštelė išsiskiria savo formatu – šalia jos pateikiama komiksų knyga, kad klausantis būtų galima sekti ir operos siužetą. Tačiau užkabino ne tik naujos plokštelės formatas – „Operomanijos“ stende buvo galima išbandyti neįprastą instrumentą – treniruoklį-vargonus, atkeliavusius iš 2022 m. pristatyto muzikinio performanso „Sporto grupė“. Kaip ir kasmet, „Operomanijos“ stendas nenuvilia.
Triukų, kaip pritraukti praeivį, turėjo kone kiekvienas. Žinoma, kai kuriuose stenduose nieko per daug daryti nereikia (pavyzdžiui, populiariai roko grupei „ba.“ užteko tiesiog ateiti, kad salėje susidarytų kamštis). Daugelis rengė konkursus, vaišino duona ar kitais skanėstais, kvietė pabendrauti su muzikantais ir siūlė visokias pramogas. Reperis Pijus Opera užsimojo repuoti 10 valandų. Bet smagiausia – patiems išmėginti instrumentus, tiek keistus, savadarbius, tiek profesionalius. Čia ypač pasistengė „Midiaudio“, sukūrę įrašų studiją, kurioje kiekvienas galėjo išbandyti, kaip vyksta įrašų sesijos, kaip gimsta kūriniai ir drauge pamuzikuoti (čia susibūrė iš alternatyvaus roko atlikėjų susibėgusi grupė „Tauragė 2023“, paskutinę mugės dieną užlipusi ir ant scenos).
Koncertų ir pokalbių scenose, kaip ir visoje Muzikos salėje, ryškiai trūko bet kokių akademinės, o ypatingai – šiuolaikinės ir džiazo muzikos apraiškų. Beje, šeštadienį scenoje pasirodė barokinis orkestras „Cappella Concertante Vilnense“, tačiau ir juo pilnai pasimėgauti trukdė nekokybiškas įgarsinimas (kuris, kalbant apie klasikinę muziką, kasmet pasirodo kaip problema). Taip pat buvo keli liaudies muzikos pasirodymai, pristatyta Dainų šventė, vyko jau minėtas „Proceso“ pristatymas, bet, visgi, scenose dominavo populiarioji muzika (jos stilių įvairovė buvo visai spalvinga). Sunku pasakyti, kodėl taip yra – ar vien dėl komercinių sumetimų, gal tokios muzikos vieta ne Muzikos salėje, o kažkur kitur? Kad ir kaip ten yra, būtų tikrai smagu kada nors kurioje nors iš scenų išvysti tuos pačius „Operomanijos“ atstovus ar vėl išgirsti diskusijas tarp skirtingas scenas atstovaujančių profesionalų, pamatyti daugiau nei pavienius įrašų pristatymus, ar gyvai išgirsti ir šiuolaikinę muziką.
Nesinori užbaigti su tokiu kartėliu. Visgi, Muzikos salė ir Vilniaus knygų mugė apskritai yra vienas laukiamiausių renginių. Nors muzikinis laukas atrodė kiek pavargęs, bet atradimų netrūko – pradedant perklausytais naujausiais įrašais, aplankytais atsitiktiniais knygų pristatymais, ar baigiant vidinės paauglės patenkinimu roko koncertuose.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra