Rūta Gaidamavičiūtė. Kūryba – kaip meilės muzikai išraiška. V. Bartulio CD „I like…“

01 Kov Rūta Gaidamavičiūtė. Kūryba – kaip meilės muzikai išraiška. V. Bartulio CD „I like…“

Juk tik tokia jėga įkrauti kūriniai išlaiko ilgesnio gyvenimo šansą. Juoba, kai autorius jau „nebemina ant kulnų“ ir muzika pradeda gyventi labiau nuo jo atsietą gyvenimą.

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro repertuare ir net diskografijoje Vidmanto Bartulio (1954–2020) muzika gyveno seniai. Kompozitorius buvo vienas iš kolektyvinės kompozicijos Eduardui Balsiui „Variacijos E-D-B-A tema“ autorių (1994). Orkestro koncertuose skambėjo Bartulio „I like Schubert“ (1998 ir 1999), „I like Berlioz“ (2004), „Bolero“, „Pavana lacrimae“ (2010, 2011 ir vėliau), „Muzika“ (2014) ir t.t. Kolektyvas yra pastatęs jo operą „Pas de deux“ (2008), kurios režisieriumi ir dailininku buvo Jonas Arčikauskas.

Visą tą laiką pagrindinis interpretatorius, o kartais ir kūrinių iniciatorius buvo orkestro įkūrėjas ir ilgametis dirigentas Donatas Katkus. Jam, beje, parašytas ir kūrinys „We like Donatas Katkus“ (2017). Šioje kompaktinėje plokštelėje, kurią 2022 metais išleido Lietuvos muzikos informacijos centras, pavadintoje keleriopas asociacijas keliančiais žodžiais „I like…“, programą interpretuoja dabartinis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas. Smagu nauju žvilgsniu patirti tai, su kuo buvai susigyvenęs. Dirigentas suteikia tarsi kitokios muzikinės tėkmės pojūtį. Lyg ir pasikeičia nedaug kas, bet ryškinamos kitos prasmės. Bartulis nekankino atlikėjų ypatingais precizikos ar kokiais kitais reikalavimais, jo muzikoje tiesiog yra muzikos ir todėl ji atvira kiekvieno interpretatoriaus požiūriui.

Kompaktinėje plokštelėje įrašyti keturi kameriniam orkestrui skirti kūriniai. Visi jie sukurti artimu laikotarpiu – 1998–2005 metais, tad stilistiškai gana artimi. „Psalmės“ (1999), kurios ir pradeda šį leidinį, gali sudaryti apgaulingą įspūdį – atrodytų lauktum būti pakylėtas, bet iki to turi praeiti patirties brūzgynus. Esi tarsi tarp užsukančio gyvenimo rato ir pauzėmis atskirtų retų buvimo savimi akimirkų. Pradžioje ši muzika buvo rašyta styginių kvartetui, tad natūralu tikėtis subtilių atverčių. Kompozitoriaus metaforinis romantinis poetiškumas taip arti teatrinės patirties, tarp nuolatinės būsenų kaitos, visgi, turi stiprią dramaturginę atramą. Kaip rašė pats autorius, „tai yra savotiška De profundis, Requiem, Mišių tąsa. Psalminiai giedojimai transformuojami iš rėkiančių į murmančius, iš „piktų“ į „gražius“. Tol, kol nusistovi vidinė ramybė, visaapimanti harmonija ir meditacijos palaima“. Bartulio muzika lengvai paliečia mūsų svajas ir prisiminimus, bet kompozitorius tvirtai veda savo norima linkme.

Koncertas dviem smuikams, fortepijonui ir styginių orkestrui (2005), kurį įraše atlieka smuikininkės Rūta Lipinaitytė, Ingrida Rupaitė, fortepijono partiją skambina Indrė Baikštytė, labiau vientisas, nors ir jame netrūksta vidinės įtampos. Savotiško džiazavimo kartais suteikia fortepijono partija, ne visada paklūstanti styginių įsuktam judėjimui. Kūrinys grįstas viduramžių giesmės „Ryto šviesa“ intonacijomis, vidurinėje padaloje galime atsekti ir gerai žinomos giesmės „Pulkim ant kelių“ atgarsius.

Vitališkiausias šioje plokštelėje yra „I like F. Schubert“ (1998). Kartu tai ir savo intymumu, išpažintiniu kalbėjimu išsiskirianti muzika. Ilgai link išsipildymo vedantis kūrinys prasideda beveik iš nieko, solistui sunkiai atsiplėšiant nuo vienos kartojamos natos, kai vos ne pusę kūrinio žadama, kviečiama, jaukinama, kol įsukama į fantasmagorišką pūgos (?), tragiškų nuojautų šokį (panašiai, kaip J. Sibelijus savo „Liūdnajame valse“) taip, kad jau nebepaleidžiama, o pasibaigus muzikai užplūsta tokia švara ir ramybė… Kaip ir sufleruoja pavadinimas, pasikviečiama melodija iš F. Schuberto kvinteto C-dur (su dviem violončelėmis) lėtosios dalies. Kai į savo garsų glėbį natūraliai įlieji mėgstamų praeities autorių mintį, su kuria esi seniai suaugęs, tai nėra nei komentaras, nei sausa citata. Dar kūrybos pradžioje Vidmantas yra sakęs, kad „kiekviena muzika yra ypatinga ir graži, kad joje laikas kitaip teka“. Ir klausydamas esi tartum kviečiamas įsijausti į tą autentišką tėkmę. „Niekada nenaudoju kitų kompozitorių kūrybos per prievartą – tai turi būti organiška, ir tikiuosi, kad taip yra.“

„I like H. Berlioz (Lointaine)“ (2003) gal mažiausiai bartuliškas, turi to prancūziško lengvumo ir skaidrumo. Ir Berliozas čia ne tas labiausiai atpažįstamas, o ankstyvasis. Negirdime styginių graudumo, ypač gražiai kūrinį erdvina fleitos solo (Giedrius Gelgotas).

Sigitas Geda savo dienoraščiuose yra teigęs, kad „vis dėlto pasaulyje atspalvis yra ‘daugiau‘ nei spalva“ (S. Geda. Vakarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai. V., Vaga, 2008). Įsižiūrėjus ir įsiklausius į Bartulio kūrybą tų atspalvių galima rasti labai daug. Muzikams čia dėkinga medžiaga suderinti savo individualią kūrinio pajautą su kompozitoriaus nubrėžta trajektorija. „Atspalvis teikia mums metafizinės paguodos“ (S. Geda, ten pat). Tos plastikos, kuri arčiausiai gyvybės pasireiškimo. Modesto Barkausko interpretacija išsiskiria individualia muzikos tėkmės pulso pajauta.

Visa Vidmanto Bartulio muzikos jėga skleidžiasi ne per retorikos polėkį, o per nuosekliai švelnų kiekvieno garso ar intonacijos jaukinimą. Įtraukdamas į savo kūrinius ankstesnių epochų jau ženklais tapusius kitų autorių muzikos fragmentus, kompozitorius neakcentavo savo išskirtinumo, o lyg buvo bendrame pasaulio muzikos sraute, kviesdamas nerti į jį, neskirstant į tai, kas sava ar svetima.

…

Tikiuosi, kad kūrybinga, bet per anksti „apsamanojusio“ Bartulio portreto CD viršelyje stilistika, sukurta dizainerio Liudo Parulskio, nebus susijusi su požiūrio į jo muziką perspektyva.

Lietuvos muzikos antena