Karolis Dabulskis. Vakaras su didžiu banditu, arba muzika, kurios, galbūt, nedrįstame klausytis patys

06 Vas Karolis Dabulskis. Vakaras su didžiu banditu, arba muzika, kurios, galbūt, nedrįstame klausytis patys

2022 m. gruodžio 28 d. startavo naujoji eksperimentinės muzikos koncertų serija „Bandit Supreme“, kvietusi užsukti į taip pat palyginti naujai duris atvėrusią erdvę „Ideas Block LT“ ir išgirsti net keturis koncertus per vieną vakarą. Tokio pavidalo muzikinis maratonas pakankamai naujas Lietuvos muzikinei scenai, ypač vertinant šiame renginyje nuskambėjusį akademinės (arba, kaip snobiškesnės personos įvardintų, rimtosios) muzikos derinį su klubų ar džiazo scenų tradicijomis. Taip pat sujungti ir du skirtingoms publikoms pažįstami formatai – akademiška vieno nuoseklaus gyvo koncerto dozė su klube besikeičiančių didžėjų fabula. Tokios šventės anonsu ir įspūdingu įvairumu pasižyminčiu atlikėjų sąrašu vedinas, išbandyti „Bandit Supreme“ susigundžiau ir aš.

Vakarą pradėjo Lietuvos jaunimo džiazo orkestras, sceną sušildęs itin nuosekliu energetiniu bangavimu. Subtilūs puantilistiniai epizodai tarsi atspindėjo ramybę prieš artėjančią audrą, sukylančią atlikėjams išsiliejant kulminacijose, kuriose netrūko nei lengvai įsimenamų motyvų, nei brutalių garso šuorų. Įsiminė ir skirtingos spalvos, charakterizavusios kūrinius, – ar tai būtų finaliniame kūrinyje nuskambėjęs vokalas, ar efektinis saksofono solo, ar tai, kad panaudota ne tik įprasta koncertinė fleita (tai imponavo ir man asmeniškai, kadangi, mano nuomone, šiuolaikinės muzikos scenai vis dar trūksta išilginių fleitų arba kitų akademinei ar džiazo tradicijai neįprastų instrumentų). Visgi šiame koncerte piršosi mintis, kad muzikinės idėjos ne iki galo koncentruotos – prie daugelio epizodų praleista nemažai laiko, o juk klausytojai lyg ir nesiruošė atmosferinės muzikos koncertui, ypač kai perskaičius renginio reklaminius tekstus buvo susidaręs įspūdis, kad stilistiškai ir energetiškai „Bandit Supreme“ muzika turės du pagrindinius parametrus – „viskas“ arba „nieko“. Giliau susimąsčius kilo klausimas, kodėl apskritai tai atkreipė mano dėmesį – gal tai improvizacinės muzikos ypatumas (o gal tam tikra prasme ir problema) – kuomet prie naujos medžiagos pereinama tik įsitikinus, kad praeita išsisėmė. Šiuo atveju pritrūko šimtaprocentinio atlikėjų užtikrintumo, kad padalos keistųsi sklandžiau. Kalbant apie padalas, visų šio koncerto kūrinių forma grįsta panašia formule, tačiau renginio kontekste ji buvo gan veiksminga ir leido klausytojams pilnai įsilieti į atmosferą. Žvelgiant šiuo kampu, ir lėtesnis vystymas neatrodo toks blogas sprendimas – galima sakyti, jog taip buvo užtikrinta, kad kiekvienas tą vakarą atėjęs klausytojas nusiteiks tolesniems koncertams. Tačiau jokiu būdu neturiu omeny, kad šių atlikėjų skambesys nešoka aukščiau „apšildančiosios grupės“ lygio. Mano nuomone, Lietuvos jaunimo džiazo orkestras turi daug parako ir unikalumo tam, kad ateityje sukurtų ir dar įtaigesnių pasirodymų, todėl su nekantrumu laukiu jų ateinančių koncertų.

Antrasis į sceną žengė „Arm In Ass“ – po šiuo pseudonimu didžėjaus amplua pasirodantis saksofonininkas Arminas Bižys. Nors jis paprastai sukasi šiuolaikinės muzikos ratuose, su didžėjaus kauke iš jo galima tikėtis humoro ar ironijos antplūdžio, įvilkto į populiariosios muzikos ir įžymybių pasisakymų koliažą. Toks buvo ir šis pasirodymas – performatyvus didžėjaus setas su saksofono bei vokalo intarpais, kuriame daug medžiagos semtasi iš memų kultūros. Skambėjo gerai pažįstami kūriniai, kaip „Astronomia“ (Tony Igy), „Dragostea Din Tei“ (O-Zone), juos pertraukdavo internetinių video įrašų garso takeliai, rekontekstualizuoti į tai, ką galima būtų ironiškai pavadinti šnekamosios kalbos poezijos intarpais, o kartais spalvų priduodavo ir gyvas saksofono grojimas. Maniakiška energija tikriausiai būtų pagrindinis šio seto bruožas. Vienintelis dalykas, kuris išmušdavo iš vėžių, tai perėjimai tarp kūrinių – kartais dainos nutraukiamos vidury priedainio ar kitose neįprastose vietose, o kartais tarp kūrinių stodavo ir nejaukios tylos akimirka. Vis dėlto, galima suprasti, kad tai tik dar viena „Arm In Ass“ estetikos dalis, tam tikru lygmeniu atspindinti ir memų kultūros ypatybes. Kitaip tariant, interneto karikatūrų „pasidaryk pats“ principas pritaikomas ir muzikai – kaip ir į pikselių kiekį žiūrima atsainiai, taip ir muzikinė medžiaga dėliojama sporadiškai. Gali kilti klausimas, ar toks estetikos bruožas gimsta sąmoningai, ar ne, tačiau, mano nuomone, intencionalumo lygio neprognozuotumas ir yra pagrindinis Armino Bižio, kaip didžėjaus, variklis, todėl jo darbo rezultatą vertinti nusistovėjusiais kriterijais ir neišeina – klausytojui tenka kliautis savo pirminiu įspūdžiu ir intuityvesniąja muzikinio skonio puse, t. y. priešinga tái, kuri formuojama sociokultūrinių veiksnių ir koncentruojasi į konkretesnius vertinimo rodiklius. Dėl šio netikėtumo faktoriaus ir įdomu (aišku, jei yra atitinkama nuotaika) leistis į tokią dezorientuojančią kelionę. Tai, mano manymu, ir charakterizuoja Arminą Bižį, kaip visai perspektyvų didžėjų.

Kitame koncerte klausytojus pasitiko ansamblis „Artisans“ ir jų specialiai šiam vakarui sukalibruota programa. Scenoje atlikėjai pasirodė su apdarais, šiek tiek primenančiais amerikietiškų mokyklos šokių vakarų (angl. prom) madas, o tai signalizavo, jog ir muzikos atžvilgiu klausytojų laukia išskirtinė puota. Nemažiau ištaigingas pasirodė ir instrumentų arsenalas – be ansambliui įprastų fleitos, saksofono, perkusijos, fortepijono ir smuiko, šlovės akimirkų gavo ir mokyklinė dūdelė, kultūrinės apropriacijos istorijų apipintas didžeridù, sample’ų prikamšyta MIDI klaviatūra, gyvas vokalas su „auto-tune“ efektu bei „Microsoft PowerPoint“ skaidrės. Pasiruošimui akivaizdžiai įdėta pastangų, tačiau tam nenusileido ir atliktų kūrinių aibė. Buvo įdomu stebėti, kiek skirtingų spalvų galima išgauti ir iš kiek skirtingų kampų galima pažvelgti į muziką, kuri paprastai lieka tiek akademinės bendruomenės, tiek plačiosios auditorijos paribyje, kuris savo ruožtu, regis, tampa šio ansamblio gyvavimo ašimi (ne veltui taip pavadintas ir 2021 m. išleistas ansamblio albumas „PARIBYS“). Nepaisant vien instrumentuotės pasirinkimų keliamo įspūdžio, tiek pat, jei ne daugiau, buvo efektyvus ir medžiagos suvaldymas kūriniuose – itin taiklus programos „Sibelius“ numatytosios garsų bibliotekos MIDI įrašo ir gyvo ansamblio suderinimas bei citatų panaudojimas Luko Butkaus kūrinyje „Synthetic Piss“ ar beveik neatpažįstamas pirminio muzikinio šaltinio dekonstravimas sample’inimu į fragmentuotą glitch stiliaus faktūrą Sergej Maingardt kūrinyje „It’s Britney Bitch!“. Todėl, ko gero, programą galima būtų apibrėžti dar vienu epitetu – kraštutinumų paieška pasirinktame soniniame lauke. Netrūko nei gaivių kontrastų, kurie realizuoti pratęstais akcentiniais instrumentiniais epizodais bei skaidrėse vizualizuotomis replikomis Liepos Vozgirdaitės kūrinyje „cunty“, nei nuolat nuožmėjančios atmosferos, sukurtos niekaip nenuslūgstančiais tremolo ir arpeggio Liepos Užusenytės specialiai ansambliui parašytame kūrinyje „Oktetas“. Ši iš pirmo žvilgsnio kakofoniška programa garantuotai palieka neišdildomą įspūdį – tai paliudija ir tai, kad ne kartą esu savanoriškai sugrįžęs pasiklausyti koncerto įrašo, kurį galima rasti ansamblio „Facebook“ puslapyje. Atliktų kūrinių chaotiškumas tik parodo, jog meninės vertės galima rasti pačiuose netikėčiausiuose muzikos pasaulio kraštuose. Dėl šių kraštų nugrimzdimo į užmarštį galima iš inercijos pamanyti, kad jie yra meniški ir vertingi tik reiškiant ironiją. Tačiau manau, jog „Artisans“ šiuo koncertu parodė, kad ironija tik vienas iš sluoksnių, kurį galime atrasti dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepripažintoje muzikoje (tiek kūrėjų, tiek skambesio atžvilgiu), ir kad už ironijos gali dažnai slypėti ir stiprus emocinis poveikis.

Įspūdžiams nespėjus atvėsti prasidėjo ir paskutinis vakaro koncertas, kuriame klausytojus savo elektroniniais būgnais užhipnotizavo perkusininkas ir kompozitorius Vladas Dieninis. Jo pasirodyme visi agresyvesni momentai iš praeitų koncertų tarsi susiliejo į vieną valandos ilgio fejerverką. Įdomūs ir tembriškai turtingi industrinio pobūdžio garsai sukombinuoti į vientisą piešinį, kurį galima būtų įvardinti ir tokių elektroninės muzikos žanrų, kaip gabber, IDM (Intelligent Dance Music) ar net DnB (Drum and Bass), mišiniu. Vietomis prisiminiau ir kelis kitus mano klausymosi radare esančius radikalesnės muzikos atlikėjus: vienas iš jų – čilietis Kamixlo, kurio muzikoje naudojami Lotynų Amerikos ritmai bei tas pats industrinis garsynas. Visgi Vlado Dieninio muzika man atrodė šaltesnė, preciziškesnė, o galbūt ir labiau linkstanti prie transo. Nepailstantis ritmas neleido iš transinės būsenos išnerti nei klausytojams, nei, rodos, ir pačiam atlikėjui, kuris meistriškai palaikė aukštą intensyvumo lygį iki pat paskutinio kūrinio. Iš tikrųjų net koncertui pasibaigus galvoje aidėjo nuotrupos to, ką teko išgirsti gyvai, tad ėmiau ieškoti Vlado Dieninio muzikos internete. Išskyrus kelis gan trumpus gyvų pasirodymų įrašus, radau tik vieną išleistą albumą, stilistiškai daug artimesnį atmosferinei muzikai. Nors ir nusiminiau, kad nėra daugiau būtent tokio tipo kūrinių įrašų, kurie skambėjo gyvai „Bandit Supreme“, susimąsčiau, ar ir tokios elektroninės ritmu grįstos muzikos atveju gyvas garsas neprilygsta studijiniam įrašui, net jei ir atlikimas itin tikslus. Tuomet prisiminiau, kaip pats Vladas Dieninis savo socialiniuose tinkluose minėjo, jog, rodos, dar niekad nematė savo koncertuose taip aktyviai šokančios publikos, kaip šįkart. Galbūt tame ir yra hipnotiškais ritmais pasižyminčios muzikos esmė – klausytis jos gyvai ir jaučiant kitus klausytojus šalia pasinerti į gilesnį transą, nei būtų įmanoma klausantis įrašų namie. Todėl, nenuvertinant kitų šios muzikos elementų, manau, galima sakyti, jog gyvas atlikimas – vienas iš mažiau pastebimų Vlado Dieninio kūrybos privalumų ir tai, kas, tikiuosi, neš sėkmę jo tolesnėje muzikanto karjeroje.

Pirmajam „Bandit Supreme“ renginiui pasibaigus bendras įspūdis susidarė chaotiškas pačia geriausia to žodžio prasme. Tai buvo rinkinys kūrinių, kurių klausytis iš eilės tikriausiai nekiltų mintis. Tačiau „Bandit Supreme“ organizatorių dėka klausytojai turėjo galimybę išmėginti visą paletę nestandartinių muzikinių sprendimų. Kitaip tariant, šie koncertai suteikė laisvę išgirsti tai, apie ką tik pagalvojame, o gal ir visai nesusimąstome. Tai, ko kartais ir nesame pakankamai drąsūs klausytis patys. Belieka tik laukti kitų „Bandit Supreme“ serijos renginių ir jų muzikinių lauktuvių.

Lietuvos muzikos antena